Naujienos

Klinikiniai tyrimai onkologijoje šiandien yra ne paskutinė paciento viltis, o viena iš galimybių gauti naujausią gydymą dar prieš jam tampant įprastos medicinos dalimi. Vis dėlto pacientų baimė dalyvauti tyrimuose išlieka. Specialistai sako, kad ją dažnai lemia informacijos ir pasitikėjimo trūkumas. Diskusijų festivalyje „Būtent“ apie klinikinius tyrimus diskutavo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro (NVC), Nacionalinio vėžio instituto (NVI), pacientų organizacijų atstovai. Asociacijos „Kraujas“ valdybos narė Raminta Vilkevičienė klinikinių tyrimų svarbą žino ne iš teorijos. Prieš šešiolika metų jai buvo diagnozuota ūminė limfoblastinė leukemija. Liga buvo gydoma apie 7 metus, o po dviejų rimtų recidyvų Lietuvoje tuo metu prieinamos gydymo galimybės buvo išnaudotos. Jos gydytojai ieškojo galimybių gauti reikalingą vaistą užsienyje, tačiau laukti nebuvo kada. Galiausiai pati pacientė pradėjo ieškoti galimybių ir buvo įtraukta į gydymo programą Londone. Tuo metu vaistas buvo praėjęs antrąją klinikinių tyrimų fazę. „Kai vaisto Europoje dar nebuvo galima nusipirkti, buvau įtraukta į tyrimų programą. Vėliau, kai vaistas jau buvo parduodamas Europoje, tikriausiai jau gulėčiau po žeme. Netgi atsinaujinus ligai trečią kartą, vis tiek pavyko man gyventi toliau ir dabar po šešiolikos metų esu su jumis“, – pasakoja R. Vilkevičienė. Pacientas klinikiniame tyrime – ne „bandomasis triušis“ NVI mokslinė sekretorė dr. Živilė Gudlevičienė sako, kad onkologinė diagnozė žmogui savaime sukelia didžiulį stresą, o ieškant informacijos ne visada lengva atskirti patikimus šaltinius nuo dezinformacijos. „Pacientai nenori būti bandomaisiais triušiais. Tokia nepagrįsta nuostata apie klinikinius tyrimus kyla dėl informacijos, komunikacijos ir sveikatos raštingumo trūkumo“, – teigia Ž. Gudlevičienė. Anot jos, svarbu mokytis ir gydytojams – sudėtingą informaciją pacientams pateikti suprantamai, be perteklinių medicininių terminų. Ypatingas dėmesys ne tik efektyvumui, bet ir saugumui NVC Klinikinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Edita Baltruškevičienė klinikinius tyrimus vadina vienu svarbiausių onkologijos progreso variklių. Pasak gydytojos, klinikinio tyrimo metu gali būti vertinami ne tik nauji vaistai, bet ir nauji jų deriniai, gydymo metodikos, optimalios gydymo dozės ar trukmė. Ieškoma būdų, kaip pacientą gydyti ne tik veiksmingai, bet ir kuo mažiau apkraunant jo organizmą. „Šiandien mes norime gydyti pacientą efektyviai ir saugiai, išlaikant jo gyvenimo kokybę“, – sako E. Baltruškevičienė. Pasak E. Baltruškevičienės, dažnai pacientų nuogąstavimai susiję su tyrimų saugumu, tačiau ji pabrėžia, kad klinikiniai tyrimai vykdomi keliais etapais, jiems taikomos labai griežtos taisyklės. Pirmoje tyrimų fazėje vertinamas gydymo saugumas bei nustatoma tinkamiausia dozė, antroje – efektyvumas, o trečioje  – naujas gydymas išsamiai lyginamas su įprastiniu. Klinikinio tyrimo metu pacientas itin aktyviai stebimas,  ypatingas dėmesys skiriamas gydymo saugumui. „Vertinami visi pasireiškę nepageidaujami reiškiniai. Jeigu matome, kad gydymas nėra tinkamas, sukelia per daug nepageidaujamų reiškinių ar rizika tampa per didelė, jis gali būti stabdomas. Be