Naujienos

Lapkričio mėnesį, vadinamąjį Movemberį, tradiciškai daugiau dėmesio skiriame vyrų sveikatai, o prostatos vėžys yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vyrų onkologinių ligų. „Ją pastebėti patiems, neatlikus reikiamų tyrimų, yra sudėtinga. Tai lėtai progresuojanti liga, kuri ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, todėl neretai diagnozuojamos jau vėlyvųjų  stadijų prostatos vėžys“, – sako Nacionalinio vėžio centro (NVC) Onkourologijos skyriaus vedėjas dr. Alvydas Vėželis. Plėtojant personalizuotos medicinos paslaugas Nacionalinio vėžio centro Onkourologijos skyriuje šiais metais pradėta taikyti nauja metodika: atliekamos Fusion (radiologinių vaizdų suliejimo) „laisvos rankos“ prostatos biopsijos, kurios galimos ne tik bendrinėje nejautroje, bet ir vietinės nejautros sąlygomis. Ši metodika kasdieniniame urologo ir radiologo darbe palengvina prostatos vėžio diagnostiką, taip pat ir paciento priežiūrą po prostatos biopsijos. Lietuvoje ši technologija taikoma tik NVC Onkourologijos skyriuje. NVC Onkourologijos skyriaus gydytojas urologas doc. dr. Aušvydas Patašius, „laisvos rankos“ biopsijos paėmimo metodo pradininkas Lietuvoje, išvardijo naujojo metodo pranašumus. „Pirmas privalumas – „laisvos rankos“ metodas  leidžia greičiau atlikti prostatos biopsijas. Jos yra tikslesnės – tai yra svarbiausia diagnozuojant prostatos vėžį. Be to, kadangi sparčiau atliekamos, didėja ir šios paslaugos preinamumas. O šitie faktoriai yra vieni reikšmingiausių mūsų šalyje, kurioje nacionaliniu lygmeniu vykdoma prostatos vėžio prevencinė programa“, – sako doc. dr. A. Patašius. Biopsija atliekama vietinėje ar bendrinėje nejautroje, priklausomai nuo to, kiek reikia paimti bioptatų. „Prostatos magnetinio rezonaso vaizduose apribrėžiamos prostatos ir įtariamo piktybinio židinio ribos, todėl atliekant „laisvos rankos“ biopsiją galima tiksliai pataikyti į židinį, kuriame, kaip  įtariama, yra piktybiniai pakitimai. „Laisvos rankos“ technika leidžia pasiekti sunkiausiai prieinamas prostatos zonas, esančias šalia svarbių struktūrų – šlaplės, tiesiosios žarnos“, – sako doc. dr. A. Patašius. Lyginant vietinės ir bendrinės nejautros sąlygas, kyla klausimų. Kaip patogiau dirbti urologui?  Ar komfortiškai jaučiasi pacientas vietinės nejautros situacijoje? „Vienareikšmiškai gydytojui „laisvos rankos“ biopsiją patogiau atlikti bendrinėje nejautroje, nes urologas, neribojamas paciento judesių, turi laisvę atlikti biopsiją net į sunkiausiai prieinamą židinį. Tačiau šiuo metu, remdamiesi ekspertų rekomendacijomis, atliekame prostatos biopsiją tik iš židinio, matomo prostatos magnetinio rezonanso tyrimo vaizduose, ir zonose aplink jį, biopsija vietinėje nejautroje tapo saugiu būdu greitai diagnozuoti ligą“, – aiškina gydytojas urologas. Kokį biopsijos paėmimo metodą reikėtų taikyti, iš pradžių sprendžia gydantis gydytojas urologas, tačiau kiekvienas pacientas individualiai aptariamas daugiadalykėje specialistų komandoje, kur paskiriama tinkamiausia prostatos biopsijos technika. Pasak doc. dr. A. Patašiaus, „laisvos rankos“ biopsija palyginti su transrektaline biopsija yra ženkliai