Kaip jaustis, kai iš Ispanijos į Lietuvą atvykęs studentas pareiškia, kad praktiką nori atlikti būtent Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nacionalinio vėžio centro (NVC) Medikamentinės onkologijos centro Paliatyviosios pagalbos skyriuje, nes dar savo šalyje girdėjo, kokia čia puiki komanda ir draugiškas kolektyvas? Turbūt geresnio įvertinimo komandai ir nesugalvosi. Ypač kai geros rekomendacijos sklinda ne iš oficialių pristatymų, o iš pačių studentų, kurie čia jau buvo.
Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios pagalbos skyriuje vis dažniau galima išgirsti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbą. Čia praktiką atliekantys užsienio studentai susipažįsta su Lietuvos sveikatos priežiūros sistema, mokosi praktinių slaugos įgūdžių, stebi specialistų darbą ir tampa kasdienio skyriaus gyvenimo dalimi.
O kartu keičiasi ir pačios komandos kasdienybė.
„Kai skyriuje turime užsienio studentų, net gydytojų ir slaugytojų rytinės penkiaminutės vyksta anglų kalba. Visa komanda stengiasi, kad studentai galėtų kuo daugiau išmokti, suprastų, kas vyksta, ir jaustųsi visaverte kolektyvo dalimi“, – pasakoja studentų praktikos koordinatorius Justas Narbutaitis.
Pasak jo, užsienio studentų priėmimas reikalauja papildomo dėmesio ir įsitraukimo, tačiau kartu tai puiki galimybė dalytis patirtimi, pažinti kitų šalių sveikatos priežiūros sistemas ir patiems pažvelgti į savo darbą kitu kampu.
Apie pirmuosius įspūdžius, Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos ypatumus ir tai, ko iš mūsų galėtų pasimokyti kitos šalys, kalbamės su dviem NVC praktiką pasirinkusiais studentais – Claudia Ballester iš Ispanijos ir Pauli Ahmetzeki iš Turkijos.
Claudia iš Ispanijos: „Lietuvoje mane nustebino gydytojų ir slaugytojų bendradarbiavimas“
Claudia Ballester į Lietuvą atvyko norėdama išbandyti save naujoje aplinkoje, pažinti kitą kultūrą ir įgyti tarptautinės profesinės patirties.
„Norėjau patirti kažką naujo, atrasti kitą šalį ir jos kultūrą. Taip pat buvo svarbu atlikti praktiką užsienio ligoninėje ir patobulinti anglų kalbą. Lietuva pasirodė puiki galimybė susipažinti su kitokia sveikatos priežiūros sistema“, – pasakoja studentė.
Vis dėlto pirmosios dienos naujoje šalyje ir ligoninėje nebuvo be jaudulio.
„Iš pradžių šiek tiek nerimavau, nes viskas buvo nauja, o bendrauti reikėjo anglų kalba. Tačiau slaugytojai buvo labai draugiški, palaikantys ir pasirengę padėti. Dabar jaučiuosi daug drąsiau, pamažu priprantu prie skyriaus kasdienybės ir tikrai jaučiuosi čia laukiama“, – dalijasi Claudia.
Paklausta, kokius didžiausius skirtumus pastebėjo tarp Ispanijos ir Lietuvos sveikatos priežiūros sistemų, studentė išskiria vieną dalyką – komandinį darbą.
„Vienas didžiausių skirtumų, kurį pastebėjau, yra gydytojų ir slaugytojų bendravimas bei bendradarbiavimas. Čia jie labai daug komunikuoja tarpusavyje ir glaudžiai dirba kartu. Mano patirtimi, Ispanijoje tokio intensyvaus bendradarbiavimo pastebėdavau mažiau. Labai įdomu matyti kitokį darbo organizavimą ir palyginti abi sistemas“, – sako ji.
Claudia pripažįsta, kad Lietuva nustebino ne tik profesine aplinka. Vilnius jai pasirodė gražus, ramus ir žalias miestas, o lietuvių charakteris – kiek kitoks nei pietų europiečių.
„Lietuviai iš pradžių gali atrodyti gana santūrūs, rimti, kartais net šiek tiek šalti. Tačiau sveikatos priežiūros specialistai, kuriuos sutikau praktikos metu, yra visiška išimtis. Jie labai malonūs, draugiški ir svetingi“, – šypsosi studentė.
