2026 spalio

Nuo agresyvios leukemijos formos iki remisijos: „Dabar neturiu blogų dienų“

Būna diagnozių, kurios sustabdo laiką ir priverčia iš naujo pergalvoti kiekvieną akimirką. Kraujo vėžys yra viena iš jų. Tai sunki kraujo liga, paliečianti daug žmonių, atnešanti jiems didžiulį skausmą bei nežinią. Dalinamės šiuo tekstu siekdami supažindinti su šiuolaikinės medicinos galimybėmis, kurios yra suteikiamos mūsų šalyje, mūsų gydytojų. Kraujo vėžio diagnozė dažnam skamba kaip nuosprendis, tačiau medicinos pažanga pastaraisiais dešimtmečiais iš esmės pakeitė šios ligos veidą. Viena iš ryškiausių sėkmės istorijų hematologijoje – lėtinė mieloidinė leukemija (LML). Ankščiau buvusi sunkiai suvaldoma, šiandien, taikinių terapijos dėka, ji tapo lėtine, kontroliuojama būkle. Lėtinės mieloidinės leukemijos metu kaulų čiulpuose sutrinka normali kraujodara ir nekontroliuojamai dauginasi pakitusios kraujo ląstelės. Apie ligos prigimtį, šiuolaikinį gydymą, pacientų kasdienybę pokalbis su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja hematologe Rūta Semaškevičiene ir savo patirtimi besidalinančia paciente Lina Ramanauskaite. Kad geriau suprastume, su kuo susiduria pacientas, išgirdęs šią diagnozę, pirmiausia apie ligą kalbamės su gydytoja hematologe Rūta Semaškevičiene. Kas vyksta organizme susirgus LML ir kokie pirmieji simptomai turėtų priversti sunerimti? Lėtinė mieloidinė leukemija prasideda kaulų čiulpuose, kur gaminamos visos kraujo ląstelės. Vienoje kraujodaros kamieninėje ląstelėje įvyksta genetinis pokytis, ir ji pradeda gaminti per daug baltųjų kraujo kūnelių. Iš pradžių šios ląstelės dar gana gerai atlieka savo darbą, todėl liga ilgai vystosi tyliai. Negydoma ji anksčiau ar vėliau pereina į agresyvią fazę, panašią į ūminę leukemiją. Dažniausi simptomai yra neaiškus nuovargis, svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, sunkumas ar spaudimas kairėje pašonėje dėl padidėjusios blužnies ir greitas sotumo jausmas. Tačiau maždaug pusė pacientų jokių nusiskundimų neturi, ir liga nustatoma atsitiktinai, kai bendrame kraujo tyrime nustatomas gerokai padidėjęs leukocitų skaičius. Todėl profilaktinis kraujo tyrimas tikrai turi prasmę. Kalbant apie lėtinę mieloidinę leukemiją minima Filadelfijos chromosoma. Kaip ji susijusi su liga ir kokie tyrimai reikalingi jai nustatyti? Filadelfijos chromosoma susidaro, kai 9-oji ir 22-oji chromosomos apsikeičia „gabalėliais“. Taip atsiranda naujas, „sulietas“ genas BCR::ABL1. Jis veikia kaip visada įjungtas jungiklis, kuris nuolat liepia ląstelei dalintis. Svarbu žinoti, kad šis pokytis yra įgytas, o ne paveldėtas: jis neperduodamas vaikams ir jokios paciento kaltės čia nėra. Diagnozei nustatyti reikalingi keli tyrimai: bendras kraujo tyrimas su leukograma; kaulų čiulpų tyrimas su chromosomų analize (kariotipu). Jis parodo ligos fazę ir galimus papildomus genetinius pokyčius; molekulinis BCR::ABL1 tyrimas PGR metodu. Jis ne tik patvirtina diagnozę, bet ir tampa pagrindiniu matavimo įrankiu viso gydymo metu, nes pagal jį vertiname, kiek liga atsitraukia. Kuo išskirtinė pacientės Linos Ramanauskaitės istorija? Šios pacientės istorija yra išimtis, o ne taisyklė. Dažniausiai LML nustatoma ramios, lėtinės fazės. Pacientei liga pirmą kartą diagnozuota iš karto agresyviausios, blastinės fazės. Leukemija elgėsi kaip ūminė limfoblastinė leukemija ir buvo išplitusi į centrinę nervų sistemą. Anksčiau tokiai situacijai beveik vienintelis kelias buvo intensyvi chemoterapija ir kaulų čiulpų transplantacija. Gydydami šią pacientę vadovavomės pažangiausia pasauline praktika, kurią taiko didžiausi hematologijos centrai. Šiandien tokiais atvejais vis dažniau atsisakoma intensyvios chemoterapijos ir remiamasi taikiniais nukreiptais vaistais bei imunoterapija. Iš pradžių skyrėme gliukokortikoidus kartu su taikinių vaistu. Kai atsakas buvo nepakankamas, perėjome prie efektyvesnio taikinio (ponatinibo). Lemiamas žingsnis buvo