Naujienos

Spalio 15-ąją, minint Pasaulinę krūties dieną, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ketvirtą kartą surengtas tradicinis renginys, šiemet kvietęs kalbėti tema „Krūties vėžys: gyvenimas nesustoja“. Pacientų forume Santaros klinikų Nacionalinio vėžio centro (NVC) gydytojos ir POLA direktorė Neringa Čiakienė diskutavo su dalyvėmis ir atsakė į jų klausimus apie gyvenimą pasibaigus aktyviam krūties vėžio gydymui. Spalis visame pasaulyje minimas kaip krūties vėžio žinomumo mėnuo, o spalio 15-oji skirta atkreipti dėmesį į šią ligą ir jos poveikį moterų gyvenimui. Krūties vėžys yra dažniausia moterų onkologinė liga, tačiau šiandien pažangios diagnostikos ir gydymo galimybės suteikia vis daugiau galimybių sėkmingai gydyti ligą ir grįžti į įprastą gyvenimą. NVC gydytojos pabrėžia, kad aktyvaus gydymo pabaiga ir pasiekta remisija nereiškia, jog pacienčių priežiūra baigiasi. Toliau svarbi reguliari stebėsena, dėmesys savo sveikatai ir gebėjimas pastebėti naujus, neįprastus simptomus. Stebėsena po gydymo: svarbu nepraleisti organizmo siunčiamų signalų Pasibaigus aktyviam gydymui, viena svarbiausių užduočių – stebėti sveikatos būklę ir laiku pastebėti galimo ligos atsinaujinimo požymius. Gydytojos atkreipia dėmesį, kad ypač svarbu reaguoti į naujus simptomus, kurių negalima paaiškinti kitomis priežastimis. „Žinome, kad krūties vėžys dažniausiai metastazuoja į kaulus, kepenis ir smegenis. Todėl, jeigu atsiranda anksčiau nebuvusių kaulų skausmų, kurių negalima paaiškinti kitomis priežastimis, reikėtų kreiptis į onkologą ir išsiaiškinti, kodėl jie atsirado. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į neurologinius simptomus, pavyzdžiui, kalbos sutrikimus ar sumažėjusį veido jautrumą. Jeigu atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku, pykinimas ar sunkumo pojūtis, reikėtų įvertinti ir galimus kepenų veiklos sutrikimus“, – sako NVC Radiacinės onkologijos centro gydytoja onkologė radioterapeutė Šarūnė Liukpetrytė-Kuosienė. Daugiau tyrimų ne visada reiškia geresnę priežiūrą NVC Diagnostinės onkologijos centro vadovė, gydytoja radiologė dr. Jurgita Ušinskienė pastebi, kad krūties vėžio gydymą baigusios ir ilgalaikėje stebėsenoje esančios moterys neretai pageidauja atlikti kuo daugiau tyrimų. Vis dėlto, pasak gydytojos, svarbiausia ne tyrimų gausa, o jų tikslingumas. „Pacienčių noras atlikti kuo daugiau tyrimų yra suprantamas – po gydymo norisi kuo daugiau tikrumo. Tačiau radiologinis tyrimas naudingas tada, kai atsako į konkretų klausimą ir jo rezultatas gali pakeisti gydytojų veiksmus. Svarbu nesupainioti apsilankymų pas gydytoją dažnio su radiologinių tyrimų dažniu. Pagrindinis planinės ilgalaikės krūtų stebėsenos tyrimas yra mamografija, kuri atliekama kasmet. Kiti tyrimai parenkami individualiai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, riziką ir atsiradusius simptomus“, – aiškina dr. J. Ušinskienė. Gydymas baigiasi, tačiau rūpestis savimi tęsiasi NVC Medikamentinės onkologijos centro vadovė, gydytoja onkologė chemoterapeutė doc. dr. Birutė Brasiūnienė ragina pacientes pasitikėti savo gydytojais ir nelyginti savo sveikimo kelio su kitų moterų patirtimi. Kiekvienos pacientės liga, gydymo eiga, sveikatos būklė ir stebėsenos poreikiai yra individualūs, todėl gali skirtis ir