to, dalyvaudamas klinikiniame tyrime pacientas nepraranda galimybės gauti standartinį gydymą – jis dažnai skiriamas kartu su tiriamuoju vaistu, arba prireikus visada galima prie jo grįžti. Todėl klinikinį tyrimą aš vertinu kaip papildomą gydymo galimybę, bet jokiu būtu  ne kaip praradimą“, – sako gydytoja. Galimybė gauti naujausią gydymą gerokai anksčiau NVC ir NVI direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas pabrėžia, kad klinikiniai tyrimai onkologijoje pastarąjį dešimtmetį padarė itin reikšmingą pažangą: „Klinikiniai tyrimai daugeliu atvejų iš tikrųjų yra geriausia gydymo galimybė pacientui. Daugumoje klinikinių tyrimų naujas gydymas lyginamas su geriausiu tuo metu prieinamu tarptautiniu standartu. Todėl pacientas, dalyvaudamas tyrime, gauna geriausią įmanomą standartinį gydymą, o kai kuriais atvejais – ir naują gydymo metodą, kuris gali būti veiksmingesnis.“ Jam antrina Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidentas Ričardas Cervin: „Dalyvaudamas klinikiniame tyrime pacientas ne tik prisideda prie kitų pacientų gydymo galimybių gerinimo, bet ir pats gali gauti naujausią, potencialiai labai veiksmingą gydymą. Priešingu atveju gali praeiti ne vieneri metai, kol šis gydymas bus patvirtintas, pasieks rinką ir taps kompensuojamas. O klinikiniame tyrime galimybė gauti tokį gydymą atsiranda jau šiandien.“ Ambicingi tikslai Pasak NVC ir NVI vadovo doc. dr. V. Pečeliūno, Europoje ir pasaulyje klinikinių tyrimų vykdoma gerokai daugiau nei Lietuvoje: „Todėl viena iš sričių, kur matome didelį potencialą, yra tarptautinis bendradarbiavimas. Reikėtų sukurti mechanizmus, kurie leistų pacientams iš Lietuvos vykti į užsienį dalyvauti klinikiniuose tyrimuose.“ Keliamas svarbus tikslas – pasiekti Europos vėžio institutų organizacijos (OECI) nustatomą 10 proc. naujų pacientų įtraukimo į klinikinius tyrimus lygį. „Lietuvos sąlygomis tai yra labai ambicingas tikslas, bet tikimės, kad kryptingai dirbdami jį pasieksime“, – sako NVC ir NVI vadovas V. Pečeliūnas.

Visuomenėje žodis „paliatyvioji pagalba“ vis dar dažnai kelia baimę. Daugeliui jis asocijuojasi su paskutinėmis gyvenimo dienomis, neišvengiama mirtimi ir situacija, kai medicina nebeturi ką pasiūlyti. Tačiau tikrovė yra visai kitokia. Šiuolaikinėje onkologijoje paliatyvioji pagalba yra ne gydymo pabaiga, o jo dalis –  pagalba žmogui gyventi kuo kokybiškiau, kontroliuoti ligos sukeliamus simptomus, išsaugoti orumą ir priimti svarbiausius gyvenimo sprendimus. Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios pagalbos poskyrio specialistai kasdien mato tai, ko dažniausiai nemato likusi visuomenė – baimę, viltį, netikėtas gyvenimiškas istorijas, sunkius pokalbius su artimaisiais ir mažas pergales, kurios pacientui kartais reiškia daugiau nei galėtume įsivaizduoti. Šiame skyriuje yra gydomi ne tik simptomai. Čia gydomas žmogus. Apie tai, kuo gyvena paliatyviosios pagalbos komanda, kokios istorijos ilgam išlieka gydytojų atmintyje, kalbamės su Nacionalinio vėžio centro paliatyviosios pagalbos gydytojomis Kamile Čerškiene ir Akvile Kiziele bei komandos vadovu Mariumi Čiurlioniu. – Kokia istorija geriausiai apibūdina tai, kas iš tiesų yra paliatyvioji pagalba? Marius Čiurlionis: Pamenu vieną rytą, kai vos