skirta pažangi imunoterapija (blinatumomabas). Šis vaistas pats leukemijos ląstelių nenaikina. Jis veikia kaip savotiškas tarpininkas: viena savo dalimi prisitvirtina prie leukemijos ląstelės, kita prie sveikos paciento imuninės T ląstelės ir taip jas suveda kartu. Galima sakyti, kad vaistas parodo imuninei sistemai, kur slepiasi piktybinės ląstelės, kurių ji pati anksčiau „nematė“. Leukemiją sunaikina ne vaistas, o paties žmogaus sveika imuninė sistema. Jau po pirmojo blinatumomabo kurso liekamosios ligos neberadome nei kaulų čiulpuose, nei smegenų skystyje. Iš viso skirti keturi gydymo kursai, ir visas intensyvus gydymas, nuo diagnozės iki paskutinio kurso, truko vos apie 10 mėnesių. Palyginimui: transplantacija ir atsigavimas po jos pacientui dažnai reiškia daug ilgesnį ir sunkesnį laikotarpį su didele komplikacijų rizika. Šiandien, praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo diagnozės, mūsų pacientė pasiekė visišką remisiją – liga visiškai atsitraukė, pacientė gyvena įprastą gyvenimą, tęsdama palaikomąjį gydymą ponatinibo tabletėmis. Šį vaistą pacientė gauna bendradarbiaujant su pacientų vilties programa ir tarptautiniu ne pelno siekiančiu pasaulinės sveikatos fondu „The Max Foundation“. Mums ši istorija rodo, kaip smarkiai pasikeitė galimybės: inovatyvus gydymas kai kuriais atvejais leidžia išvengti transplantacijos, o net sunkiausia ligos forma gali būti suvaldyta per kelis mėnesius ir daug švelnesniu keliu nei prieš dešimtmetį. Kaip pasikeitė LML gydymas ir kuo taikinių terapija skiriasi nuo chemoterapijos? Tai viena gražiausių šiuolaikinės medicinos istorijų. Iki šio amžiaus pradžios turėjome chemoterapines tabletes, interferoną ir transplantaciją. Visi šie būdai buvo sunkiai toleruojami ir daugumai pacientų negarantavo ilgo gyvenimo. 2001 m. atsiradęs imatinibas pakeitė viską. Tai pirmasis vaistas, sukurtas specialiai blokuoti BCR::ABL1 „jungiklį“. Vėliau sekė vėliau sekė antrosios, trečiosios kartos vaistai ir naujesni, kitu mechanizmu veikiantys preparatai. Šiandien daugumos lėtinės fazės diagnozuotų ir veiksmingai gydomų pacientų gyvenimo trukmė artima bendrosios populiacijos gyvenimo trukmei. Esminis skirtumas nuo chemoterapijos yra tas, kad chemoterapija naikina visas greitai besidalijančias ląsteles, tiek sergančias, tiek sveikas. Taikinių terapija nukreipta būtent į ligą sukeliantį baltymą. Pacientui tai reiškia tabletę namuose vietoje lašelinių ligoninėje ir, dažniausiai, galimybę gyventi įprastą gyvenimą: dirbti, keliauti, auginti šeimą. Vis dėlto moksliniai pasiekimai pacientui naudingi tik tada, kai vaistas realiai jį pasiekia. Ne visi naujausi vaistai Lietuvoje kompensuojami. Pavyzdžiui, ponatinibas, kuris dažnai tampa vienintele išeitimi, kai kiti vaistai nebeveikia arba liga yra atspari, mūsų šalyje nėra kompensuojamas. Todėl mūsų centras bendradarbiauja su pacientų vilties programa ir tarptautiniu fondu „The Max Foundation“. Kartu su partneriais fondas užtikrina pacientams nemokamai gyvybę prailginančius vaistus daugiau nei 80 šalių, ir tiek laiko, kiek jų reikia. Tokia partnerystė kasdien primena, kad pažanga matuojama ne tik naujais vaistais, bet ir tuo, ar jie pasiekia kiekvieną, kuriam jų reikia. Kokie iššūkiai ir šalutiniai poveikiai, ir kaip išlaikyti gerą gyvenimo kokybę? Dažniausiai pacientai susiduria su nuovargiu, raumenų mėšlungiu, patinimais, virškinimo sutrikimais ir bėrimu. Kiekvienas vaistas turi ir savų ypatumų: vienas gali sukelti skysčio kaupimąsi aplink plaučius, kitas paveikti širdį, kraujagysles, gliukozės ar cholesterolio kiekį. Todėl vaistą parenkame atsižvelgdami į kiekvieno žmogaus gretutines ligas. Didžiausias iššūkis dažnai yra ne šalutiniai poveikiai, o pats kasdieniškumas: vaistą reikia vartoti metų metus ir nepraleidinėti dozių. Tyrimai aiškiai rodo, kad reguliarus vartojimas lemia gydymo sėkmę. Svarbu ir tai, kad kiti vaistai, net kai kurie papildai ar vaisiai, pavyzdžiui, greipfrutai,