skiriami tyrimai. Gydytoja linki, kad gyvenimo šeimininke būtų pati moteris, o ne jos liga. Savijautai po gydymo svarbus ne tik medicininis stebėjimas, bet ir pačios pacientės įsitraukimas į rūpinimąsi savo sveikata. „Pabaigus vėžio gydymą, baigiasi vienas etapas ir prasideda kitas – stebėsenos laikotarpis. Jo pagrindinis tikslas – stebėti ligos atkryčio riziką, o ligai atsinaujinus, kuo anksčiau atlikti reikiamus tyrimus ir, prireikus, pradėti gydymą. Šiame etape svarbūs du dalykai: gydytojų organizuojama paciento stebėsena, kai nustatoma, kokie tyrimai ir kaip dažnai reikalingi, bei paties paciento įsitraukimas. Svarbu rūpintis savo sveikata, laikytis sveikos gyvensenos principų, vengti žalingų įpročių ir atkreipti dėmesį į naujus ar neįprastus simptomus“, – pabrėžia doc. dr. B. Brasiūnienė. Sugrįžimas į gyvenimą – ir emocinė kelionė Pacientų forume aptarti ir gydymo metu bei jam pasibaigus galintys išlikti šalutiniai reiškiniai. Su onkologinės ligos gydymo pasekmėmis susidūrusios moterys gali patirti nuovargį, vadinamąjį smegenų rūką, psichologinius sunkumus ir kitus kasdienį gyvenimą apsunkinančius simptomus. POLA direktorė Neringa Čiakienė pabrėžia, kad šiandien svarbu ne tik išgydyti ligą, bet ir padėti žmogui susigrąžinti kuo geresnę gyvenimo kokybę: „Tai ir šalutinių poveikių valdymas, ir gyvenimo kokybės gerinimas, dalyvumo lygio nustatymas, grįžimas į darbą bei kiti svarbūs aspektai. Tai naujas iššūkis, apie kurį onkologinėje priežiūroje iki šiol kalbėdavome mažiau“. Pasak N. Čiakienės, žmonių patirtys po gydymo labai skiriasi: „Kai nuskamba tas žadintuvas, primenantis apie gyvenimo trapumą, žmonės pradeda gyventi skirtingai. Vieni ima gyventi visu pajėgumu, nebeatidėliodami svarbių dalykų. Tačiau dalis žmonių susiduria ir su visai kitokia realybe. Kartais jie girdi: „Tu jau pasveikai, mes tave išgydėme“, tačiau patys jaučiasi taip, lyg niekada nebūtų buvę tokie prastos savijautos. Jų kūnas pasikeitęs, fizinės galimybės pasikeitusios, o kasdienybė nebe tokia, kokia buvo anksčiau. Ir iš tiesų abi šios realybės yra teisingos. Svarbu, kad būtų suteikta tinkama, individualius poreikius atitinkanti pagalba.“ Fotoparoda „Renkuosi būti“ – asmeniška istorija apie ligą, artumą ir gyvenimą Renginio metu atidaryta ir fotoparoda „Renkuosi būti“. Jos autorius Miroslavas Černiukas nuotraukose įamžino savo žmonos Ingos Černiuk ligos kelionę. Tai jautrus ir asmeniškas pasakojimas apie ligos patirtį, artumą, tarpusavio palaikymą ir gyvenimą, kuris nesustoja išgirdus vėžio diagnozę.  Stilius po ligos: galimybė iš naujo atrasti save Renginio dalyvėms stilistė Julija Bakštonienė skaitė pranešimą apie drabužių ir asmeninio stiliaus įtaką savijautai bei pasitikėjimui savimi. Po krūties vėžio gydymo pasikeitęs kūnas gali paveikti moters savivertę, santykį su savo išvaizda ir tai, kaip ji jaučiasi žiūrėdama į save veidrodyje. Pasak stilistės, drabužiai gali tapti viena iš priemonių iš naujo atrasti savo moteriškumą, išreikšti asmenybę ir susigrąžinti pasitikėjimą savimi. Renginį organizavo Santaros klinikų Nacionalinis vėžio centras, POLA ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Renginį globoja Vilniaus miesto savivaldybė, kuri dvi paras vakarais ir naktimis apšvies bibliotekos kolonas rožinio kaspino projekcijomis.

