Naujienos

Saulėtą popietę NVC sodelyje rinkosi POLA nariai. Vyko antrasis nemokamas šiaurietiško ėjimo užsiėmimas. Jį vedė trenerė, Šiaurietiškojo ėjimo mokyklos „8 žingsniai” įkūrėja Irena Gudiškienė. Užsiėmime dalyvavo daugiausia šiaurietiškojo ėjimo naujokai. Tad pirmiausia NVC sodelyje dalyviai buvo supažindinti su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis, kiekvienam dalyviui lazdos buvo parinktos individualiai. Trenerė supažindino su pagrindiniais taisyklingos šiaurietiškojo ėjimo technikos elementais. Vėliau užsiėmimo dalyviai kelis kilometrus žingsniavo A. Telyčėno gatve link miško.  „Labai džiugu, kad susirinko nemažas būrys. Žmonės supranta, kad reikia judėti ir taip semtis sveikatos. Grupė buvo įvairi: vieniems sekėsi lengviau, kitiems – sunkiau. Buvo labai imlių, greitai tempą „pagaunančių“ dalyvių. Tačiau manau, kad kiekvienas dalyvis gavo žinią, kad judėti reikia. Tik labai svarbu pasirinkti savo specifiką, savo ritmą, savo laiką. Jeigu tai virs realiais darbais, sakau, kad mano darbas galutinai padarytas,“ – juokiasi I. Gudiškienė. Ne vienam užsiėmimo dalyviui kilo klausimas: ar šiaurietiškas ėjimas tinka visiems? Anot trenerės, tokia veikla tinka kone visiems, išskyrus tuos žmones, kurie šiuo metu gydosi traumas, kitas ligas. „Pats priimtiniausias fizinio aktyvumo būdas yra ėjimas. Vaikščioti mokame – belieka taisyklingai įdarbinti lazdas. Kontraindikacijų yra minimaliai, žmonėms po traumų, tam tikrų susirgimų negalima iškart imtis aktyvaus fizinio krūvio. Bet praėjus reabilitaciją ir organizmui atsistačius, šiaurietiškas ėjimas yra labai tikslingas. Vaikams, žinoma, neįdomu, jiems per monotoniška. Bet darbingo amžiaus ar vyresniems žmonėms tai yra vaistas. Ne tik prisotiname kūną deguonimi, bet ir pasikrauname teigiamų emocijų, juk deguonis padeda intensyviau gamintis serotoninui,“ – sako I. Gudiškienė. Trenerė pabrėžia, kad ėjimas su šiaurietiškomis lazdomis „įdarbina“ kone visus kūno raumenis, todėl yra labai naudingas sveikatai. „Einant taisyklingai, per šiaurietišką ėjimą dirba 90 procentų raumenų. To niekaip nepasieksime eidami paprastai. Čia gi įsidarbina viršutinė kūno dalis, nuimama įtampa nuo pečių juostos, atlaisviname sutrumpėjusius krūtinės raumenis. Kitas momentas – su šiaurietiško ėjimo lazdomis einame sparčiau, turime atramą, atsispiriame, labiau dirba širdies ir kraujagyslių sistema. Šiek tiek padažnėja pulsas, treniruojame ir širdies raumenis, einame aerobiniu režimu, kai organizmą prisotiname deguonimi,“- apie šiaurietiško ėjimo naudą pasakoja I. Gudiškienė.

 Įsibėgėjus pavasariškiems orams NVC sodelyje darbuotojai ir pacientai rinkosi į pirmąjį nemokamą šiaurietiško ėjimo užsiėmimą. Jį vedė trenerė, Šiaurietiškojo ėjimo mokyklos „8 žingsniai” įkūrėja Irena Gudiškienė. Užsiėmime dalyvavo šiaurietiškojo ėjimo naujokai. Tad pirmiausia dalyviai buvo supažindinti su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis, kiekvienam dalyviui lazdos buvo parinktos individualiai. Trenerė supažindino su pagrindiniais taisyklingos šiaurietiškojo ėjimo technikos elementais. Vėliau užsiėmimo dalyviai kelis kilometrus žingsniavo A. Telyčėno gatve link miško.  „Einant taisyklingai, per šiaurietišką ėjimą dirba 90 procentų raumenų. To niekaip nepasieksime eidami paprastai. Čia gi įsidarbina viršutinė kūno dalis, nuimama įtampa nuo pečių juostos, atlaisviname sutrumpėjusius krūtinės raumenis. Kitas momentas – su šiaurietiško ėjimo lazdomis einame sparčiau, turime atramą, atsispiriame, labiau dirba širdies ir kraujagyslių sistema. Šiek tiek padažnėja pulsas, treniruojame ir širdies raumenis, einame aerobiniu režimu, kai organizmą prisotiname deguonimi,“- apie šiaurietiško ėjimo naudą pasakoja I. Gudiškienė. Anot trenerės, tokia veikla tinka kone visiems, išskyrus tuos žmones, kurie šiuo metu gydosi traumas, kitas ligas. „Pats priimtiniausias fizinio aktyvumo būdas yra ėjimas. Vaikščioti mokame – belieka taisyklingai įdarbinti lazdas. Kontraindikacijų yra minimaliai, žmonėms po traumų, tam tikrų susirgimų negalima iškart imtis aktyvaus fizinio krūvio. Bet praėjus reabilitaciją ir organizmui atsistačius, šiaurietiškas ėjimas yra labai tikslingas. Vaikams, žinoma, neįdomu, jiems per monotoniška. Bet darbingo amžiaus ar vyresniems žmonėms tai yra vaistas. Ne tik prisotiname kūną deguonimi, bet ir pasikrauname teigiamų emocijų, juk deguonis padeda intensyviau gamintis serotoninui,“ – sako I. Gudiškienė.