Nuo agresyvios leukemijos formos iki remisijos: „Dabar neturiu blogų dienų“ Read More »

Iš Ispanijos ir Turkijos – į Nacionalinį vėžio centrą: ką užsienio studentai atranda Lietuvoje?

Kaip jaustis, kai iš Ispanijos į Lietuvą atvykęs studentas pareiškia, kad praktiką nori atlikti būtent Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nacionalinio vėžio centro (NVC) Medikamentinės onkologijos centro Paliatyviosios pagalbos skyriuje, nes dar savo šalyje girdėjo, kokia čia puiki komanda ir draugiškas kolektyvas? Turbūt geresnio įvertinimo komandai ir nesugalvosi. Ypač kai geros rekomendacijos sklinda ne iš oficialių pristatymų, o iš pačių studentų, kurie čia jau buvo. Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios pagalbos skyriuje vis dažniau galima išgirsti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbą. Čia praktiką atliekantys užsienio studentai susipažįsta su Lietuvos sveikatos priežiūros sistema, mokosi praktinių slaugos įgūdžių, stebi specialistų darbą ir tampa kasdienio skyriaus gyvenimo dalimi. O kartu keičiasi ir pačios komandos kasdienybė. „Kai skyriuje turime užsienio studentų, net gydytojų ir slaugytojų rytinės penkiaminutės vyksta anglų kalba. Visa komanda stengiasi, kad studentai galėtų kuo daugiau išmokti, suprastų, kas vyksta, ir jaustųsi visaverte kolektyvo dalimi“, – pasakoja studentų praktikos koordinatorius Justas Narbutaitis. Pasak jo, užsienio studentų priėmimas reikalauja papildomo dėmesio ir įsitraukimo, tačiau kartu tai puiki galimybė dalytis patirtimi, pažinti kitų šalių sveikatos priežiūros sistemas ir patiems pažvelgti į savo darbą kitu kampu. Apie pirmuosius įspūdžius, Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos ypatumus ir tai, ko iš mūsų galėtų pasimokyti kitos šalys, kalbamės su dviem NVC praktiką pasirinkusiais studentais – Claudia Ballester iš Ispanijos ir Pauli Ahmetzeki iš Turkijos. Claudia iš Ispanijos: „Lietuvoje mane nustebino gydytojų ir slaugytojų bendradarbiavimas“ Claudia Ballester į Lietuvą atvyko norėdama išbandyti save naujoje aplinkoje, pažinti kitą kultūrą ir įgyti tarptautinės profesinės patirties. „Norėjau patirti kažką naujo, atrasti kitą šalį ir jos kultūrą. Taip pat buvo svarbu atlikti praktiką užsienio ligoninėje ir patobulinti anglų kalbą. Lietuva pasirodė puiki galimybė susipažinti su kitokia sveikatos priežiūros sistema“, – pasakoja studentė. Vis dėlto pirmosios dienos naujoje šalyje ir ligoninėje nebuvo be jaudulio. „Iš pradžių šiek tiek nerimavau, nes viskas buvo nauja, o bendrauti reikėjo anglų kalba. Tačiau slaugytojai buvo labai draugiški, palaikantys ir pasirengę padėti. Dabar jaučiuosi daug drąsiau, pamažu priprantu prie skyriaus kasdienybės ir tikrai jaučiuosi čia laukiama“, – dalijasi Claudia. Paklausta, kokius didžiausius skirtumus pastebėjo tarp Ispanijos ir Lietuvos sveikatos priežiūros sistemų, studentė išskiria vieną dalyką – komandinį darbą. „Vienas didžiausių skirtumų, kurį pastebėjau, yra gydytojų ir slaugytojų bendravimas bei bendradarbiavimas. Čia jie labai daug komunikuoja tarpusavyje ir glaudžiai dirba kartu. Mano patirtimi, Ispanijoje tokio intensyvaus bendradarbiavimo pastebėdavau mažiau. Labai įdomu matyti kitokį darbo organizavimą ir palyginti abi sistemas“, – sako ji. Claudia pripažįsta, kad Lietuva nustebino ne tik profesine aplinka. Vilnius jai pasirodė gražus, ramus ir žalias miestas, o lietuvių charakteris – kiek kitoks