Spalis – krūties vėžio žinomumo mėnuo. Šia proga spalio 14 d. LR Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai susirinko į fotoparodos „Drauge kelyje“ atidarymą. „Drauge kelyje“ – bendras Nacionalinio vėžio centro ir Eurovaistinės projektas. Nuotraukose dvylika jautrių istorijų apie žmones, susidūrusius su onkologine liga, ir tuos, kurie šiame kelyje buvo šalia. Fotoprojekto dalyviai įamžinti kartu su artimais žmonėmis, kurie juos lydėjo ligos metu, palaikė, stiprino ir padėjo neprarasti vilties. Vėžio prevencija peržengia sveikatos sektoriaus ribas Atidarydama parodą Ministro pirmininko patarėja Marija Jakubauskienė išreiškė norą pakviesti visus apmąstyti ne tik sveikatos, bet ir tarpusavio paramos klausimus. „Vyriausybės rūmuose atidaroma paroda liudija, kad sveikatos klausimai, vėžio prevencija yra svarbesnės nei vieno sektoriaus pastangos ir klausimai. Tai paroda apie žmones, jų saugumą  ir rūpestį jais. Svarbu, kad jie saugiai jaustųsi ne tik savo namuose, bet ir sveikatos sistemoje, savo valstybėje“, – pasakė M. Jakubauskienė. Sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis padėkojo tiems, kurie parodą  organizavo, ir tiems, kurie dalijasi savo gyvenimais. „Šis pasidalijimas yra tikrasis liudijimas. Sveikatos statistikos skaičius mes žinome, tačiau kiekvienas žmogus yra atskira istorija. Ačiū visiems šios fotosesijos dalyviams, kurie atsivėrė mums, žiūrintiems, su savo istorija ir artimaisiais“, – pasakė L. Kukuraitis. Artimųjų palaikymas didina išgyvenamumo rodiklius Nacionalinio vėžio centro direktorius Valdas Pečeliūnas pastebėjo kelis parodos aspektus. „Mes kalbame apie gyvenimo kelią ir apie tikrą bendrystės galią. Kiekvienoje nuotraukoje pacientas ir jo artimieji, kurie jį lydėjo visame onkologinės ligos kelyje su baime, nerimu, viltimi. Žinome posakį – jeigu turime nelaimę ir ja pasidalijame su artimaisiais, ji sumažėja dvigubai, o jeigu turime džiaugsmą, juo pasidaliję turime dvigubai daugiau. Tokia buvimo kartu galia. Turime ir mokslu grįstų įrodymų – Amerikos vėžio draugijos tyrimai įrodė, kad tų pacientų, kurie turi stiprią artimųjų galią, išgyvenamumo rodikliai yra apie 40 proc. geresni. Nuolat labai raginu dalyvauti profilaktinėje patikroje, ir čia artimųjų vaidmuo labai didelis – jie turi galios paskatinti tikrintis prevenciškai“, – pabrėžė V. Pečeliūnas. Svarbu žinoti, kad nesi viena Dalia Vencevičienė, fotoprojekto dalyvė, taip pat ir komunikacijos specialistė, pabrėžė komunikacijos reikšmę ne tik onkologijoje, ir plačiai bendruomenėse. „Ką tik grįžau Lenkijos oro linijų lėktuvu ir visos lėktuvo palydovės buvo pasipuošusios rožiniais kaspinėliais. Na, tikrai malonu, tai mažytis, bet labai svarbus ženklas, kad tu ne viena“, – pasakė Dalia Vencevičienė. Atidaryme dalyvavusi fotografė Ana Skorik mielai prisiminė labai prasmingą savo, kaip fotografės, darbą ir pasidžiaugė, kad paroda tęsia savo gyvenimą. Nacionalinio vėžio centro gydytojos specialioje edukacijoje LRV kanceliarijos darbuotojams pristatė krūties vėžio prevencijos, šiuolaikinės diagnostikos ir gydymo galimybes. NVC Diagnostinės onkologijos centro vadovė dr. Jurgita Ušinskienė skaitė pranešimą „Šiuolaikinis vaizdinimas: kaip pamatyti nematomą“, o gydytoja chirurgė Algė Leveckytė – „Krūties onkologinės ligos gydymas“.

