Naujienos

Storosios žarnos vėžys vis dažniau nustatomas jaunesnio amžiaus žmonėms. Tai reali ir tarptautiniu mastu stebima tendencija. Jaunesni žmonės dažnai klaidingai mano, kad ši liga jų „neliečia“: jei nepatenki į patikros programą, tai esi apsaugotas nuo ligos. „Kovą – storosios žarnos vėžio žinomumo mėnesį, vėl ir vėl raginame žmones tikrintis profilaktiškai ir nenumoti ranka į neįprastus simptomus, net jeigu dar nesulaukėte 50-ties. O naujos gydymo metodikos leidžia kai kuriems pacientams išvengti gyvenimo kokybę bloginančio chirurginio gydymo. Patvirtinus pilną atsaką į chemospindulinį gydymą įmanoma rinktis kitą gydymo taktiką – labai atidų stebėjimą be radikalios operacijos“, – sako Nacionalinio vėžio centro Chirurginės onkologijos centro vadovas doc. dr. Audrius Dulskas. VŽ (47 m.), pirmą kartą pamatęs šviežio kraujo ant tualetinio popieriaus, net neįtarė, kad tai gali būti kažkas rimto – tai  buvo 2025 m. sausio mėnesio pradžioje. „Apie tai pasakiau sutuoktinei ir padiskutavę, jog kraujo tik mažas lašelis, nusprendėme, kad tai galėjo būti spuogelis ant sėdmenų ir tiek. Tačiau, po maždaug savaitės tai pasikartojo ir kraujo lašelių buvo kiekvieną kartą pasituštinus. Dar po kelių savaičių apie tai vėl užsiminiau sutuoktinei ir ji užregistravo mane kolonoskopijos tyrimui – 2025 m. vasario 21 d. Tyrimo metu buvo paimta biopsija. Išvada 2025 m. vasario 26 d. buvo storosios žarnos vidutiniškai diferencijuota (G2) adenokarcinoma. Taigi, nuo pirmo pastebėto kraujo lašelio iki diagnozės praėjo maždaug šešios savaitės. Iki ligos gyvenau aktyvų gyvenimą, mankšta, treniruotės, pasivaikščiojimas. Be to nerūkau ir nepiktnaudžiauju alkoholiu. Išgirdus diagnozę apėmė neigimas, atrodė, jog visa tai ne man sakoma ir to negali būti. Bet neigimas manęs blogai nepaveikė, gal net atvirkščiai, leido tikėti, jog viskas bus gerai. Aš atsiribojau nuo visų darbų ir gydymo metu susitelkiau tik į savo fizinę ir psichologinę gerovę, tačiau be artimųjų pagalbos tai būtų buvę neįmanoma. Šalia buvo ir yra artimi žmonės, kuriems tu esi svarbus ir jie visokeriopai tave palaiko bei padeda. Ką daryti? Toliau vyko informacijos paieška, klausinėjome pažįstamų, giminių, naršėm internete. Pirmiausia gydžiausi Kaune. Man buvo skirtas neoadjuvantinis gydymas (chemospindulinė terapija), o jam pasibaigus, papildomas chemoterapijos kursas. Pirmas gydymo etapas truko penkias savaites (25 spinduliuotės ir 8 injekcijos). Šalutinių reiškinių buvo nemažai, nebuvo paprasta juos visus įveikti. Kai organizmo būklė leisdavo, intensyviai vaikščiojau – per dieną nueidavau 20 km ir užtrukdavau apie 2 val. 40 min. – ryte ir per pietus po 1 val. (7,5 km), vakare 40 min. (5 km). Birželio mėnesio pabaigoje, kai man buvo pasiūlytas chirurginis gydymas ir dėl to atsirado poreikis išgirsti antrą nuomonę, kreipiausi į doc. dr. Audrių Dulską, nes buvau skaitęs straipsnius, kuriuose jis pasisako apie mano ligą ir taikomą gydymą. Po apžiūros gydytojas pasiūlė tęsti chemoterapinį gydymą, kuris gali trukti apie 3-4 mėn., ir paaiškino, ko tikėtis. Taip iš Kauno atvykau į Vilnių ir patekau pas puikią chemoterapeutę dr. Editą Baltruškevičienę. Man skyrė dvylikos savaičių kursą (4 etapai): pirmą dieną injekcija ir dvi savaites geriami vaistai (ryte ir vakare), trečia savaitė poilsis. Liepos pradžioje prasidėjo gydymas, tik šįkart blogumas buvo dar stipresnis. Gydytojai minėjo tam tikrus šalutinis