2026 rugpjūčio

Pokalbiai apie perskaitytas knygas suburia, suteikia naujų patirčių, praplečia suvokimą. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje jau šeštus metus veikiantis Nacionalinio vėžio centro pacientų ir jų draugų Skaitytojų klubas kviečia naujus narius. Kartą per mėnesį susitinkame nedidelėje jaukioje grupėje ir kalbamės apie kartu išsirinktą bei perskaitytą knygą. Čia svarbu ne tai, ar knygą perskaitėte „teisingai“, o tai, ką ji pažadino jumyse: kokias mintis sukėlė, kokius prisiminimus iššaukė, kuo nustebino ar palietė. Kiekvienam iš mūsų ta pati istorija romane gali atsiverti vis kitaip, todėl pokalbiuose įdomu ne tik pasidalyti savo mintimis, bet ir išgirsti kitų požiūrį. Skaitytojų klubas – tai galimybė trumpam atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, pabūti knygų pasaulyje ir tarp žmonių, kuriems taip pat rūpi literatūra, draugijoje. Tai erdvė pokalbiui, įsiklausymui, naujoms mintims ir, galbūt, naujoms pažintims. Kada ir kur? 📍 Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Gedimino pr. 51🗓️ Susitikimai vyksta kartą per mėnesį⏰ Susitikimo trukmė – apie 1,5 val.👥 Grupė suformuojama rugsėjo mėnesį ir viso sezono metu beveik nekinta. Klubo vadovės – Nacionalinės bibliotekos Skaitytojų klubo įkūrėjos, Lietuvos biblioterapijos asociacijos narės dr. Daiva Janavičienė ir Rasa Derenčienė Jei mėgstate knygas, norite prasmingai praleisti laiką ir pabūti bendraminčių apsuptyje – kviečiame prisijungti! O klubo narius raginame pakviesti ir padrąsinti prisijungti naujokus. Pirmasis naujo sezono susitikimas – rugsėjo 24 d. 18 val. prašome užsiregistruoti čia: https://forms.gle/x2eRXNe64drFY4er9 Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-08-31

Klinikiniai tyrimai onkologijoje šiandien yra ne paskutinė paciento viltis, o viena iš galimybių gauti naujausią gydymą dar prieš jam tampant įprastos medicinos dalimi. Vis dėlto pacientų baimė dalyvauti tyrimuose išlieka. Specialistai sako, kad ją dažnai lemia informacijos ir pasitikėjimo trūkumas. Diskusijų festivalyje „Būtent“ apie klinikinius tyrimus diskutavo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro (NVC), Nacionalinio vėžio instituto (NVI), pacientų organizacijų atstovai. Asociacijos „Kraujas“ valdybos narė Raminta Vilkevičienė klinikinių tyrimų svarbą žino ne iš teorijos. Prieš šešiolika metų jai buvo diagnozuota ūminė limfoblastinė leukemija. Liga buvo gydoma apie 7 metus, o po dviejų rimtų recidyvų Lietuvoje tuo metu prieinamos gydymo galimybės buvo išnaudotos. Jos gydytojai ieškojo galimybių gauti reikalingą vaistą užsienyje, tačiau laukti nebuvo kada. Galiausiai pati pacientė pradėjo ieškoti galimybių ir buvo įtraukta į gydymo programą Londone. Tuo metu vaistas buvo praėjęs antrąją klinikinių tyrimų fazę. „Kai vaisto Europoje dar nebuvo galima nusipirkti, buvau įtraukta į tyrimų programą. Vėliau, kai vaistas jau buvo parduodamas Europoje, tikriausiai jau gulėčiau po žeme. Netgi atsinaujinus ligai trečią kartą, vis tiek pavyko man gyventi toliau ir dabar po šešiolikos metų esu su jumis“, – pasakoja R. Vilkevičienė. Pacientas klinikiniame tyrime – ne „bandomasis triušis“ NVI mokslinė sekretorė dr. Živilė Gudlevičienė sako, kad onkologinė diagnozė žmogui savaime sukelia didžiulį stresą, o ieškant informacijos ne visada lengva atskirti patikimus šaltinius nuo dezinformacijos. „Pacientai nenori būti bandomaisiais triušiais. Tokia nepagrįsta nuostata apie klinikinius tyrimus kyla dėl informacijos, komunikacijos ir sveikatos raštingumo trūkumo“, – teigia Ž. Gudlevičienė. Anot jos, svarbu mokytis ir gydytojams – sudėtingą informaciją pacientams pateikti