Nacionalinis vėžio centras stiprina bendradarbiavimą su regionais. Balandžio 17 d. Utenoje surengta mokslinė-praktinė konferencija „Onkologų diena“. Konferencijoje NVC specialistai kolegoms iš Utenos regiono pristatė onkologinių ligų diagnostikos ir gydymo aktualijas, šviežiausias onkologijos naujienas. Diskutuota apie onkologinio paciento kelio gerinimą. NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas sako, kad su pagrindinėmis Utenos sveikatos priežiūros įstaigomis mato dideles bendradarbiavimo galimybes ir resursus. Konferencijos dalyvius sveikinęs Utenos ligoninės direktorius Tomas Saladis tikisi, kad „Onkologų diena“ padės stiprinti bendradarbiavimą tarp Nacionalinio vėžio centro specialistų ir Utenos krašto medikų, kas, neabejotinai, atneš naudą pacientams. „Smagu matyti visus gausiai susirinkusius. Konferencija „Onkologų diena“ yra reikšmingas įvykis Utenai ir Utenos apskričiai. Labai tikiuosi, kad ji taps tradiciniu renginiu. Labai dėkoju Nacionalinio vėžio centro vadovui ir specialistams už tokią gražią iniciatyvą, kad mus visus čia pakvietė. Šio renginio metu, neabejoju, aptarsime ir daugybę svarbių organizacinių reikalų, kurie turėtų padėti ir Utenos regiono pacientams, ir mums patiems dirbti. Neabejotinai, moksliniai konferencijos pranešimai yra labai vertingi. Dar kartą dėkoju visiems atvykusiems ir renginio organizatoriams,“ – prieš renginį kalbėjo  T. Saladis. Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas sako, kad sklandus bendradarbiavimas su regiono įstaigomis yra svarbus paciento kelio gerinimo komponentas.   „Pradėjome daryti realius žingsnius tam, kad užtikrintume sklandų paciento kelią. Iš mūsų, Nacionalinio vėžio centro, kuris yra tretinio lygio gydymo įstaiga, perspektyvos, kartais atrodo, kad paciento kelias yra ten, pas mus. Bet labai puikiai suprantame, kad žmogus pas mus atvyksta iš kitos gydymo įstaigos – šeimos gydytojo kabineto, antrinio lygio gydymo įstaigos. Ten pat jis ir grįžta, vėliau keliauja į namus. Todėl matome dideles bendradarbiavimo galimybes ir resursus čia, su pagrindinėmis Utenos sveikatos priežiūros įstaigomis. Matome bendrų darbų, kur galime vieni kitiems padėti, pavyzdžiui, užtikrinant paliatyvią priežiūrą, reabilitaciją, radiologinius tyrimus. Jų prieinamumas gana stipriai skiriasi Nacionaliniame vėžio centre ir Utenos ligoninėje, kurioje tokius tyrimus galima greičiau atlikti. Pradedame nuo Utenos gydymo įstaigų, bet tikrai nesustosime,  lankysimės visose Vilniaus regiono didžiosiose įstaigose, manau, tie susitikimai bus periodiniai. Toks bendradarbiavimas ir gali užtikrinti sklandų paciento kelią,“ – bendradarbiavimo svarbą akcentuoja doc. dr. V. Pečeliūnas. Konferencijoje NVC onkologai kalbėjo apie NVC lyderystę onkologijos srityje, prostatos vėžio prevenciją ir urologinio vėžio gydymą, plaučių vėžio diagnostiką ir gydymo galimybes, radiologinius tyrimus onkologiniams pacientams, krūties vėžio gydymą, gimdos kaklelio vėžio prevenciją ir ginekologinio vėžio chirurgijos galimybes. Konferencijoje taip pat diskutuota apie paveldimą moterų vėžį, kolorektalinio vėžio prevenciją, diagnostiką, gydymą, skrandžio vėžio diagnostiką, gydymą, priešoperacinę ir pooperacinę reabilitaciją, pilvaplėvės navikus ir HIPEC, galvos-kaklo navikų specifiką. Pranešimus skaitė NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas, NVC direktoriaus pavaduotojas medicinai, gydytojas urologas dr. Marius Kinčius, Chemoterapijos skyriaus vedėja, gydytoja pulmonologė Vaida Gedvilaitė, Diagnostinės onkologijos centro vadovė, gydytoja radiologė dr. Jurgita Ušinskienė, gydytoja chirurgė Algė Leveckytė, gydytoja akušerė ginekologė dr. Diana Žilovič, gydytoja akušerė ginekologė Rūta Čiurlienė, Chirurginės onkologijos centro vadovas, gydytojas chirurgas doc. dr. Audrius