poveikius, kurie gali pasireikšti (vengti šalto, pvz., net ir kambario temperatūros vanduo gali atrodyti per šaltas). Tačiau kol nesusiduri, neįsisąmonini. Taip praėjo du etapai, tačiau trečio etapo tęsti negalėjau, neleido kaulų čiulpai. Gydymas nukeliamas savaitei, aktyvinami kaulų čiulpai ir po savaitės vėl bandau. Tačiau gydymo atnaujinti ir vėl negalima, nes kepenys neleidžia. Valome kepenis ir po savaitės bandau dar kartą, tik ir vėl nepavyksta, kadangi sutrikęs vaistų tiekimas. Na, bet viskas paeina po trijų savaičių ir gydymas tęsiamas. Reiktų paminėti, kad leidžiamas vaistas, kaupiasi organizme ir su kiekviena doze, pojūčiai tik aštrėja… Gydymas baigiasi spalio viduryje. Po atliktų MRT ir KT tyrimų spalio pabaigoje atvažiuoju atsakymo apie gydymo rezultatą. Kai išgirdau sveikinimus – ruduo pavirto pavasariu. Dar paprašiau dr. Editos atspausdinti man MRT atsakymą, nes norėjau pats perskaityti bei pasidalinti tuo atsakymu su artimaisiais, kurie mane palaikė gydymo metu. Dar po savaitės su vizitu apsilankau pas daktarą Audrių: patvirtinamas pilnas atsakas į taikytą gydymą ir toliau taikomas stebėjimas. Esu labai dėkingas gydytojams ir medicinos personalui, už viską. Ypač noriu padėkoti doc. dr. Audriui Dulskui, kuris neskubėjo manęs operuoti, o nukreipė tolimesniam gydymui, ir dr. Editai Baltruškevičienei už rūpestį,“ – papasakojo savo ligos istoriją VŽ. Apie storosios žarnos vėžio gydymą kalbamės su Nacionalinio vėžio centro gydytojais doc. dr. Audriumi Dulsku ir gydytoju onkologu radioterapeutu Ernestu Šileika. Kokiais atvejais galime pasiūlyti pacientui chemospindulinį gydymą? Audrius Dulskas: Dažniausiai chemospindulinis arba neoadjuvantinis gydymas siūlomas pacientams, sergantiems lokaliai išplitusiu tiesiosios žarnos vėžiu, kai norima sumažinti naviką, sumažinti vietinio atkryčio riziką ir padidinti galimybę išsaugoti sfinkterį. Šiandien vis dažniau taikoma ir totalinė neoadjuvantinė terapija (TNT) – chemoterapijos ir spindulinio gydymo deriniai prieš operaciją. Kai po tokio gydymo pasiekiamas pilnas klinikinis atsakas – tai reiškia, kad apžiūros (digitalinio tyrimo) metu, endoskopiškai ir pagal MRT nebematyti aktyvaus naviko – daliai kruopščiai atrinktų pacientų galima taikyti „Stebėk ir saugok“ ( angl. „watch-and-wait“) taktiką, t. y. labai atidų stebėjimą be radikalios operacijos. Tai leidžia kai kuriems pacientams išvengti tiesiosios žarnos pašalinimo, nuolatinės stomos ar reikšmingo tuštinimosi funkcijos ir gyvenimo kokybės pablogėjimo, tačiau toks sprendimas turi būti priimamas tik multidisciplininėje komandoje ir tik centre, kuris gali užtikrinti labai griežtą stebėseną. NCCN ir ESMO šią strategiją pripažįsta kaip galimą atrinktiems pacientams po pilno klinikinio atsako. Kaip tik šiuo metu atliekamas klinikinis tyrimas, kurio tikslas įvertinti TNT saugumą. Tačiau labai svarbu pabrėžti: ne kiekvienam pacientui galima atsisakyti operacijos. Jei atsakas nepilnas, jei yra likutinio naviko požymių ar didelė vietinio ataugimo rizika, chirurginis gydymas dažniausiai išlieka būtinas. Be to, net ir taikant „Stebėk ir saugok“, daugiausia vietinių ataugimų nustatoma per pirmuosius 2 metus, todėl stebėsena turi būti ypač intensyvi ekspertiniame centre.  Ar spindulinė terapija vyksta paraleliai su medikamentiniu gydymu, ar jam pasibaigus? Ernestas Šileika: Paprastai abu gydymai derinami vienu metu – ir tai nėra atsitiktinumas. Chemoterapiniai vaistai padaro naviko ląsteles jautresnes spinduliavimui, tarsi sustiprina jo poveikį. Šiandien vis dažniau taikome vadinamąją totalinę neoadjuvantine terapiją: pacientas iki bet kokio chirurginio sprendimo gauna tiek spindulinį, tiek chemoterapinį gydymą – pirmiausia penkių savaičių chemospindulinis kursas, o jam pasibaigus – papildomas chemoterapijos etapas. Kaip praktiškai vyksta šis gydymas – ar pacientas turi gulti į ligoninę? E. Š.: Ne, spindulinis gydymas yra

