Nuo agresyvios leukemijos formos iki remisijos: „Dabar neturiu blogų dienų“
Būna diagnozių, kurios sustabdo laiką ir priverčia iš naujo pergalvoti kiekvieną akimirką. Kraujo vėžys yra viena iš jų. Tai sunki kraujo liga, paliečianti daug žmonių, atnešanti jiems didžiulį skausmą bei nežinią. Dalinamės šiuo tekstu siekdami supažindinti su šiuolaikinės medicinos galimybėmis, kurios yra suteikiamos mūsų šalyje, mūsų gydytojų. Kraujo vėžio diagnozė dažnam skamba kaip nuosprendis, tačiau medicinos pažanga pastaraisiais dešimtmečiais iš esmės pakeitė šios ligos veidą. Viena iš ryškiausių sėkmės istorijų hematologijoje – lėtinė mieloidinė leukemija (LML). Ankščiau buvusi sunkiai suvaldoma, šiandien, taikinių terapijos dėka, ji tapo lėtine, kontroliuojama būkle. Lėtinės mieloidinės leukemijos metu kaulų čiulpuose sutrinka normali kraujodara ir nekontroliuojamai dauginasi pakitusios kraujo ląstelės. Apie ligos prigimtį, šiuolaikinį gydymą, pacientų kasdienybę pokalbis su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja hematologe Rūta Semaškevičiene ir savo patirtimi besidalinančia paciente Lina Ramanauskaite. Kad geriau suprastume, su kuo susiduria pacientas, išgirdęs šią diagnozę, pirmiausia apie ligą kalbamės su gydytoja hematologe Rūta Semaškevičiene. Kas vyksta organizme susirgus LML ir kokie pirmieji simptomai turėtų priversti sunerimti? Lėtinė mieloidinė leukemija prasideda kaulų čiulpuose, kur gaminamos visos kraujo ląstelės. Vienoje kraujodaros kamieninėje ląstelėje įvyksta genetinis pokytis, ir ji pradeda gaminti per daug baltųjų kraujo kūnelių. Iš pradžių šios ląstelės dar gana gerai atlieka savo darbą, todėl liga ilgai vystosi tyliai. Negydoma ji anksčiau ar vėliau pereina į agresyvią fazę, panašią į ūminę leukemiją. Dažniausi simptomai yra neaiškus nuovargis, svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, sunkumas ar spaudimas kairėje pašonėje dėl padidėjusios blužnies ir greitas sotumo jausmas. Tačiau maždaug pusė pacientų jokių nusiskundimų neturi, ir liga nustatoma atsitiktinai, kai bendrame kraujo tyrime nustatomas gerokai padidėjęs leukocitų skaičius. Todėl profilaktinis kraujo tyrimas tikrai turi prasmę. Kalbant apie lėtinę mieloidinę leukemiją minima Filadelfijos chromosoma. Kaip ji susijusi su liga ir kokie tyrimai reikalingi jai nustatyti? Filadelfijos chromosoma susidaro, kai 9-oji ir 22-oji chromosomos apsikeičia „gabalėliais“. Taip atsiranda naujas, „sulietas“ genas BCR::ABL1. Jis veikia kaip visada įjungtas jungiklis, kuris nuolat liepia ląstelei dalintis. Svarbu žinoti, kad šis pokytis yra įgytas, o ne paveldėtas: jis neperduodamas vaikams ir jokios paciento kaltės čia nėra. Diagnozei nustatyti reikalingi keli tyrimai: bendras kraujo tyrimas su leukograma; kaulų čiulpų tyrimas su chromosomų analize (kariotipu). Jis parodo ligos fazę ir galimus papildomus genetinius pokyčius; molekulinis BCR::ABL1 tyrimas PGR metodu. Jis ne tik patvirtina diagnozę, bet ir tampa pagrindiniu matavimo įrankiu viso gydymo metu, nes pagal jį vertiname, kiek liga atsitraukia. Kuo išskirtinė pacientės Linos Ramanauskaitės istorija? Šios pacientės istorija yra išimtis, o ne taisyklė. Dažniausiai LML nustatoma ramios, lėtinės fazės. Pacientei liga pirmą kartą diagnozuota iš karto agresyviausios, blastinės fazės. Leukemija elgėsi kaip ūminė limfoblastinė leukemija ir buvo išplitusi į centrinę nervų sistemą. Anksčiau tokiai situacijai beveik vienintelis kelias buvo intensyvi chemoterapija ir kaulų čiulpų transplantacija. Gydydami šią pacientę vadovavomės pažangiausia pasauline praktika, kurią taiko didžiausi hematologijos centrai. Šiandien tokiais atvejais vis dažniau atsisakoma intensyvios chemoterapijos ir remiamasi taikiniais nukreiptais vaistais bei imunoterapija. Iš pradžių skyrėme gliukokortikoidus kartu su taikinių vaistu. Kai atsakas buvo nepakankamas, perėjome prie efektyvesnio taikinio (ponatinibo). Lemiamas žingsnis buvo skirta pažangi imunoterapija (blinatumomabas). Šis vaistas