nei pietų europiečių. „Lietuviai iš pradžių gali atrodyti gana santūrūs, rimti, kartais net šiek tiek šalti. Tačiau sveikatos priežiūros specialistai, kuriuos sutikau praktikos metu, yra visiška išimtis. Jie labai malonūs, draugiški ir svetingi“, – šypsosi studentė. Gyvenimas užsienyje, pasak jos, moko ne tik profesinių įgūdžių, bet ir savarankiškumo, pasitikėjimo savimi bei gebėjimo prisitaikyti prie naujų situacijų. Žinoma, neapsieinama ir be namų ilgesio. „Labiausiai pasiilgstu šeimos, draugų ir ispaniško maisto. Taip pat kartais pavargstu nuolat kalbėti angliškai ir pasiilgstu galimybės tiesiog bendrauti ispaniškai. Tačiau labai džiaugiuosi šia patirtimi ir suprantu, kad tai natūrali gyvenimo užsienyje dalis“, – sako Claudia. Pauli iš Turkijos: „Lietuvoje išmokau kantrybės ir tylios pagarbos“ Kitas NVC praktiką atliekantis studentas – Pauli Ahmetzeki iš Turkijos. Jo pasirinkimą atvykti į Lietuvą lėmė kiek netikėti dalykai: šaltesnis klimatas, istorinis Vilniaus charakteris, universitetas ir noras pabėgti nuo didmiesčių chaoso. „Mane patraukė šaltesnis klimatas, miesto ir universiteto istorija. Lietuva taip pat atrodo gerokai mažiau perpildyta ir chaotiška nei mano šalis“, – pasakoja Pauli. Nacionaliniame vėžio centre jis sako atradęs aplinką, kurioje gali ne tik mokytis, bet ir jaustis komandos dalimi. „Čia buvau labai šiltai priimtas. Jaučiu, kad tai vieta, kurioje galiu iš tiesų tobulinti savo praktinius slaugos įgūdžius“, – teigia studentas. Lygindamas Lietuvos ir Turkijos sveikatos priežiūros sistemas, Pauli atkreipia dėmesį į skirtingą darbo intensyvumą ir studentams tenkančias atsakomybes. „Mano šalyje trūksta sveikatos priežiūros darbuotojų, ligoninės dažnai būna perpildytos, o personalas – labai apkrautas. Todėl studentams tenka prisiimti daugiau atsakomybių ir atlikti daugiau procedūrų. Lietuvoje darbo aplinka atrodo gerokai labiau subalansuota, mažiau chaotiška“, – pastebi jis. Tačiau bene įdomiausią pamoką Pauli išmoko ne ligoninėje, o kasdien bendraudamas su lietuviais. „Lietuvoje labiausiai išmokau kantrybės ir tylios pagarbos. Supratau, kad jeigu žmogus nesišypso, tai dar nereiškia, kad jis piktas ar nepatenkintas tavimi. Čia labiau gerbiama asmeninė erdvė. Ir nors iš pirmo žvilgsnio žmonės gali atrodyti individualistai, iš tiesų jie yra labai bendruomeniški“, – savo įžvalgomis dalijasi studentas. Jam patinka Lietuvos gamta, istorija, ryšiai su kaimyninėmis šalimis ir gyvenimo tempas, kuris, pasak jo, yra nei per greitas, nei per lėtas. O ko labiausiai pasiilgsta iš Turkijos? „Maisto! Mūsų virtuvėje tiek daug skirtingų skonių – aštrių, rūgščių, saldžių, tiek daug įvairių patiekalų ir jų gaminimo būdų“, – juokiasi Pauli. Kai mokosi ne tik studentai, bet ir visa komanda Užsienio studentų praktika Nacionaliniame vėžio centre – tai daugiau nei galimybė įgyti tarptautinės patirties. Tai abipusiai mainai, kuriuose mokosi ir studentai, ir juos priimantys specialistai. Galbūt tikrasis gydymo įstaigos tarptautiškumas prasideda ne nuo pasirašytų bendradarbiavimo sutarčių ar oficialių vizitų, o nuo paprasto dalyko – kai studentas, grįžęs į savo šalį, kitam studentui pasako: „Jeigu turėsi galimybę, būtinai nuvyk ten. Ten dirba puikūs žmonės.“ Ir būtent taip žinia apie Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios pagalbos skyriaus komandą keliauja už Lietuvos ribų. Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-10-12