saugesnė galimų komplikacijų rizikos atžvilgiu. O paciento priežiūra po  „laisvos rankos“ prostatos biopsijos niekuo nesiskiria nuo standartinės transperinealinės biopsijos. Nacionalinio vėžio centro Onkourologijos skyriaus vedėjo dr. Alvydo Vėželio paklausėme, kaip vyksta Lietuvoje  prostatos vėžio profilaktika? Nuo kada vyrams rekomenduojama pasirūpinti prostatos sveikata? Nuo 2006 m. vykdoma prostatos vėžio prevencinė programa skirta vyrams nuo 50 iki 69 metų (imtinai) bei vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai anksčiau sirgo šia onkologine liga. Pasitikrinti labai paprasta ir neskausminga. Šeimos gydytojas rekomenduoja atlikti kraujo tyrimą, parodantį prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentraciją kraujyje. Jei PSA neviršija normos, daugiau tyrimų atlikti nereikia, pacientas kviečiamas dalyvauti programoje po 2 ar 5 metų, priklausomai nuo amžiaus bei PSA tyrimo rezultato.PSA tyrimas yra greitas, neskausmingas kraujo tyrimas, kuris gali atskleisti ankstyvus prostatos pakitimus, dar nesukeliančius simptomų. Jei PSA kiekis viršija normą (daugiau arba lygu 3,0 ng/ml), šeimos gydytojas siunčia pacientą urologo konsultacijai gauti, o šis atlieka rektalinį priešinės liaukos tyrimą ir biopsiją ligos diagnozei patvirtinti arba paneigti. Kaip elgtis, jei šeimoje yra / būta prostatos vėžio atvejų? Kodėl svarbu žinoti šeimos, giminės ligų istoriją? Kaip jau minėjau, jeigu šeimoje artimi giminės: tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu, reikia anksčiau pradėti tikrintis profilaktiškai. Jei vyro giminaičiui, pavyzdžiui, tėvui arba broliui, buvo diagnozuotas priešinės liaukos vėžys, jam irgi gresia didesnė rizika susirgti šia liga. Be to, jei šeimos moterims buvo nustatyta didesnė krūtų ir kiaušidžių vėžio rizika – BRCA ir (ar) BRCA2 genų mutacijos, vyrams taip pat gali būti didesnė rizika susirgti prostatos vėžiu. Jei paciento šeimoje yra buvę prostatos, krūties, gaubtinės žarnos, kiaušidžių ar kasos vėžio atvejų arba jei buvo diagnozuotas metastazavęs prostatos vėžys, pacientui gali būti pasiūlyta išsitirti dėl tam tikrų genų mutacijų. Genetiniai tyrimai svarbūs tam, kad kai kurios mutacijos  (pavyzdžiui, BRCA1 ir BRCA2 geno mutacijos) gali parodyti, kokio agresyvumo yra vėžys ir koks gydymas pacientui būtų tinkamiausias, gali būti parinkti tam tikros grupės vaistai. Vyresnis amžius yra taip pat vienas iš prostatos vėžio rizikos veiksnių. Senstant, rizika susirgti prostatos vėžiu didėja. Labai raginčiau visus vyrus atsisakyti ne tik prostatos vėžio riziką galinčių padidinti, bet ir bendrai sveikatą žalojančių veiksnių. Priminsiu, jog tai: Kaip diagnozuojamas prostatos vėžys? Nacionalinis vėžio centras yra svarbiausias prostatos vėžio diagnostikos ir gydymo centras Lietuvoje, turintis Europos urologų asociacijos (EAU) ir Europos urologų tarybos (EBU) suteiktą kompetencijos centro sertifikatą. Čia naudojama moderni diagnostikos aparatūra, atliekami genetiniai tyrimai, vykdomi moksliniai tyrimai, o kiekvieno paciento gydymo taktika nustatoma daugiadalykėje gydytojų komisijoje – bendradarbiaujant urologams, onkologams, radiologams, patologams. Tačiau, norint