Dulskas, abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Augustinas Baušys, abdominalinės chirurgijos gydytoja dr. Giedrė Rudinskaitė, Dienos chirurgijos skyriaus vadovas, gydytojas otorinolaringologas Ignas Karnas. Renginį vainikavo interaktyvi diskusija apie paciento kelią sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo kontekste ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) vaidmenį kelionėje per onkologinę ligą. Į aktualiausius, pacientams ir medikams kylančius klausimus atsakė NVC Kontaktų centro vadovė Inga Jankūnienė ir POLA direktorė Neringa Čiakienė. Tad kur šiuo metu yra NVC? Kaip jis atrodo šiandien? „Manau, kad esame kelio pradžioje. Ar mes pasieksime finišą? Tikiuosi, kad ne. Juk yra kintantys tikslai, noras tobulėti, motyvacija. Turi matyti save galbūt ne iš pačios geriausios pusės, atkreipti dėmesį į problemas, mokėti jas spręsti. Labai džiaugsiuosi, jei kada nors pajausiu, kad esame kelio viduryje. Šiuo metu esame kelio pradžioje į visapusišką vėžio centrą. Kai turėsime šį statusą, galbūt galėsime sakyti, kad esame kelio viduryje. Neabejoju, kad tam motyvacijos turės visas NVC kolektyvas,“ – reziumuoja doc. dr. V. Pečeliūnas.

Nacionaliniame vėžio centre pradėjo veikti nauja fotoparoda: savo kūrybą įstaigai dovanoja fotomenininkas Raimondas Malaiška. Parodos autorius tikisi, kad jo įamžinti kadrai kitiems pacientams sukels teigiamų emocijų, įkvėps optimizmo. „Daug vaikščiojau po įvairius Nacionalinio vėžio centro aukštus, mačiau įvairių dailininkų, fotografų puikius darbus. Spindulinio gydymo skyriuje pamačiau tuštokas sienas. Sakau: na, čia netvarka, reikia kažką pakabinti. (juokiasi) Labai ačiū Nacionaliniam vėžio centrui, kuris sutiko priimti mano darbus. Taip pat labai dėkoju už personalo rūpestį, šilumą, gydymą. Čia gydausi jau 10 metų, per visą laiką negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Visi tokie rūpestingi. Labai tikiuosi, kad mano darbai pacientams sukels teigiamų emocijų. Kažkas gal pamatys lieptelio fotografiją ir pagalvos „kaip gražu“. Daugybė žmonių čia ateina su tamsiomis mintimis. Ir jeigu mano nuotraukos nors trumpam išblaškys tas niūrias mintis, labai džiaugčiausi. Tikiuosi, kad taip ir bus. Mano pirmasis fotografijos mokytojas buvo žinomas televizijos operatorius Jonas Gurskas. Jis mane išmokė džiaugtis kūrybiniu procesu. Rezultatas labai svarbus, jis turi būti apčiuopiamas. Dabartiniais skaitmeniniais laikais mus pasiekia milijardai nuotraukų, mes jas pamatome ir jos dingsta skaitmeninėse platybėse. O spausdintos nuotraukos išlieka. Man labai svarbu, kad darbai gyventų. Dar kartą labai jums ačiū, kad priėmėte mano darbus ir jie gyvens Nacionaliniame vėžio centre,“- mintimis dalinasi R. Malaiška.  Apie autorių: Raimondas Malaiška gimė 1958 m. Vilniuje. Fotografuoti pradėjo Vilniaus moksleivių namų foto būrelyje. 1983-1984 m. dirbo Lietuvos televizijoje, Telefilmo kūrybinėje grupėje. 1994-1988 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmų fotografu, nuo 2000 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje įgyvendinant kultūros paveldo skaitmeninimo projektą. Nuo 2005 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, tais pačiais metais R. Malaiškai suteiktas Meno kūrėjo statusas. Personalinės parodos: „Sugrįžimas“, Vilniaus universitetas, 2001 m. „Vilniaus atvirukas“, Šofar galerija, 2019 m. Grupinės parodos: „Viena Pasvalio diena“, Pasvalys, 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos paroda „Kolegos“, Vilnius, 2014 m. R. Malaiška yra nuolatinis tarptautinių parodų meninės fotografijos salonuose (daugiau kaip 20-tyje šalių) dalyvis. Jo darbai buvo eksponuotai Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Kroatijoje ir kitose šalyse.Kūriniai kolekcijose: LFS (17 fotografijų), LMA Vrublevskių biblioteka