Iš Ispanijos ir Turkijos – į Nacionalinį vėžio centrą: ką užsienio studentai atranda Lietuvoje? Read More »

Nacionalinis vėžio centras ir Rimanto Kaukėno paramos fondas vienija jėgas dėl onkologinių pacientų gerovės

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nacionalinis vėžio centras (NVC) ir Rimanto Kaukėno paramos fondas pradeda oficialų bendradarbiavimą, kurio tikslas – telkti paramą onkologiniams pacientams, gerinti jų gydymo aplinką ir prisidėti prie geresnės gyvenimo kokybės gydymo laikotarpiu. Šį siekį abi organizacijos įtvirtino pasirašydamos bendradarbiavimo sutartį. Bendradarbiaudamos organizacijos sieks suburti fizinius ir juridinius asmenis bendram tikslui, organizuos paramos iniciatyvas, socialines kampanijas, akcijas bei renginius. Surinkta parama bus skiriama pacientų gerovei, gydymo aplinkos ir infrastruktūros gerinimui, o esant poreikiui – medicinos įrangai, technologijoms bei kitoms pacientų reikmėms. Pacientų gerovė – daugiau nei medicininis gydymas Onkologinės ligos gydymas dažnai tampa ilgu ir sudėtingu gyvenimo etapu ne tik pačiam pacientui, bet ir jo artimiesiems. Šiuo laikotarpiu svarbi ne vien profesionali medicininė pagalba – didelę reikšmę turi ir emocinis palaikymas, saugi, jauki aplinka bei kasdienius sunkumus palengvinantys sprendimai. „Onkologinė pagalba – tai ne tik gydymas. Pacientui ir jo artimiesiems ligos kelyje reikia saugumo, palaikymo, tinkamos aplinkos ir praktinės pagalbos. Todėl mums labai svarbu telkti partnerius, kurie padeda stiprinti tai, kas yra už medicininio gydymo ribų. Bendradarbiavimas su Rimanto Kaukėno paramos fondu suteikia galimybę kartu ieškoti sprendimų, realiai prisidedančių prie pacientų gerovės ir geresnės jų patirties Nacionaliniame vėžio centre“, – sako NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Bendradarbiavimas, turintis ir asmeninę reikšmę Rimanto Kaukėno paramos fondo steigėjui Rimantui Kaukėnui ši partnerystė svarbi ir dėl asmeninės patirties. Prieš daugelį metų šioje gydymo įstaigoje beveik penkerius metus buvo gydomas jo tėtis. Lankydamasis ligoninėje R. Kaukėnas iš arti susipažino su pacientų kasdienybe, jų patiriamais sunkumais ir pagalbos poreikiais. „Mano tėtis šioje gydymo įstaigoje gydėsi beveik penkerius metus, todėl puikiai žinau, kokia svarbi pacientams yra ne tik medicininė pagalba, bet ir aplinka, kurioje jie praleidžia tiek daug laiko. Lankydamas tėtį mačiau, ko čia trūksta, girdėjau apie pacientų poreikius. Nuo pat fondo veiklos pradžios stengėmės prisidėti prie pagalbos šiai įstaigai, o šiandien norime tą pagalbą dar labiau sustiprinti – žinoti konkrečius poreikius ir kartu ieškoti būdų juos atliepti“, – sako R. Kaukėnas. Pasak fondo steigėjo, pagalba gali būti labai įvairi – nuo medicininės aparatūros ir slaugos sąlygų gerinimo iki jaukesnės gydymo aplinkos kūrimo. Pacientai gydymo įstaigoje praleidžia daug laiko, todėl svarbu pasirūpinti, kad jų kasdienybė būtų kiek įmanoma lengvesnė, o aplinka – jaukesnė ir mažiau primenanti ligoninę. Svarbiausia – realius pacientų poreikius atliepianti pagalba Vienas svarbiausių naujos partnerystės principų – užtikrinti, kad surinkta parama būtų skiriama ten, kur jos labiausiai reikia, o kiekvienas prisidėjęs galėtų matyti savo paramos poveikį. Nacionalinis vėžio centras dalinsis informacija apie paramos panaudojimą ir įgyvendintus pokyčius. Sprendžiant dėl paramos skyrimo konkrečioms reikmėms, taip pat bus konsultuojamasi su Pacientų taryba, siekiant kuo geriau atliepti gydymo įstaigoje besigydančių žmonių poreikius. Nacionalinis vėžio centras ir Rimanto Kaukėno paramos fondas tikisi, kad ši partnerystė paskatins visuomenę ir verslo bendruomenę aktyviau įsitraukti į onkologinių pacientų gerovės stiprinimą. Bendromis pastangomis siekiama ne tik atliepti šiandienos poreikius, bet ir kurti ilgalaikius pokyčius, kurie gerintų pacientų ir jų artimųjų patirtį gydymo įstaigoje. Apie Rimanto Kaukėno paramos fondą Rimanto Kaukėno paramos fondas – nuo 2012 metų visoje Lietuvoje veikianti labdaros ir paramos organizacija, teikianti įvairiapusę pagalbą sunkiai sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Fondas rūpinasi būtinomis gydymo, reabilitacijos ir slaugos priemonėmis, pildo sergančių vaikų svajones bei organizuoja iniciatyvas, suteikiančias stiprybės, palaikymo ir džiaugsmo sudėtingu gyvenimo laikotarpiu. Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-10-12