skirti individualų gydymą, reikalinga tikslingai diagnozuoti priešinės liaukos vėžį tiek radiologiškai, tiek ir morfologiškai, ir nustatyti  kliniškai reikšmingą prostatos vėžį. NVC Onkourologijos skyriuje daugiau nei 20 metų atliekamos priešinės liaukos sisteminės transrektalinės (per išeinamąją žarną) prostatos biopsijos, o nuo 2013 m. biopsijos buvo pradėtos atlikinėti transperinealiai (per tarpvietės odą). Jų specifiškumas diagnozuojant kliniškai reikšmingą priešinės liaukos vėžį išaugo iki 80–90 proc. Nuo 2019 m., įsigijus Fusion (radiologinių vaizdų suliejimo) technologiją, galimybės identifikuoti  kliniškai reikšmingą vėžį išaugo iki 95-99 proc. Į diagnostikos procesą yra įtrauktas ir magnetinio rezonanso tyrimas (MRT), kuris padeda tiksliau nustatyti įtariamo kliniškai reikšmingo priešinės liaukos vėžio lokalizaciją. Suliejančios technologijos pagalba procedūros metu sutapatinami MRT ir ultragarsinio tyrimo vaizdai, kai yra atliekama pritaikomoji biopsija į židinį, kai įtariamas kliniškai reikšmingas priešinės liaukos vėžys. Patvirtinus jį morfologiškai, urologui yra lengviau parinkti individualų, radikalų gydymą pacientui. Jei pacientui diagnozuojamas kliniškai nereikšmingas prostatos vėžys, tokį pacientą galima aktyviai stebėti. Aktyvus stebėjimas – tai atidi vėžio stebėsena, netaikant jokio skubaus gydymo. Aktyvaus stebėjimo tikslas – išvengti nereikalingo gydymo, kuris gali sukelti šalutinių poveikių, taip išsaugant gyvenimo kokybę. Aktyvus stebėjimas yra rekomenduojamas mažos arba tam tikros vidutinės rizikos pacientų grupei, kuriems nustatytas lokalus prostatos vėžys. Aktyvaus stebėjimo metu gydytojai pataria reguliariai tikrinti PSA, kartoti MRT ir prostatos pritaikomąsias biopsijas, esant papildomam židiniui arba didėjant esamam patologiniam židiniui priešinėje liaukoje. Jei nustatomi

Konferencija „Pilvo organų onkopatologijos gydymas: tarpdisciplininio bendradarbiavimo  svarba ir inovacijos“ sukėlė praktiškai visų Lietuvos gydymo įstaigų, kuriose gydomi onkologinėmis ligomis sergantys pacientai, susidomėjimą – pranešimus skaitė lektoriai iš Klaipėdos universitetinės ligoninės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ir Valstybinio patologijos centro, VULSK filialo. Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas, dėkodamas organizatorių komandai už šiais metais jau aštuntą tarpdisciplininį renginį Nacionaliniame vėžio centre, pabrėžė, jos tarpdiscipliniškumas onkologijoje yra būtinybė. „Jeigu prieš kelis dešimtmečius ši naujovė buvo vertinama kaip kažkokia mada, iš Vakarų atėjęs vėjelis, kuris gal ir neprigis, tai šiandien labai puikiai suprantame, kad onkologijoje „solo“ praktika, kai vienas specialistas kažką padaro, pagydo, yra tiesiog neįmanoma. Prieš metus, susitikę su Skandinavijos šalių kolegomis kalbėtis vėžio centrų tematika ir būtent apie šių centrų akreditaciją, turėjome diskusiją, kaip mes suprantame daugiadalykiškumą. Tiesą sakant, tada net tarp Skandinavijos vėžio centrų nebuvo aiškaus sutarimo. Gal būt pagrindiniai dalykai buvo aiškūs – onkologinio paciento gydyme turi dalyvauti onkochirurgas, spindulinės terapijos specialistas, chemoterapeutas, radiologas, patologas.  