įėjus į skyrių pasklido šviežios duonos kvapas ir girdėjosi daug juoko. Tai buvo pacientė, kuri po dvylikos mėnesių sugrįžo į mūsų skyrių, ne dėl ligos, o padėkoti už suteiktą viltį ir gyvenimą. Ji atsivežė pačios, namuose iškeptos duonos. Lygiai prieš metus ji buvo atvykusi iš kitos ligoninės su išplitusia onkologine liga ir žinute, kad daugiau niekas nebegali padėti. Ši istorija labiau išimtis nei kasdienybė, tačiau ji labai tiksliai atspindi paliatyviosios pagalbos esmę – dovanoti ne dienas gyvenimui, o dienoms gyvenimą. Mūsų poskyris yra nedidelis – per metus galime padėti maždaug 400 pacientų. Žinant, kad Lietuvoje dėl onkologinių ligų kasmet miršta apie 8 tūkstančius žmonių, tai tėra mažytė dalis. Tačiau mūsų visa komanda tiki, kad mūsų kuriamas paliatyviosios pagalbos modelis gali tapti pavyzdžiu visai sveikatos sistemai. – Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate kasdien? Marius Čiurlionis: Norėtume padėti kur kas daugiau žmonių, tačiau vietų skaičius ribotas. Todėl visuomet turime laukiančių pacientų, kuriems reikalinga simptominė terapija. Onkologijoje nėra sezoniškumo – mūsų skyrius pilnas ištisus metus. Tačiau sunkiausia yra ne tai. Mūsų skyriuje nėra melo ir nėra netikrų vilčių. O tai daliai artimųjų priimti labai sunku. Jie tikisi, kad bus pasiūlytas dar vienas gydymas, dar viena galimybė. Kai tenka pasakyti, kad aktyvus onkologinis gydymas nebebus taikomas, susiduriame su labai stipriomis emocijomis. Mes stengiamės parodyti, kad šiuo etapu svarbiausia tampa nebe liga, o žmogus. Būti kartu. Pasakyti tai, ko galbūt niekada neišdrįsai pasakyti. Atsiprašyti. Padėkoti. Apkabinti. Tie artimieji, kurie tai supranta, netektį išgyvena daug ramiau ir artimajam išėjus būna žymiai lengviau. Labai didžiuojuosi savo komanda. Kasdien tenka atlaikyti didžiulį emocinį krūvį, tačiau nepaisant visko mes ir toliau koncentruojamės į geriausią įmanomą pagalbą pacientui. Turbūt labiausiai stebina tai, kad net ir per daugybę metų nepamirštame nė vieno paciento. Atsimename jų istorijas, jų šeimas, jų veidus. Išėję iš mūsų skyriaus jie netampa tik įrašu ligos istorijoje, jie lieka mūsų atimntyje. – Ar paliatyviojoje pagalboje dar lieka vietos netikėtumams? Marius Čiurlionis: Ar darome stebuklus? Tikrai ne. Tačiau stengiamės, kad dienos, kurias žmogus praleidžia pas mus, įgytų prasmę. Turime labai jauną ir netįtikėtinai motyvuotą komandą – onkologą, vidaus ligų gydytoją, pulmonologą, toksikologą, šeimos gydytoją, kuris teikia specializuotą paliatyviąją pagalbą onkologinių pacientų namuose, ir kitus specialistus. Kiekvienas pacientas tampa nauja medicinine mįsle. Kartais mūsų darbas primena serialą „Daktaras Hausas“. Visa komanda susiburia prie monitoriaus, lygina radiologinius vaizdus, analizuoja kraujo tyrimus, ieško naujausių mokslinių įrodymų ir sprendimų. Ginčai, diskusijos, sprendimų ieškojimas, kartais atrodo, kad kiekvienas klinikinis atvejis tampa tikra kova už gyvybę, bet kokiomis sąlygomis. Mes nekuriame stebuklų, tačiau būna atvejų, kai pacientai, kurie buvo atvykę labai sunkios būklės, savo kojomis išeina iš mūsų skyriaus. – Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte paliatyviąją pagalbą? Marius Čiurlionis: Paliatyvioji pagalba nėra apie mirtį. Ji yra apie gyvenimą. Apie dar vieną dieną. Kai pacientas man sako: „Juk vieną dieną aš mirsiu“, visada atsakau: „Turbūt. Bet visomis kitomis — ne.