suprantamai, be perteklinių medicininių terminų. Ypatingas dėmesys ne tik efektyvumui, bet ir saugumui NVC Klinikinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Edita Baltruškevičienė klinikinius tyrimus vadina vienu svarbiausių onkologijos progreso variklių. Pasak gydytojos, klinikinio tyrimo metu gali būti vertinami ne tik nauji vaistai, bet ir nauji jų deriniai, gydymo metodikos, optimalios gydymo dozės ar trukmė. Ieškoma būdų, kaip pacientą gydyti ne tik veiksmingai, bet ir kuo mažiau apkraunant jo organizmą. „Šiandien mes norime gydyti pacientą efektyviai ir saugiai, išlaikant jo gyvenimo kokybę“, – sako E. Baltruškevičienė. Pasak E. Baltruškevičienės, dažnai pacientų nuogąstavimai susiję su tyrimų saugumu, tačiau ji pabrėžia, kad klinikiniai tyrimai vykdomi keliais etapais, jiems taikomos labai griežtos taisyklės. Pirmoje tyrimų fazėje vertinamas gydymo saugumas bei nustatoma tinkamiausia dozė, antroje – efektyvumas, o trečioje  – naujas gydymas išsamiai lyginamas su įprastiniu. Klinikinio tyrimo metu pacientas itin aktyviai stebimas,  ypatingas dėmesys skiriamas gydymo saugumui. „Vertinami visi pasireiškę nepageidaujami reiškiniai. Jeigu matome, kad gydymas nėra tinkamas, sukelia per daug nepageidaujamų reiškinių ar rizika tampa per didelė, jis gali būti stabdomas. Be to, dalyvaudamas klinikiniame tyrime pacientas nepraranda galimybės gauti standartinį gydymą – jis dažnai skiriamas kartu su tiriamuoju vaistu, arba prireikus visada galima prie jo grįžti. Todėl klinikinį tyrimą aš vertinu kaip papildomą gydymo galimybę, bet jokiu būtu  ne kaip praradimą“, – sako gydytoja. Galimybė gauti naujausią gydymą gerokai anksčiau NVC ir NVI direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas pabrėžia, kad klinikiniai tyrimai onkologijoje pastarąjį dešimtmetį padarė itin reikšmingą pažangą: „Klinikiniai tyrimai daugeliu atvejų iš tikrųjų yra geriausia gydymo galimybė pacientui. Daugumoje klinikinių tyrimų naujas gydymas lyginamas su geriausiu tuo metu prieinamu tarptautiniu standartu. Todėl pacientas, dalyvaudamas tyrime, gauna geriausią įmanomą standartinį gydymą, o kai kuriais atvejais – ir naują gydymo metodą, kuris gali būti veiksmingesnis.“ Jam antrina Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidentas Ričardas Cervin: „Dalyvaudamas klinikiniame tyrime pacientas ne tik prisideda prie kitų pacientų gydymo galimybių gerinimo, bet ir pats gali gauti naujausią, potencialiai labai veiksmingą gydymą. Priešingu atveju gali praeiti ne vieneri metai, kol šis gydymas bus patvirtintas, pasieks rinką ir taps kompensuojamas. O klinikiniame tyrime galimybė gauti tokį gydymą atsiranda jau šiandien.“ Ambicingi tikslai Pasak NVC ir NVI vadovo doc. dr. V. Pečeliūno, Europoje ir pasaulyje klinikinių tyrimų vykdoma gerokai daugiau nei Lietuvoje: „Todėl viena iš sričių, kur matome didelį potencialą, yra tarptautinis bendradarbiavimas. Reikėtų sukurti mechanizmus, kurie leistų pacientams iš Lietuvos vykti į užsienį dalyvauti klinikiniuose tyrimuose.“ Keliamas svarbus tikslas – pasiekti Europos vėžio institutų organizacijos (OECI) nustatomą 10 proc. naujų pacientų įtraukimo į klinikinius tyrimus lygį. „Lietuvos sąlygomis tai yra labai ambicingas tikslas, bet tikimės, kad kryptingai dirbdami jį pasieksime“, – sako NVC ir NVI vadovas V. Pečeliūnas. Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-09-07