Ilgainiui atsirado psichologai, reabilitologai, dietologai, socialiniai darbuotojai,  daugiadalykiuose pasitarimuose jau būtinai turi dalyvauti žmonės, kurie atlieka genetinius tyrimus. Duomenų specialistai ateina į kasdienę praktiką, jau tampa daugiadalykės komandos nariais. Be to – paciento artimieji tampa labai svarbia gydymo dalimi. Įrodyta, jog pacientai, turintys artimųjų palaikymą, pasiekia geresnių gydymo rezultatų. Artimieji ne tik gauna tam tikros informacijos, užduočių, bet ir turi turėti galimybę išsakyti savo pasiūlymus. Tad daugiadalykiškumas stipriai evoliucionuoja“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas.  Doc. dr. V. Pečeliūnas atkreipė dėmesį į būtinybę atsižvelgti į paciento perspektyvą. „Vienas iš planų – įdiegti metodišką sprendimo priėmimą kartu su pacientu. Klausimas, kaip pasidalinti atsakomybe dėl to sprendimo. Tai nėra paprastas, savaime suprantamas dalykas, tai metodika, mokslas, įrodymai. Mes tuos dalykus turėsime atvesti į Lietuvą. Norėčiau kad būtume ta šalis, kuri imasi ir lyderystės,“ – pasakė Nacionalinio vėžio centro vadovas. Viena iš konferencijos organizatorių gydytoja radioterapeutė dr. Rita Steponavičienė labai džiaugiasi, kad konferencijoje dalyvavo ir slaugytojai, ir medicinos studentai bei gydytojai rezidentai. „Mums tai yra labai aktualu, tai mūsų jaunoji karta – tikriausias jaunimo elitas, kurį reikia taip pat mokyti ir supažindinti su onkologija, parodyti, kaip atrodo pas mus konferencijos“, – sako dr. R. Steponavičienė. Pasak dr. R. Steponavičienės, konferencijoje pakviesti dalyvauti skirtingų specialybių ir įvairių centrų lektoriai būtent ir pabrėžė tarpdisciplininio bendradarbiavimo svarbą. „Daugumoje paskaitų buvo akcentuojama, jog tik skirtingų specialybių gydytojų bendradarbiavimas lems geresnius pacientų išgyvenamumo rezultatus bei turės įtakos jų gyvenimo kokybei. Manau, jog ir pacientams svarbi bei aktuali  žinutė – gydymo taktika bus parinkta gydytojų komandos, o prioritetas – paciento gyvenimo kokybė. Noriu pasidžiaugti įtraukiu Santaros kolegų dalyvavimu, kurie pasidalino Kepenų vėžio chirurginio ir medikamentinio gydymo naujovėmis. Taip pat pristatytos erdvinio frakcionavimo (SFRT), adaptyvios ir FLASH  spindulinės terapijos metodikos. Dirbtinio intelekto teikiami privalumai patologiniuose tyrimuose papildė aptartas naujoves. Pristatyti naujausi nacionalinio vėžio registro epidemiologiniai duomenys, sisteminis gydymas, taikinių terapija, imunoterapija, chirurginio bei spindulinio gydymo naujovės svarbios tiek medicinos mokslų studentams, rezidentams, ilgametę patirtį turintiems klinicistams, tiek ir slaugytojams bei radiologijos technologams“, – sako dr. R. Steponavičienė. Konferenciją organizavo Nacionalinis vėžio centras, Nacionalinis vėžio institutas, Lietuvos spindulinės terapijos sąjunga, Klinikinės medicinos ir farmacijos draugija, emedicina.lt