Popiežiui Leonui XIV diagnozuota plaučių adenokarcinoma atkreipė visuomenės dėmesį į vieną dažniausių plaučių vėžio formų. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nacionalinio vėžio centro onkologai pabrėžia, kad ši liga gali ilgai nesukelti aiškių simptomų, tačiau laiku ją nustačius atsiveria daugiau gydymo galimybių. Plaučių vėžys – liga, kuri vis dar dažnai nustatoma jau pažengusi. Kaip pranešė „Reuters“, popiežiui operacijos metu pašalinta dešiniojo plaučio apatinė skiltis. Toks chirurginis gydymas gali būti skiriamas, kai naviko vieta, ligos stadija ir paciento sveikatos būklė leidžia jį operuoti. Adenokarcinoma yra viena dažniausių plaučių vėžio formų. Ji priklauso nesmulkių ląstelių plaučių vėžio grupei ir dažniausiai vystosi iš liaukinio tipo ląstelių. Ši liga diagnozuojama ne tik rūkantiems žmonėms – ja gali susirgti ir niekada nerūkę asmenys. Simptomai gali būti tylūs ir nepastebimi Nacionalinio vėžio centro Medikamentinės onkologijos centro Chemoterapijos skyriaus vedėja, gydytoja pulmonologė Vaida Gedvilaitė atkreipia dėmesį, kad viena didžiausių problemų diagnozuojant plaučių vėžį yra ta, kad ligos pradžia – besimptomė. Esant pradinei ligos stadijai,  žmogus gali nejausti jokių  simptomų arba juos sieti su kitomis ligomis. „Plaučių adenokarcinoma nėra liga, kuri visada apie save praneša aiškiais simptomais. Kartais žmogus ilgą laiką jaučiasi gerai, o pirmieji požymiai atsiranda ligai jau pažengus. Todėl svarbu stebėti savo sveikatą ir neignoruoti užsitęsusio ar pasikeitusio kosulio, dusulio, kraujo atkosėjimo ar nepaaiškinamo svorio kritimo“, – teigia V. Gedvilaitė. Pasak Nacionalinio vėžio centro specialistų, šie simptomai nebūtinai reiškia plaučių vėžį, nes juos gali sukelti ir kitos ligos. Vis dėlto, jei jie nepraeina, kartojasi ar stiprėja, būtina kreiptis į gydytoją. Rūkymas išlieka vienu svarbiausių plaučių vėžio rizikos veiksnių, tačiau rizikai įtakos gali turėti ir pasyvus rūkymas, radonas, profesinis kontaktas su tam tikromis kenksmingomis medžiagomis bei kiti veiksniai. Tai, kad žmogus niekada nerūkė, nereiškia, jog jis gali nesusirgti plaučių vėžiu. Kada reikalinga operacija? Nacionalinio vėžio centro gydytojas krūtinės chirurgas Sigitas Zaremba paaiškina, kad operacijos galimybė priklauso nuo kelių aplinkybių: naviko dydžio ir vietos, ligos išplitimo, limfmazgių būklės bei paciento plaučių funkcijos ir bendros sveikatos. „Kai nustatoma neišplitusio plaučio vėžio diagnozė ir nėra priešparodymų skirti chirurginį gydymą, operacija vienas iš geriausių variantų, siekiant išgydyti plaučių vėžį. Tačiau kiekviena situacija individuali – prieš priimant sprendimą būtina tiksliai nustatyti ligos stadiją ir įvertinti, kokia operacijos apimtis būtų tinkamiausia“, – sako S. Zaremba. Operacijos metu gali būti pašalinama dalis plaučio (segmentas, skiltis) arba visas plautis. Kartu šalinami ir sritiniai limfmazgiai. Dažnai po operacinio gydymo sprendžiama dėl sisteminio ir/arba spindulinio gydymo, taip užkertant kelią ligos plitimui į kitus organus. Vis dėlto, operacija tinka ne visiems pacientams. Jei navikas išplitęs arba chirurginis gydymas negalimas dėl kitų priežasčių, gali būti skiriami kiti gydymo metodai. Gydymas vis dažniau parenkamas individualiai Plaučių adenokarcinomos gydymas per pastaruosius metus tapo gerokai labiau