“ Ir tų kitų dienų bus gerokai daugiau. Ir dabar privalome galvoti apie jas. – Kodėl onkologiniams pacientams paliatyvioji pagalba šiandien yra tokia svarbi? Kamilė Čerškienė: Onkologine liga sergančiam pacientui paliatyvioji pagalba nėra pasirinkimas – tai būtinybė. Ji leidžia žmogui išsaugoti gyvenimo kontrolę ir gyvenimo kokybę net sunkios ligos akivaizdoje. Vis dar gajus požiūris, kad vėžys neišvengiamai reiškia kančią, o daugelis simptomų ar komplikacijų tiesiog traktuojama, kaip normali ligos eiga, yra pasenęs ir žalingas. Šiuolaikinė medicina turi platų simptomų kontrolės arsenalą – nuo skausmo ir kitų varginančių simptomų valdymo iki psichologinės bei socialinės pagalbos. Tai leidžia pacientui ne tik lengviau pakelti gydymo naštą, bet ir išsaugoti galimybę gyventi aktyviai, priimti sprendimus dėl savo kasdienybės ir išlaikyti tai, kas jam svarbiausia. – Kodėl paliatyvioji pagalba neturėtų būti siejama tik su paskutinėmis gyvenimo savaitėmis? Kamilė Čerškienė: Vienas didžiausių mitų – kad paliatyvioji pagalba reikalinga tik tada, kai išnaudotos visos gydymo galimybės. Iš tiesų ji turėtų būti integruojama gerokai anksčiau – nuo pat onkologinės ligos diagnozės nustatymo, kartu su aktyviu gydymu. Anksti pradėta paliatyvioji pagalba padeda geriau kontroliuoti simptomus, mažina pacientų ir jų artimųjų emocinę naštą, leidžia ilgiau išlikti savarankiškiems ir dažnai net padeda sėkmingiau tęsti specifinį onkologinį gydymą. Todėl šiandien paliatyvioji pagalba neturėtų būti laikoma paskutiniu etapu – ji turi tapti neatsiejama visos onkologinės priežiūros dalimi. – Ką pasakytumėte žmogui, kuris išgirdęs pažengusios onkologinės ligos diagnozę mano, kad jo gyvenimas jau baigėsi? Akvilė Kizielė: Mano klinikinėje kasdienybėje gausu mažos sėkmės istorijų. Todėl pacientams visada sakau – nepasmerkite savęs anksčiau laiko. Dažnai didžiausias priešas tampa ne pati liga, o įsitikinimas, kad gyvenimas jau baigėsi. Mano patirtis rodo visai ką kita. Net ir sergant pažengusia onkologine liga galima gyventi visavertį gyvenimą. Turime pacientų, kurie po paliatyvaus simptominio gydymo grįžta prie mėgstamų veiklų – kepa kepsnius su šeima, važiuoja žvejoti, džiaugiasi vaikų ir anūkų draugija, planuoja keliones ar tiesiog mėgaujasi kasdieniais gyvenimo džiaugsmais. Galbūt liga pakeičia gyvenimo tempą, tačiau ji nebūtinai atima patį gyvenimą.  – Kaip atrodo tikrosios pergalės paliatyviojoje pagalboje? Akvilė Kizielė: Dažnai visuomenė pergales sieja su visišku ligos išgydymu. Tačiau paliatyviojoje pagalboje didžiausios pergalės kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo visai mažos – nors pacientui jos reiškia labai daug. Pavyzdžiui suvaldžius pykinimą žmogui sugrįžta apetitas ir jis gali džiaugtis mėgstamu maistu. Numalšinus skausmą jis vėl gali savarankiškai pavalgyti, kokybiškai ilsėtis, ramiai leisti laiką su artimaisiais, dažniau atsikelti

Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino naują Nacionalinės vėžio tarybos sudėtį ir atnaujino jos nuostatus. Atnaujinta taryba vienys pagrindinius onkologijos srities ekspertus, gydymo įstaigų, pacientų organizacijų, valstybės institucijų ir akademinės bendruomenės atstovus, kurie kartu teiks siūlymus dėl onkologinės pagalbos stiprinimo Lietuvoje. Naujos sudėties tarybai vadovaus pirmininkas doc. dr. Valdas Pečeliūnas, Nacionalinio vėžio centro, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo direktorius. Patvirtinti du pirmininko pavaduotojai: Alvydas Česas, VšĮ Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovas ir dr. Eglė Ramanauskienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų direktorė valdymui ir plėtrai. Atnaujinant tarybos veiklą siekiama užtikrinti dar aktyvesnį skirtingų suinteresuotų šalių dalyvavimą formuojant nacionalinę onkologijos politiką, stiprinti sprendimų priėmimą vadovaujantis patikimais duomenimis ir gerąja tarptautine praktika bei dar labiau orientuotis į pacientų poreikius. Atnaujintuose nuostatuose išplėstos tarybos funkcijos. Ji analizuos onkologinės pagalbos politikos įgyvendinimą ir jos poveikį, teiks siūlymus dėl nacionalinių prioritetų, rengs nacionalinės vėžio kontrolės gaires, koordinuos jų įgyvendinimą, vertins taikomų priemonių efektyvumą, teiks rekomendacijas dėl paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimo, svarstys inovacijų diegimo, finansavimo modelių, ankstyvosios diagnostikos programų, mokslinių tyrimų ir pacientų įtraukimo į klinikinius tyrimus klausimus. Tikimasi, kad atnaujinta tarybos veikla prisidės prie dar nuoseklesnio nacionalinės vėžio kontrolės priemonių planavimo, įgyvendinimo ir vertinimo bei padės užtikrinti, kad Lietuvos onkologijos politika atitiktų šiuolaikinius nacionalinius ir Europos Sąjungos prioritetus. Pagal SAM Komunikacijos tarnybos pranešimą

Jau antrus metus Vilnius tampa vieta, kur susitinka jaunieji onkologijos talentai iš visos Europos ir pasaulio. Vilniaus tarptautinė onkologijos vasaros mokykla (VIOSS 2026) šiemet sugrįžo dar didesnė, dar stipresnė ir dar ambicingesnė – suburdama 25 dalyvius iš 9 pasaulio šalių: būsimus gydytojus, mokslininkus ir inovatorius bendrai mokslo, bendradarbiavimo ir naujų idėjų savaitei. VIOSS 2026 organizavo Vilniaus Universiteto (VU) Medicinos fakultetas (MF) kartu su Nacionaliniu vėžio centru (NVC), bendradarbiaujant su VU Gyvybės mokslų centru (GMC), VU ligoninės Santaros klinikų Vaikų ligonine, Nacionaliniu vėžio institutu bei gausiu būriu Lietuvos ir užsienio ekspertų.  „Vasaros mokyklą pradėjo įkvepiantys prof. Karolio Ažukaičio, dr. Kasandros Musović (Slovėnija), prof. dr. Giorgios Petrucci (Italija) ir doc. dr. Audriaus Dulsko pranešimai, kvietę jaunąją kartą nebijoti kelti sudėtingų klausimų ir ieškoti sprendimų, keisiančių onkologijos ateitį. Pirmąją dieną vainikavo jau tradicija tapusi „Meet & Greet“ veikla – tarptautinės studentų komandos kartu gamino vakarienę. Mokslas, kaip ir maisto gaminimas, reikalauja skirtingų ingredientų – idėjų, patirties, kūrybiškumo ir pasitikėjimo. Tik dirbdami kartu galime sukurti kažką išskirtinio“, – sako vienas iš Vilniaus tarptautinės onkologijos vasaros mokyklos iniciatorių ir organizatorių Nacionalinio vėžio centro vyriausiasis koordinatorius onkologijos ir paliatyvios pagalbos klausimais Marius Čiurlionis. Antrąją dieną dalyviai