Spalio 27 d. NVC klinikos ir valdymo padalinių vadovai susirinko į išvykstamąją strateginę sesiją, skirtą sutelkti komandą bendram darbui ir išgryninti, kaip efektyviai įgyvendinti NVC 2025–2027 m. strateginius tikslus. Sesija vyko svarbiu laikotarpiu – NVC akreditacijos proceso metu, kai įstaiga siekia tapti visapusišku vėžio priežiūros centru (Comprehensive Cancer Centre). Sesijos metu aptartos pagrindinės įstaigos vystymo kryptys, skirtos gerinti paslaugų kokybę, užtikrinti kompleksinę priežiūrą onkologinėmis ir hematologinėmis ligomis sergantiems pacientams, stiprinti mokslinių tyrimų potencialą bei diegti pažangius valdysenos principus. Aptarti 6 pagrindiniai NVC strateginiai tikslai: Kiekvienas iš šių tikslų buvo išsamiai aptartas kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose vadovai dirbo mišriose komandose – analizavo įgyvendinimo principus, siūlė konkrečias priemones, nustatinėjo galimus rodiklius ir aptarė jų taikymo galimybes. Diskusijų metu buvo akcentuota, kaip suplanuotos priemonės gali būti pritaikytos praktikoje, kokių išteklių reikės jų įgyvendinimui, kaip bus vertinamas progresas ir atsakomybės pasiskirstymas tarp padalinių. Po darbo grupėse vadovai pristatė savo pasiūlymus, veiksmų planus bei priemones, skirtas strateginių tikslų įgyvendinimui ir pažangos stebėsenai. Anot NVC direktoriaus doc. dr. Valdo Pečeliūno, bendrą įstaigos pažangą pasiekti galime tik bendromis pastangomis. „Veiklos planavimas yra vienas svarbiausių žingsnių siekiant tvaraus rezultato. Kai tikslai yra aiškiai suformuluoti, priemonės pagrįstos duomenimis, o atsakomybės pasidalintos tarp padalinių, galime užtikrinti nuoseklų strategijos įgyvendinimą. Mums svarbu ne tik suplanuoti veiklas, bet ir matuoti progresą, kad kiekvienas sprendimas kurtų realią vertę pacientams ir įstaigai. Tik bendromis pastangomis galime pasiekti realios pažangos ir užtikrinti pacientams dar aukštesnę paslaugų kokybę, na o suplanuotos priemonės taps tvirtu pagrindu tolesniam įstaigos augimui ir modernizacijai“, – sako doc. dr. V. Pečeliūnas, Direktoriaus patarėja Vaida Morkvėnienė, kuri organizavo strateginę sesiją, sako, kad tokios sesijos parodo, kokią stiprią ir motyvuotą komandą turi NVC. „Džiaugiuosi NVC darbuotojų lyderyste ir gebėjimu pasitelkti vidinius resursus organizuojant dirbtuves, taip pat vadovų aktyviu įsitraukimu į siekį gerinti pacientams teikiamų paslaugų procesus. Ši sesija parodė, kad turime stiprią ir motyvuotą komandą, kuri geba dirbti kryptingai, siūlyti inovatyvius sprendimus ir prisiima atsakomybę už pokyčių įgyvendinimą, “ kalba V. Morkvėnienė. Susibūrę bendram strateginiam darbui, vadovai dalijosi patirtimis, aptarė iššūkius ir ieškojo geriausių sprendimų, padedančių įgyvendinti NVC strateginius tikslus. Atvira komunikacija ir komandinis darbas leido ne tik identifikuoti priemones pokyčiams pasiekti, bet ir išsigryninti bendrą požiūrį į įstaigos ateitį. Strateginės sesijos metu taip pat buvo akcentuota organizacijos kultūros svarba. Vadovai sutaria, kad NVC sėkmė priklauso nuo gebėjimo bendradarbiauti, pasitikėti vieniems kitais, dalintis atsakomybe ir priimti sprendimus, kurie kuria didesnę vertę pacientams. Tokios iniciatyvos padeda stiprinti vidinę organizacijos lyderystę ir užtikrina, kad pokyčiai vyktų kryptingai, atsakingai ir įtraukiant visą komandą.