personalizuotas. Be įprastų tyrimų, kai kuriais atvejais atliekami molekuliniai naviko tyrimai, padedantys nustatyti genetinius pokyčius, pagal kuriuos galima parinkti taikinių terapiją. Priklausomai nuo ligos stadijos ir kitų veiksnių, pacientams gali būti skiriama chemoterapija, taikinių terapija, imunoterapija, spindulinis gydymas arba kelių metodų derinys. „Šiandien gydymo sprendimai priimami vertinant ne vien naviko dydį. Svarbu žinoti, ar liga išplitusi, kokie yra naviko biologiniai požymiai ir kokia paciento būklė. Būtent šių duomenų visuma leidžia parinkti tinkamiausią gydymo strategiją“, – pabrėžia S. Zaremba. Medikai atkreipia dėmesį, kad vien informacija apie pašalintą plaučio skiltį neleidžia spręsti apie konkretaus paciento prognozę. Jai įvertinti būtini galutiniai histologinio tyrimo rezultatai, ligos stadija, limfmazgių būklė ir kiti medicininiai duomenys. Svarbu neatidėlioti Nors plaučių vėžys išlieka rimta onkologine liga, jo gydymo galimybės priklauso nuo konkrečios situacijos, o kai kuriems pacientams ankstyvas ligos nustatymas leidžia skirti gydymą, kuriuo siekiama visiško pasveikimo. „Svarbiausia žinutė kiekvienam žmogui – neignoruokite savo kūno siunčiamų signalų ir neatidėliokite vizito pas gydytoją. Jei kosulys užsitęsia, pasikeičia kvėpavimas, atsiranda neįprastas nuovargis ar kiti nerimą keliantys simptomai, nelaukite, kol jie praeis savaime. Laiku kreipiantis pagalbos galima anksčiau nustatyti ligą ir suteikti daugiau galimybių sėkmingam gydymui. Tačiau turime suprasti ir tai, kad plaučių vėžys ankstyvosiose stadijose dažnai nesukelia jokių simptomų. Būtent todėl Lietuvai gyvybiškai svarbi ankstyvosios plaučių vėžio patikros programa, leidžianti aptikti ligą dar tada, kai žmogus jaučiasi sveikas. Anksti nustatytas plaučių vėžys gali būti išgydomas. Todėl nelaukime simptomų – rūpinkimės savo sveikata šiandien, nes laiku atlikta patikra gali išgelbėti gyvybę“, – pabrėžia V. Gedvilaitė. Popiežiaus atvejis primena, kad plaučių vėžio diagnozė gali paliesti įvairaus amžiaus ir skirtingą gyvenimo būdą turinčius žmones. Visuomenės informavimas apie rizikos veiksnius, simptomus ir diagnostikos galimybes išlieka svarbia ankstyvo ligos nustatymo dalimi.

Būna diagnozių, kurios sustabdo laiką ir priverčia iš naujo pergalvoti kiekvieną akimirką. Kraujo vėžys yra viena iš jų. Tai sunki kraujo liga, paliečianti daug žmonių, atnešanti jiems didžiulį skausmą bei nežinią. Dalinamės šiuo tekstu siekdami supažindinti su šiuolaikinės medicinos galimybėmis, kurios yra suteikiamos mūsų šalyje, mūsų gydytojų. Kraujo vėžio diagnozė dažnam skamba kaip nuosprendis, tačiau medicinos pažanga pastaraisiais dešimtmečiais iš esmės pakeitė šios ligos veidą. Viena iš ryškiausių sėkmės istorijų hematologijoje – lėtinė mieloidinė leukemija (LML). Ankščiau buvusi sunkiai suvaldoma, šiandien, taikinių terapijos dėka, ji tapo lėtine, kontroliuojama būkle. Lėtinės mieloidinės leukemijos metu kaulų čiulpuose sutrinka normali kraujodara ir nekontroliuojamai dauginasi pakitusios kraujo ląstelės. Apie ligos prigimtį, šiuolaikinį gydymą, pacientų kasdienybę pokalbis su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja hematologe Rūta Semaškevičiene ir savo patirtimi besidalinančia paciente Lina Ramanauskaite. Kad geriau suprastume, su kuo susiduria pacientas, išgirdęs šią