pats leukemijos ląstelių nenaikina. Jis veikia kaip savotiškas tarpininkas: viena savo dalimi prisitvirtina prie leukemijos ląstelės, kita prie sveikos paciento imuninės T ląstelės ir taip jas suveda kartu. Galima sakyti, kad vaistas parodo imuninei sistemai, kur slepiasi piktybinės ląstelės, kurių ji pati anksčiau „nematė“. Leukemiją sunaikina ne vaistas, o paties žmogaus sveika imuninė sistema. Jau po pirmojo blinatumomabo kurso liekamosios ligos neberadome nei kaulų čiulpuose, nei smegenų skystyje. Iš viso skirti keturi gydymo kursai, ir visas intensyvus gydymas, nuo diagnozės iki paskutinio kurso, truko vos apie 10 mėnesių. Palyginimui: transplantacija ir atsigavimas po jos pacientui dažnai reiškia daug ilgesnį ir sunkesnį laikotarpį su didele komplikacijų rizika. Šiandien, praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo diagnozės, mūsų pacientė pasiekė visišką remisiją – liga visiškai atsitraukė, pacientė gyvena įprastą gyvenimą, tęsdama palaikomąjį gydymą ponatinibo tabletėmis. Šį vaistą pacientė gauna bendradarbiaujant su pacientų vilties programa ir tarptautiniu ne pelno siekiančiu pasaulinės sveikatos fondu „The Max Foundation“. Mums ši istorija rodo, kaip smarkiai pasikeitė galimybės: inovatyvus gydymas kai kuriais atvejais leidžia išvengti transplantacijos, o net sunkiausia ligos forma gali būti suvaldyta per kelis mėnesius ir daug švelnesniu keliu nei prieš dešimtmetį. Kaip pasikeitė LML gydymas ir kuo taikinių terapija skiriasi nuo chemoterapijos? Tai viena gražiausių šiuolaikinės medicinos istorijų. Iki šio amžiaus pradžios turėjome chemoterapines tabletes, interferoną ir transplantaciją. Visi šie būdai buvo sunkiai toleruojami ir daugumai pacientų negarantavo ilgo gyvenimo. 2001 m. atsiradęs imatinibas pakeitė viską. Tai pirmasis vaistas, sukurtas specialiai blokuoti BCR::ABL1 „jungiklį“. Vėliau sekė vėliau sekė antrosios, trečiosios kartos vaistai ir naujesni, kitu mechanizmu veikiantys preparatai. Šiandien daugumos lėtinės fazės diagnozuotų ir veiksmingai gydomų pacientų gyvenimo trukmė artima bendrosios populiacijos gyvenimo trukmei. Esminis skirtumas nuo chemoterapijos yra tas, kad chemoterapija naikina visas greitai besidalijančias ląsteles, tiek sergančias, tiek sveikas. Taikinių terapija nukreipta būtent į ligą sukeliantį baltymą. Pacientui tai reiškia tabletę namuose vietoje lašelinių ligoninėje ir, dažniausiai, galimybę gyventi įprastą gyvenimą: dirbti, keliauti, auginti šeimą. Vis dėlto moksliniai pasiekimai pacientui naudingi tik tada, kai vaistas realiai jį pasiekia. Ne visi naujausi vaistai Lietuvoje kompensuojami. Pavyzdžiui, ponatinibas, kuris dažnai tampa vienintele išeitimi, kai kiti vaistai nebeveikia arba liga yra atspari, mūsų šalyje nėra kompensuojamas. Todėl mūsų centras bendradarbiauja su pacientų vilties programa ir tarptautiniu fondu „The Max Foundation“. Kartu su partneriais fondas užtikrina pacientams nemokamai gyvybę prailginančius vaistus daugiau nei 80 šalių, ir tiek laiko, kiek jų reikia. Tokia partnerystė kasdien primena, kad pažanga matuojama ne tik naujais vaistais, bet ir tuo, ar jie pasiekia kiekvieną, kuriam jų reikia. Kokie iššūkiai ir šalutiniai poveikiai, ir kaip išlaikyti gerą gyvenimo kokybę? Dažniausiai pacientai susiduria su nuovargiu, raumenų mėšlungiu, patinimais, virškinimo sutrikimais ir bėrimu. Kiekvienas vaistas turi ir savų ypatumų: vienas gali sukelti skysčio kaupimąsi aplink plaučius, kitas paveikti širdį, kraujagysles, gliukozės ar cholesterolio kiekį. Todėl vaistą parenkame atsižvelgdami į kiekvieno žmogaus gretutines ligas. Didžiausias iššūkis dažnai yra ne šalutiniai poveikiai, o pats kasdieniškumas: vaistą reikia vartoti metų metus ir nepraleidinėti dozių. Tyrimai aiškiai rodo, kad reguliarus vartojimas lemia gydymo sėkmę. Svarbu ir tai, kad kiti vaistai, net kai kurie papildai ar vaisiai, pavyzdžiui, greipfrutai,
Nuo agresyvios leukemijos formos iki remisijos: „Dabar neturiu blogų dienų“ Read More »