2025 m. spalio 24 d. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) patvirtino naujausią ir itin veiksmingą taikinių terapijos vaistą revumenibą ūminės mieloleukemijos gydymui, kai leukeminėse ląstelėse nustatoma specifinė genetinė pažaida. Dėl klinikinių tyrimų ir vilties programos revumenibas Lietuvos pacientams, sergantiems gydymui atsparia ūmine mieloleukemija, skiriamas jau nuo 2021 m. Šis inovatyvus vaistas daugeliui pacientų, kuriems jau buvo išnaudotos visos įmanomos gydymo galimybės, leido pasiekti ligos remisiją ir net atlikti kaulų čiulpų transplantaciją pasveikimo tikslu. Lietuva yra vienintelė valstybė regione, kurioje vyksta revumenibo klinikinis tyrimas ir vilties programa (pagrindinis tyrėjas – dr. Andrius Žučenka). Kadangi vaisto prieinamumas labai ribotas, į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centrą (VULSK NVC HOTC) atvyksta pacientai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Norvegijos, Lenkijos, Estijos ir Latvijos. Revumenibas – moderniausias ginklas ūminių leukemijų gydymo arsenale Revumenibas yra taikinių terapijos preparatas. Taikinių terapija, veikdama labai konkretų, pakitusį vėžinės ląstelės mechanizmą (taikinį), naikina vėžines ląsteles ir tuo iš esmės skiriasi nuo klasikinės chemoterapijos, kuri naikina visas greitai besidauginančias organizmo ląsteles.Tai lemia mažesnį šalutinių reiškinių skaičių ir geresnį efektyvumą, tačiau būtina sąlyga taikinių terapijai – vėžinė ląstelė turi turėti konkretų taikinį. Tokie taikiniai – NPM1 ir KMT2A genų mutacijos – pakankamai dažnai nustatomi ūminės mieloleukemijos ląstelėse. Šių genų pokyčiai, tarsi kompiuterinė programa, pasitelkdami baltymą meniną, paleidžia nestabdomą procesą, dėl kurio ląstelės nuolat dauginasi ir sukelia leukemiją. Revumenibas blokuoja baltymą meniną, todėl ši „kompiuterinė programa“ sustabdoma ir leukeminės ląstelės miršta. Ankstyvuosiuose klinikiniuose tyrimuose gydymas revumenibu pasižymėjo aukštu efektyvumu, mažu šalutinių reiškinių skaičiumi ir ypač daug žada šio vaisto deriniai su chemoterapija arba kita taikinių terapija. Šių metų vasarą revumenibo gydymo rezultatai buvo paskelbti aukščiausią cituojamumo indeksą turinčiame hematologijos leidinyje „Blood“, straipsnio bendraautorius – dr. Andrius Žučenka. Kas yra ūminė mieloleukemija, kodėl ja susergama ir kaip ji pasireiškia? Ūminė mieloleukemija (ŪML) – viena agresyviausių kraujo vėžio formų. Jos metu kaulų čiulpuose vietoj sveikų kraujo ląstelių dauginasi vėžinės, pakitusios, nebrandžios ląstelės (blastai), todėl nebegaminamos visos gyvybiškai būtinos kraujo ląstelės. Ligos atsiradimą lemia genetinės pažaidos, atsirandančios kraujodaros ląstelėse. Laimei, ŪML yra reta liga – Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 100–110 naujų atvejų. Vidutinis susirgusiųjų amžius – 65–70 metų, šiek tiek dažniau serga vyrai. Retais atvejais šia liga suserga ir jaunesni žmonės ar net vaikai. Paprastai ligos eiga ūmi – ji trunka keletą savaičių ar mėnesių, o paciento būklė greitai blogėja. Pasireiškia simptomai, susiję su sveikų kraujo ląstelių trūkumu: dėl eritrocitų stokos atsiranda didelis silpnumas, galvos svaigimas, dusulys; dėl leukocitų trūkumo – bakterinės, grybelinės ar virusinės infekcijos; o dėl mažo trombocitų skaičiaus – savaiminės mėlynės, kraujavimai iš nosies, dantenų ar net gyvybei pavojingi vidiniai kraujavimai. Maksimaliai personalizuotas ūminės mieloleukemijos gydymas Dėl išsamių leukemijos ląstelių genetinių tyrimų ir vis didėjančio modernių vaistų skaičiaus ūminė mieloleukemija tapo pagrindiniu individualizuoto vėžio gydymo ir personalizuotos