diagnozę, pirmiausia apie ligą kalbamės su gydytoja hematologe Rūta Semaškevičiene. Kas vyksta organizme susirgus LML ir kokie pirmieji simptomai turėtų priversti sunerimti? Lėtinė mieloidinė leukemija prasideda kaulų čiulpuose, kur gaminamos visos kraujo ląstelės. Vienoje kraujodaros kamieninėje ląstelėje įvyksta genetinis pokytis, ir ji pradeda gaminti per daug baltųjų kraujo kūnelių. Iš pradžių šios ląstelės dar gana gerai atlieka savo darbą, todėl liga ilgai vystosi tyliai. Negydoma ji anksčiau ar vėliau pereina į agresyvią fazę, panašią į ūminę leukemiją. Dažniausi simptomai yra neaiškus nuovargis, svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, sunkumas ar spaudimas kairėje pašonėje dėl padidėjusios blužnies ir greitas sotumo jausmas. Tačiau maždaug pusė pacientų jokių nusiskundimų neturi, ir liga nustatoma atsitiktinai, kai bendrame kraujo tyrime nustatomas gerokai padidėjęs leukocitų skaičius. Todėl profilaktinis kraujo tyrimas tikrai turi prasmę. Kalbant apie lėtinę mieloidinę leukemiją minima Filadelfijos chromosoma. Kaip ji susijusi su liga ir kokie tyrimai reikalingi jai nustatyti? Filadelfijos chromosoma susidaro, kai 9-oji ir 22-oji chromosomos apsikeičia „gabalėliais“. Taip atsiranda naujas, „sulietas“ genas BCR::ABL1. Jis veikia kaip visada įjungtas jungiklis, kuris nuolat liepia ląstelei dalintis. Svarbu žinoti, kad šis pokytis yra įgytas, o ne paveldėtas: jis neperduodamas vaikams ir jokios paciento kaltės čia nėra. Diagnozei nustatyti reikalingi keli tyrimai: bendras kraujo tyrimas su leukograma; kaulų čiulpų tyrimas su chromosomų analize (kariotipu). Jis parodo ligos fazę ir galimus papildomus genetinius pokyčius; molekulinis BCR::ABL1 tyrimas PGR metodu. Jis ne tik patvirtina diagnozę, bet ir tampa pagrindiniu matavimo įrankiu viso gydymo metu, nes pagal jį vertiname, kiek liga atsitraukia. Kuo išskirtinė pacientės Linos Ramanauskaitės istorija? Šios pacientės istorija yra išimtis, o ne taisyklė. Dažniausiai LML nustatoma ramios, lėtinės fazės. Pacientei liga pirmą kartą diagnozuota iš karto agresyviausios, blastinės fazės. Leukemija elgėsi kaip ūminė limfoblastinė leukemija ir buvo išplitusi į centrinę nervų sistemą. Anksčiau tokiai situacijai beveik vienintelis kelias buvo intensyvi chemoterapija ir kaulų čiulpų transplantacija. Gydydami šią pacientę vadovavomės pažangiausia pasauline praktika, kurią taiko didžiausi hematologijos centrai. Šiandien tokiais atvejais vis dažniau atsisakoma intensyvios chemoterapijos ir remiamasi taikiniais nukreiptais vaistais bei imunoterapija. Iš pradžių skyrėme gliukokortikoidus kartu su taikinių vaistu. Kai atsakas buvo nepakankamas, perėjome prie efektyvesnio taikinio (ponatinibo). Lemiamas žingsnis buvo skirta pažangi imunoterapija (blinatumomabas). Šis vaistas pats leukemijos ląstelių nenaikina. Jis veikia kaip savotiškas tarpininkas: viena savo dalimi prisitvirtina prie leukemijos ląstelės, kita prie sveikos paciento imuninės T ląstelės ir taip jas suveda kartu. Galima sakyti, kad vaistas parodo imuninei sistemai, kur slepiasi piktybinės ląstelės, kurių ji pati anksčiau „nematė“. Leukemiją sunaikina ne vaistas, o paties žmogaus sveika imuninė sistema. Jau po pirmojo blinatumomabo kurso liekamosios ligos neberadome nei kaulų čiulpuose, nei smegenų skystyje. Iš viso skirti keturi gydymo kursai, ir