Gyvenimas užsienyje, pasak jos, moko ne tik profesinių įgūdžių, bet ir savarankiškumo, pasitikėjimo savimi bei gebėjimo prisitaikyti prie naujų situacijų.
Žinoma, neapsieinama ir be namų ilgesio.
„Labiausiai pasiilgstu šeimos, draugų ir ispaniško maisto. Taip pat kartais pavargstu nuolat kalbėti angliškai ir pasiilgstu galimybės tiesiog bendrauti ispaniškai. Tačiau labai džiaugiuosi šia patirtimi ir suprantu, kad tai natūrali gyvenimo užsienyje dalis“, – sako Claudia.
Pauli iš Turkijos: „Lietuvoje išmokau kantrybės ir tylios pagarbos“
Kitas NVC praktiką atliekantis studentas – Pauli Ahmetzeki iš Turkijos. Jo pasirinkimą atvykti į Lietuvą lėmė kiek netikėti dalykai: šaltesnis klimatas, istorinis Vilniaus charakteris, universitetas ir noras pabėgti nuo didmiesčių chaoso.
„Mane patraukė šaltesnis klimatas, miesto ir universiteto istorija. Lietuva taip pat atrodo gerokai mažiau perpildyta ir chaotiška nei mano šalis“, – pasakoja Pauli.
Nacionaliniame vėžio centre jis sako atradęs aplinką, kurioje gali ne tik mokytis, bet ir jaustis komandos dalimi.
„Čia buvau labai šiltai priimtas. Jaučiu, kad tai vieta, kurioje galiu iš tiesų tobulinti savo praktinius slaugos įgūdžius“, – teigia studentas.
Lygindamas Lietuvos ir Turkijos sveikatos priežiūros sistemas, Pauli atkreipia dėmesį į skirtingą darbo intensyvumą ir studentams tenkančias atsakomybes.
„Mano šalyje trūksta sveikatos priežiūros darbuotojų, ligoninės dažnai būna perpildytos, o personalas – labai apkrautas. Todėl studentams tenka prisiimti daugiau atsakomybių ir atlikti daugiau procedūrų. Lietuvoje darbo aplinka atrodo gerokai labiau subalansuota, mažiau chaotiška“, – pastebi jis.
Tačiau bene įdomiausią pamoką Pauli išmoko ne ligoninėje, o kasdien bendraudamas su lietuviais.
„Lietuvoje labiausiai išmokau kantrybės ir tylios pagarbos. Supratau, kad jeigu žmogus nesišypso, tai dar nereiškia, kad jis piktas ar nepatenkintas tavimi. Čia labiau gerbiama asmeninė erdvė. Ir nors iš pirmo žvilgsnio žmonės gali atrodyti individualistai, iš tiesų jie yra labai bendruomeniški“, – savo įžvalgomis dalijasi studentas.
Jam patinka Lietuvos gamta, istorija, ryšiai su kaimyninėmis šalimis ir gyvenimo tempas, kuris, pasak jo, yra nei per greitas, nei per lėtas.
O ko labiausiai pasiilgsta iš Turkijos?
„Maisto! Mūsų virtuvėje tiek daug skirtingų skonių – aštrių, rūgščių, saldžių, tiek daug įvairių patiekalų ir jų gaminimo būdų“, – juokiasi Pauli.
Kai mokosi ne tik studentai, bet ir visa komanda
Užsienio studentų praktika Nacionaliniame vėžio centre – tai daugiau nei galimybė įgyti tarptautinės patirties. Tai abipusiai mainai, kuriuose mokosi ir studentai, ir juos priimantys specialistai.
Galbūt tikrasis gydymo įstaigos tarptautiškumas prasideda ne nuo pasirašytų bendradarbiavimo sutarčių ar oficialių vizitų, o nuo paprasto dalyko – kai studentas, grįžęs į savo šalį, kitam studentui pasako: „Jeigu turėsi galimybę, būtinai nuvyk ten. Ten dirba puikūs žmonės.“
Ir būtent taip žinia apie Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios pagalbos skyriaus komandą keliauja už Lietuvos ribų.
Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-10-12