Visuomenėje žodis „paliatyvioji pagalba“ vis dar dažnai kelia baimę. Daugeliui jis asocijuojasi su paskutinėmis gyvenimo dienomis, neišvengiama mirtimi ir situacija, kai medicina nebeturi ką pasiūlyti. Tačiau tikrovė yra visai kitokia. Šiuolaikinėje onkologijoje paliatyvioji pagalba yra ne gydymo pabaiga, o jo dalis –  pagalba žmogui gyventi kuo kokybiškiau, kontroliuoti ligos sukeliamus simptomus, išsaugoti orumą ir priimti svarbiausius gyvenimo sprendimus. Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios pagalbos poskyrio specialistai kasdien mato tai, ko dažniausiai nemato likusi visuomenė – baimę, viltį, netikėtas gyvenimiškas istorijas, sunkius pokalbius su artimaisiais ir mažas pergales, kurios pacientui kartais reiškia daugiau nei galėtume įsivaizduoti. Šiame skyriuje yra gydomi ne tik simptomai. Čia gydomas žmogus. Apie tai, kuo gyvena paliatyviosios pagalbos komanda, kokios istorijos ilgam išlieka gydytojų atmintyje, kalbamės su Nacionalinio vėžio centro paliatyviosios pagalbos gydytojomis Kamile Čerškiene ir Akvile Kiziele bei komandos vadovu Mariumi Čiurlioniu. – Kokia istorija geriausiai apibūdina tai, kas iš tiesų yra paliatyvioji pagalba? Marius Čiurlionis: Pamenu vieną rytą, kai vos įėjus į skyrių pasklido šviežios duonos kvapas ir girdėjosi daug juoko. Tai buvo pacientė, kuri po dvylikos mėnesių sugrįžo į mūsų skyrių, ne dėl ligos, o padėkoti už suteiktą viltį ir gyvenimą. Ji atsivežė pačios, namuose iškeptos duonos. Lygiai prieš metus ji buvo atvykusi iš kitos ligoninės su išplitusia onkologine liga ir žinute, kad daugiau niekas nebegali padėti. Ši istorija labiau išimtis nei kasdienybė, tačiau ji labai tiksliai atspindi paliatyviosios pagalbos esmę – dovanoti ne dienas gyvenimui, o dienoms gyvenimą. Mūsų poskyris yra nedidelis – per metus galime padėti maždaug 400 pacientų. Žinant, kad Lietuvoje dėl onkologinių ligų kasmet miršta apie 8 tūkstančius žmonių, tai tėra mažytė dalis. Tačiau mūsų visa komanda tiki, kad mūsų kuriamas paliatyviosios pagalbos modelis gali tapti pavyzdžiu visai sveikatos sistemai. – Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate kasdien? Marius Čiurlionis: Norėtume padėti kur kas daugiau žmonių, tačiau vietų skaičius ribotas. Todėl visuomet turime laukiančių pacientų, kuriems reikalinga simptominė terapija. Onkologijoje nėra sezoniškumo – mūsų skyrius pilnas ištisus metus. Tačiau sunkiausia yra ne tai. Mūsų skyriuje nėra melo ir nėra netikrų vilčių. O tai daliai artimųjų priimti labai sunku. Jie tikisi, kad bus pasiūlytas dar vienas gydymas, dar viena galimybė. Kai tenka pasakyti, kad aktyvus onkologinis gydymas nebebus taikomas, susiduriame su labai stipriomis emocijomis. Mes stengiamės parodyti, kad šiuo etapu svarbiausia tampa nebe liga, o žmogus. Būti kartu. Pasakyti tai, ko galbūt niekada neišdrįsai pasakyti. Atsiprašyti. Padėkoti. Apkabinti. Tie artimieji, kurie tai supranta, netektį išgyvena daug ramiau ir artimajam išėjus būna žymiai lengviau. Labai didžiuojuosi savo komanda. Kasdien tenka atlaikyti didžiulį emocinį krūvį, tačiau nepaisant visko mes ir toliau koncentruojamės į geriausią įmanomą pagalbą pacientui. Turbūt labiausiai stebina tai, kad net ir per daugybę metų nepamirštame nė vieno paciento. Atsimename jų istorijas, jų šeimas, jų veidus. Išėję iš mūsų skyriaus jie netampa tik įrašu ligos istorijoje, jie lieka mūsų atimntyje. – Ar paliatyviojoje pagalboje dar lieka vietos netikėtumams? Marius Čiurlionis: Ar darome stebuklus? Tikrai ne. Tačiau stengiamės, kad dienos, kurias žmogus praleidžia pas mus, įgytų prasmę. Turime labai jauną ir netįtikėtinai motyvuotą komandą – onkologą, vidaus ligų gydytoją, pulmonologą, toksikologą, šeimos gydytoją, kuris teikia specializuotą paliatyviąją pagalbą onkologinių pacientų namuose, ir kitus specialistus. Kiekvienas pacientas tampa nauja medicinine mįsle. Kartais mūsų darbas primena