visas intensyvus gydymas, nuo diagnozės iki paskutinio kurso, truko vos apie 10 mėnesių. Palyginimui: transplantacija ir atsigavimas po jos pacientui dažnai reiškia daug ilgesnį ir sunkesnį laikotarpį su didele komplikacijų rizika. Šiandien, praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo diagnozės, mūsų pacientė pasiekė visišką remisiją – liga visiškai atsitraukė, pacientė gyvena įprastą gyvenimą, tęsdama palaikomąjį gydymą ponatinibo tabletėmis. Šį vaistą pacientė gauna bendradarbiaujant su pacientų vilties programa ir tarptautiniu ne pelno siekiančiu pasaulinės sveikatos fondu „The Max Foundation“. Mums ši istorija rodo, kaip smarkiai pasikeitė galimybės: inovatyvus gydymas kai kuriais atvejais leidžia išvengti transplantacijos, o net sunkiausia ligos forma gali būti suvaldyta per kelis mėnesius ir daug švelnesniu keliu nei prieš dešimtmetį. Kaip pasikeitė LML gydymas ir kuo taikinių terapija skiriasi nuo chemoterapijos? Tai viena gražiausių šiuolaikinės medicinos istorijų. Iki šio amžiaus pradžios turėjome chemoterapines tabletes, interferoną ir transplantaciją. Visi šie būdai buvo sunkiai toleruojami ir daugumai pacientų negarantavo ilgo gyvenimo. 2001 m. atsiradęs imatinibas pakeitė viską. Tai pirmasis vaistas, sukurtas specialiai blokuoti BCR::ABL1 „jungiklį“. Vėliau sekė vėliau sekė antrosios, trečiosios kartos vaistai ir naujesni, kitu mechanizmu veikiantys preparatai. Šiandien daugumos lėtinės fazės diagnozuotų ir veiksmingai gydomų pacientų gyvenimo trukmė artima bendrosios populiacijos gyvenimo trukmei. Esminis skirtumas nuo chemoterapijos yra tas, kad chemoterapija naikina visas greitai besidalijančias ląsteles, tiek sergančias, tiek sveikas. Taikinių terapija nukreipta būtent į ligą sukeliantį baltymą. Pacientui tai reiškia tabletę namuose vietoje lašelinių ligoninėje ir, dažniausiai, galimybę gyventi įprastą gyvenimą: dirbti, keliauti, auginti šeimą. Vis dėlto moksliniai pasiekimai pacientui naudingi tik tada, kai vaistas realiai jį pasiekia. Ne visi naujausi vaistai Lietuvoje kompensuojami. Pavyzdžiui, ponatinibas, kuris dažnai tampa vienintele išeitimi, kai kiti vaistai nebeveikia arba liga yra atspari, mūsų šalyje nėra kompensuojamas. Todėl mūsų centras bendradarbiauja su pacientų vilties programa ir tarptautiniu fondu „The Max Foundation“. Kartu su partneriais fondas užtikrina pacientams nemokamai gyvybę prailginančius vaistus daugiau nei 80 šalių, ir tiek laiko, kiek jų reikia. Tokia partnerystė kasdien primena, kad pažanga matuojama ne tik naujais vaistais, bet ir tuo, ar jie pasiekia kiekvieną, kuriam jų reikia. Kokie iššūkiai ir šalutiniai poveikiai, ir kaip išlaikyti gerą gyvenimo kokybę? Dažniausiai pacientai susiduria su nuovargiu, raumenų mėšlungiu, patinimais, virškinimo sutrikimais ir bėrimu. Kiekvienas vaistas turi ir savų ypatumų: vienas gali sukelti skysčio kaupimąsi aplink plaučius, kitas paveikti širdį, kraujagysles, gliukozės ar cholesterolio kiekį. Todėl vaistą parenkame atsižvelgdami į kiekvieno žmogaus gretutines ligas. Didžiausias iššūkis dažnai yra ne šalutiniai poveikiai, o pats kasdieniškumas: vaistą reikia vartoti metų metus ir nepraleidinėti dozių. Tyrimai aiškiai rodo, kad reguliarus vartojimas lemia gydymo sėkmę. Svarbu ir tai, kad kiti vaistai, net kai kurie papildai ar vaisiai, pavyzdžiui, greipfrutai,