Nacionalinis vėžio centras ir Rimanto Kaukėno paramos fondas vienija jėgas dėl onkologinių pacientų gerovės Read More »

VEL‑2026‑01: veiksnių, turinčių įtaką lytinei funkcijai, gimdos kaklelio vėžiu sergančioms moterims Lietuvoje 

Nacionaliniame vėžio centre pradedamas VEL‑2026‑01 randomizuotas prospektyvinis klinikinis tyrimas, kuriuo vertinami veiksniai, turintys įtakos lytinės funkcijos pokyčiams moterims, gydomoms dėl lokaliai išplitusio gimdos kaklelio vėžio. Tyrimo tikslas – nustatyti, kaip skirtingi klinikiniai, socialiniai-demografiniai veiksniai ir taikomo gydymo rodikliai veikia pacientų lytinę sveikatą ir gyvenimo kokybę gydymo metu bei po jo.   Gimdos kaklelio vėžys ir jo gydymas gali reikšmingai paveikti moters fizinę ir seksualinę savijautą, todėl tyrimu siekiama objektyviai įvertinti šiuos pokyčius ir identifikuoti veiksnius, labiausiai susijusius su lytinės funkcijos sutrikimais. Specialiai šiam tyrimui įsteigta pirmoji gimdos kaklelio vėžio pacienčių mokykla Lietuvoje. Ji gali turėti didelę įtaką lytinės funkcijos pokyčių mažinimui ir valdymui, tačiau būtinas nuoseklus ištyrimas, kaip Lietuvos moteris, gydomas dėl GKV, įtakoja papildomos konsultacijos ir mokymai. Gauti duomenys padės kurti pacientų poreikius atliepiančias priežiūros strategijas, integruojant lytinės sveikatos vertinimą į individualizuotą gydymo planavimą.  Tyrimo pagrindinė tyrėja – gyd. V. Nevulis‑Obuchovska. Tyrimas vykdomas Nacionaliniame vėžio centre bendradarbiaujant su Nacionaliniu vėžio institutu, taikant standartizuotus gyvenimo kokybės ir lytinės funkcijos vertinimo instrumentus, leidžiančius nuosekliai stebėti pokyčius ir palyginti skirtingų pacientų grupių rezultatus.  VEL‑2026‑01 tyrimas yra svarbus žingsnis siekiant geriau suprasti, kaip onkologinis gydymas veikia moterų lytinę sveikatą, ir tobulinti visapusiškesnes, pacientėms palankias priežiūros praktikas Lietuvos klinikose.  Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-10-11

VEL‑2026‑01: veiksnių, turinčių įtaką lytinei funkcijai, gimdos kaklelio vėžiu sergančioms moterims Lietuvoje  Read More »