lankėsi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, kur gilinosi į moderniausius vėžio biologijos tyrimus. Prof. Sonata Jarmalaitė, prof. Linas Mažutis ir prof. Eglė Lastauskienė pristatė molekulinius vėžio mechanizmus, vienos ląstelės lygmens tyrimus bei mikrobiomo svarbą onkologijoje. Dieną užbaigė dr. Kamilės Normantaitės paskaita „Decoding the Complexity of Cancer Metastasis“, atskleidusi vieną sudėtingiausių šiuolaikinės onkologijos iššūkių – metastazavimo procesą. Vėliau studentai kartu su mentoriais pradėjo kurti savo mokslinių tyrimų idėjas, kurias vystė visą savaitę. Trečioji diena buvo skirta vaikų onkologijai. Dalyviai lankėsi VUL Santaros klinikų Vaikų ligoninėje, kur turėjo unikalią galimybę iš arti susipažinti su vaikų onkologijos centru ir jo kasdienybe. Dieną koordinavo doc. dr. Goda Elizabeta Vaitkevičienė, o kartu su ja pranešimus skaitė doc. dr. Sonata Šaulytė-Trakymienė, dr. Rimantas Zagorskis ir psichologė Aušrinė Kėvalaitė. Ekspertai dalijosi ne tik naujausiomis gydymo galimybėmis, bet ir įžvalgomis apie daugiadalykės komandos svarbą gydant mažuosius pacientus. Ketvirtoji diena prasidėjo vizitu į Nacionalinio vėžio centro operacines, kur doc. dr.  Audrius Dulskas supažindino dalyvius su šiuolaikinės onkologinės chirurgijos principais. Vėliau programa buvo skirta CAR-T terapijai ir onkohematologijai – vienoms sparčiausiai besivystančių šiuolaikinės medicinos sričių. Savo patirtimi dalijosi vieni geriausių Lietuvos specialistų – dr. Andrius Žučenka, dr. Adomas Bukauskas ir dr. Skirmantė Černiauskienė. Dieną vainikavo ilgai laukta Pitch Session, kurios metu tarptautinės komandos pristatė visą savaitę vystytus inovatyvius mokslinių tyrimų projektus. Paskutinę dieną vasaros mokyklą užbaigė trys išskirtiniai pranešimai. Prof. Piret Paal iš Estijos pristatė gerąją paliatyviosios pagalbos praktiką onkologiniams pacientams, dr. Jonas Venius apžvelgė naujausias teranostikos galimybes, o dr. Ieva Ailte iš Oslo universiteto paskaitoje „From Cell Culture to Cancer Biomarkers: A Translational Research Journey“ pademonstravo, kaip fundamentiniai laboratoriniai tyrimai tampa realiais sprendimais gydant pacientus. Kalba Vilniaus tarptautinės onkologijos vasaros mokyklos lektoriai ir dalyviai: Romos universiteto profesorė Giorgia Petrucci: „Mokslas – tai kur kas daugiau nei naujų žinių kūrimas, tai žmonių gyvenimo gerinimas. Kiekvienas tyrėjas turi galimybę prisidėti prie šios misijos pasitelkdamas smalsumą, atkaklumą ir bendradarbiavimą. Matant tiek daug talentingų jaunų žmonių, susibūrusių į VIOSS, man kyla pasitikėjimas, kad onkologijos ateitis – patikimose rankose.“ Nacionalinio vėžio centro Chirurginės onkologijos centro vadovas doc. dr. Audrius Dulskas: „Vasaros mokyklos dalyviai lankėsi operacinėje, kur stebėjo minimaliai invazyvią operaciją. Jie – rezidentai, studentai, gydytojas anesteziologas iš Nigerijos, buvo sužavėti, galėdami stebėti mūsų chirurgų kasdieninį darbą, operacinėje dirbančios komandos suderintus veiksmus. Taip pat vasaros mokyklos dalyviams perskaičiau pranešimą apie klinikinius tyrimus. Svarbu žinoti, kaip atlikti šiuos tyrimus, kokie gali atsirasti trūkumai, iškilti sunkumai ir kaip viso to išvengti. Puiki mokykla ir tikiu, jog po šių mokymų