serialą „Daktaras Hausas“. Visa komanda susiburia prie monitoriaus, lygina radiologinius vaizdus, analizuoja kraujo tyrimus, ieško naujausių mokslinių įrodymų ir sprendimų. Ginčai, diskusijos, sprendimų ieškojimas, kartais atrodo, kad kiekvienas klinikinis atvejis tampa tikra kova už gyvybę, bet kokiomis sąlygomis. Mes nekuriame stebuklų, tačiau būna atvejų, kai pacientai, kurie buvo atvykę labai sunkios būklės, savo kojomis išeina iš mūsų skyriaus. – Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte paliatyviąją pagalbą? Marius Čiurlionis: Paliatyvioji pagalba nėra apie mirtį. Ji yra apie gyvenimą. Apie dar vieną dieną. Kai pacientas man sako: „Juk vieną dieną aš mirsiu“, visada atsakau: „Turbūt. Bet visomis kitomis — ne.“ Ir tų kitų dienų bus gerokai daugiau. Ir dabar privalome galvoti apie jas. – Kodėl onkologiniams pacientams paliatyvioji pagalba šiandien yra tokia svarbi? Kamilė Čerškienė: Onkologine liga sergančiam pacientui paliatyvioji pagalba nėra pasirinkimas – tai būtinybė. Ji leidžia žmogui išsaugoti gyvenimo kontrolę ir gyvenimo kokybę net sunkios ligos akivaizdoje. Vis dar gajus požiūris, kad vėžys neišvengiamai reiškia kančią, o daugelis simptomų ar komplikacijų tiesiog traktuojama, kaip normali ligos eiga, yra pasenęs ir žalingas. Šiuolaikinė medicina turi platų simptomų kontrolės arsenalą – nuo skausmo ir kitų varginančių simptomų valdymo iki psichologinės bei socialinės pagalbos. Tai leidžia pacientui ne tik lengviau pakelti gydymo naštą, bet ir išsaugoti galimybę gyventi aktyviai, priimti sprendimus dėl savo kasdienybės ir išlaikyti tai, kas jam svarbiausia. – Kodėl paliatyvioji pagalba neturėtų būti siejama tik su paskutinėmis gyvenimo savaitėmis? Kamilė Čerškienė: Vienas didžiausių mitų – kad paliatyvioji pagalba reikalinga tik tada, kai išnaudotos visos gydymo galimybės. Iš tiesų ji turėtų būti integruojama gerokai anksčiau – nuo pat onkologinės ligos diagnozės nustatymo, kartu su aktyviu gydymu. Anksti pradėta paliatyvioji pagalba padeda geriau kontroliuoti simptomus, mažina pacientų ir jų artimųjų emocinę naštą, leidžia ilgiau išlikti savarankiškiems ir dažnai net padeda sėkmingiau tęsti specifinį onkologinį gydymą. Todėl šiandien paliatyvioji pagalba neturėtų būti laikoma paskutiniu etapu – ji turi tapti neatsiejama visos onkologinės priežiūros dalimi. – Ką pasakytumėte žmogui, kuris išgirdęs pažengusios onkologinės ligos diagnozę mano, kad jo gyvenimas jau baigėsi? Akvilė Kizielė: Mano klinikinėje kasdienybėje gausu mažos sėkmės istorijų. Todėl pacientams visada sakau – nepasmerkite savęs anksčiau laiko. Dažnai didžiausias priešas tampa ne pati liga, o įsitikinimas, kad gyvenimas jau baigėsi. Mano patirtis rodo visai ką kita. Net ir sergant pažengusia onkologine liga galima gyventi visavertį gyvenimą. Turime pacientų, kurie po paliatyvaus simptominio gydymo grįžta prie mėgstamų veiklų – kepa kepsnius su šeima, važiuoja žvejoti, džiaugiasi vaikų ir anūkų draugija, planuoja keliones ar tiesiog mėgaujasi kasdieniais gyvenimo džiaugsmais. Galbūt liga pakeičia gyvenimo tempą, tačiau ji nebūtinai atima patį gyvenimą.  – Kaip atrodo tikrosios pergalės paliatyviojoje pagalboje? Akvilė Kizielė: Dažnai visuomenė pergales sieja su visišku ligos išgydymu. Tačiau paliatyviojoje pagalboje didžiausios pergalės kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo visai mažos – nors pacientui jos reiškia labai daug. Pavyzdžiui suvaldžius pykinimą žmogui sugrįžta apetitas ir jis gali džiaugtis mėgstamu maistu. Numalšinus skausmą jis vėl gali savarankiškai pavalgyti, kokybiškai ilsėtis, ramiai leisti laiką su artimaisiais, dažniau atsikelti