medicinos pavyzdžiu. Leukemijos ląstelių genetiniai tyrimai ne tik parodo, kokie mechanizmai sutrikę vėžinėse ląstelėse ir kodėl jos dauginasi nekontroliuojamai, bet ir sudaro itin detalų paciento ligos genetinį paveikslą. Šis „paveikslas“ leidžia tiksliai diagnozuoti ūminės mieloleukemijos variantą, prognozuoti ligos eigą ir pritaikyti taikinių terapiją, kai nustatomos specifinės genetinės pažaidos, taip pat padeda apsispręsti, ar pacientui būtina kaulų čiulpų transplantacija. Nustatytos genetinės pažaidos naudojamos ir itin jautriam likutinių leukemijos ląstelių sekimui, leidžiančiam dar tiksliau individualizuoti gydymą. Labai džiaugiamės, kad VULSK NVC HOTC turime visą moderniausią genetinio ištyrimo bei gydymo arsenalą, skirtą ūminės mieloleukemijos pacientams. Tačiau, nepaisant genetinių ypatumų, paciento amžius, bendra būklė, organų veikla ir gretutinės ligos taip pat vaidina svarbų vaidmenį nustatant optimalią gydymo taktiką – sprendžiant, ar galima taikyti intensyvų chemoterapinį gydymą bei kaulų čiulpų transplantaciją, ar reikėtų rinktis mažesnio intensyvumo taikinių terapiją. Tik įvertinę visus šiuos veiksnius, galime parinkti kiekvienam pacientui individualiai tinkamiausią gydymo planą. Klinikiniai tyrimai ir vilties programos Dėl sėkmingų klinikinių tyrimų ūminės mieloleukemijos gydyme per pastaruosius 5–6 metus įvyko didžiulis proveržis – keliolika naujų taikinių terapijos vaistų buvo registruota ir pradėta taikyti klinikinėje praktikoje. Klinikiniai tyrimai leidžia pacientams gauti moderniausius vaistus, kurie Lietuvoje dar nėra kompensuojami arba net nėra registruoti Europos vaistų agentūroje – kaip revumenibo atveju. Tai gyvybiškai svarbu pacientams, kurių liga nepasiduoda standartiniam gydymui ir kai visos turimos galimybės jau išnaudotos. Vilties (ankstyvojo prieinamumo) programos taip pat suteikia galimybę ūmine mieloleukemija sergantiems pacientams gauti moderniausius vaistus, jei jie negali būti įtraukti į klinikinius tyrimus. Labai džiaugiamės, kad dėl didelių pastangų ir ilgalaikio darbo VULSK NVC HOTC vyksta daug klinikinių tyrimų ir vilties programų, skirtų ūmine mieloleukemija sergantiems pacientams. Kamieninių kraujodaros ląstelių (kaulų čiulpų) transplantacija Viena pagrindinių ūminės mieloleukemijos gydymo dalių – alogeninė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija. Jos metu pacientui perpilamos sveiko donoro (giminingo arba negiminingo) ląstelės, iš kurių organizme formuojasi nauja, sveika kraujodara ir imuninė sistema, kovojanti su likutinėmis leukemijos ląstelėmis, taip mažindama ligos atkryčio tikimybę. Didžiuojamės, kad praėjusiais metais VULSK NVC HOTC atliko net 103 tokias transplantacijas – tai visų laikų rekordas, o pagal transplantacijų aktyvumą Lietuva yra viena lyderiaujančių šalių Europoje. Pastaraisiais metais mūsų centre pradėtas taikyti modernus, taikinių terapija paremtas paruošimo prieš transplantaciją metodas. Svarbu paminėti, kad Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre šiuo metu yra tik kiek daugiau nei 14 000 žmonių – todėl kviečiame susipažinti su galimybe tapti donoru ir taip išgelbėti mirtinu vėžiu sergančio žmogaus gyvybę (www.bukgeras.lt). Gydymo sėkmė ir pasveikimas Ūminė mieloleukemija vis dar išlieka viena agresyviausių ir sunkiausiai išgydomų piktybinių kraujo ligų. Tačiau dėl nuolatinių inovacijų, klinikinių tyrimų, taikinių terapijos, kaulų čiulpų transplantacijos ir gydymo individualizavimo ūminės mieloleukemijos gydymo rezultatai reikšmingai gerėja – ir vis dažniau galime džiaugtis pacientų pasveikimo istorijomis, kartais net prilygstančiomis stebuklams.