studentai turės visą žinių bagažą ir galės pradėti klinikinius tyrimus. Jau net mokyklos eigoje, kaip girdėjau, pradėtas organizuoti klinikinis tyrimas itin aktualia tema – kolorektalinis vėžys ir paciento psichologinis stovis. Mokyklos dalyviai aplankė ir Radiacinės onkologijos centrą, kuriame centro vadovas dr. Jonas Venius parodė linijinių greitintuvų galimybes atliekant spindulinę terapiją. Kviečiu visus sekančiais metais atvykti į šią mokyklą – dalyvauti, semtis žinių ir pradėti darbus siekiant tobulinti onkologinių pacientų priežiūrą.“ Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Sonata Jarmalaitė: „Vizitas į GMC puikiai pavyko. VU Senato pirmininkė ir VU GMC Biomokslų instituto vadovė prof. Eglė Lastauskienė pristatė Gyvybės mokslų centro struktūrą, studijų programas ir mokslo pasiekimus. Studentai išklausė tris įdomias  paskaitas apie molekulinius vėžio patogenezės mechanizmus, mikrobiomo svarbą kancerogenezei ir vėžio gydymui bei pavienių ląstelių technologijos suteikiamas galimybes. Studentai buvo labai susidomėję, gyvai diskutavo ir uždavinėjo klausimus. Jie ne tik klausė paskaitų, bet ir aplankė mokslines ir mokomąsias laboratorijas. Iš arti susipažino su  tyrėjais ir jų tyrimų metodais. Šiemet studentų daug, jie labai aktyvūs, susidomėję Lietuva ir jos mokslo pasiekimais.“ Vilniaus tarptautinės onkologijos mokyklos dalyvis, Nacionalinio vėžio centro Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėjas Marius Perminas: „Matau šią mokyklą, kaip puikią galimybę susipažinti su įvairių šalių žmonėmis, kurie taip pat nori vystyti mokslą, pabendrauti su puikiais lektoriais ir pabūti tokioje šeimyniškoje aplinkoje, kuri skatina tave ne tik daryti ir parodo kelią, bet ir džiaugtis tuo, ką turi pasiekęs. Toks geras postūmis mokslo ir kontaktų prasme. Norėčiau pažymėti komandiškumą – visą savaitę dirbome sutartinai komandose, kaip vienas. Dalyvavome paskaitose, kūrėme projektus – viską įgyvendinti pavyko sklandžiai, gerai ir greitai. Nesijautė jokios gradacijos, bendravome kaip lygus su lygiais, dalinomės bendromis mintimis. Vieni iš mūsų jau praėję doktorantūros studijas, kiti dar eina tuo keliu, manau, kad yra ir tų, kurių planuose atsiras ši veiklos kryptis. Svarbūs įvairiausių sričių darbai – pradedant nuo mokslinių analitinių iki bendresnio populiacinio tipo tyrimų. Visur randami atsakymai į dar neatsakytus klausimus.“ Kuriame unikalią tarptautinę bendruomenę VIOSS nėra tik vasaros mokykla. Tai tarptautinė platforma, kurioje gimsta naujos idėjos, užsimezga mokslinės partnerystės, kuriami ateities projektai ir auga naujoji Europos onkologijos lyderių karta. Per penkias intensyvias dienas dalyviai ne tik gilino savo žinias, bet ir mokėsi dirbti kartu, kurti inovacijas bei ieškoti sprendimų, kurie ateityje gali pakeisti pacientų gyvenimus. Didžiuojamės, kad ši iniciatyva kasmet stiprėja ir tampa vis svarbesne tarptautinės akademinės bendruomenės dalimi. Nuoširdžiai dėkojame visiems lektoriams, mentoriams, partneriams ir dalyviams, kurie savo žiniomis, patirtimi ir entuziazmu prisidėjo prie VIOSS 2026 sėkmės. Ypatinga padėka organizaciniam komitetui: prof. Sonatai Jarmalaitei, dr. Živilei Gudlevičienei, doc. dr. Godai Vaitkevičienei bei, žinoma, doc. dr.