Šventinė Mokslo kava prasidėjo Nacionalinio vėžio instituto 2025 m. veiklos pristatymu, įteiktos prof. Kazimiero Pelčaro stipendijos Nacionalinio vėžio centro gydytojai onkologei radioterapeutei dr. Ritai Steponavičienei ir NVI tyrėjai Ievai Vaicekauskaitei, pasveikinti Lietuvos mokslo premijų laureatai: prof. Ričardas Rotomskis ir prof. Vitalijus Karabanovas. Pradėdamas renginį NVI vadovas doc. dr. Valdas Pečeliūnas atreipė dėmesį, jog 1931 metai, kai prof. Kazimieras Pelčaras įsteigė onkologijos mokslo ir gydymo organizaciją, turi daug paralelių su šia diena. „Pirmiausia, geopolitinės paralelės, antras dalykas – mūsų organizacijos veiklos ypatumai. 1931 m. prof. K. Pelčaro įsteigta įstaiga buvo viena iš pirmųjų specializuotų onkologijos įstaigų Europoje, Rytų Europoje – pirmoji. Šiuo metu mes transformuojamės su labai aiškiu tikslu – tapti visapusišku vėžio centru. Noriu pasidžiaugti, jog 2024 m. prasidėję procesai tęsiasi ir, įgyvendindami mūsų ambiciją tapti visaverčiu vėžio centru, šioje Europos dalyje, regis, vėl būsime pirmieji. Tokiu būdu įtvirtiname Kazimiero Pelčaro viziją, kuri atlaikė beveik 100 metų išbandymą, o profesoriaus mintis, kad mokslas neturi sienų, o onkologijos sritis reikalauja ypatingo susitelkimo, išlieka aktualūs ir šiandien. Svarbiausias dalykas – prof. Kazimiero Pelčaro stipendijų įteikimas įamžina tuos žmones, kurie iš tikrųjų veda mūsų organizaciją į priekį. Tai – jaunųjų lyderių pasveikinimas“, – pasakė atidarydamas šventinį renginį Nacionalinio vėžio instituto vadovas doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Doc. dr. V. Pečeliūnas, pristatydamas NVI 2025 m. ataskaitą, pabrėžė, jog įvykusios didžiulės transformacijos pagrindinis tikslas– veiklos tęstinumas. „Per 2025 m. visos NVI keltos užduotys buvo įgyvendintos – klinikinė NVI dalis perduota VUL Santaros klinikoms, sukurtas instituto veiklos administravimo modelis, užtikrintas aukšto lygio mokslinės produkcijos kūrimo ir veiklų tęstinumas ir sukurtas naujos kartos vėžio registras. NVI yra viena iš svarbiausių Vilniaus onkologijos sektoriaus sudedamųjų dalių, tad 2025 m. sukurti NVI ir NVC bendradarbiavimo modeliai leido užtikrinti biobanko, klinikinių tyrimų ir kitų laboratorijų veiklų tęstinumą, duomenų mainus ir, bendradarbiaujant su NVC ir VU, siekti visapusiško vėžio centro akreditacijos“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. NVI vadovas įvardijo 2026 m. tikslus. „Gauti visaverčio vėžio centro akreditaciją, plėtoti kokybišką mokslo produkciją ir projektines veiklas, vystyti bendradarbiavimo su NVC modelį, taip pat – transliacinio modelį.   NVI aktyviai įtrauktas į NVC Onkologijos mokslo ir mokymo tarybą. Turime dvi patvirtintas ŠMSM mokslo programas – viena apima diagnostiką ir prevenciją, kita – didesne dalimi, gydymą. Pagrindinis mūsų tikslas ir darbų kryptis, kad klinika ir mokslas dirbtų kartu, kad mokslas galėtų atliepti mūsų pacientų poreikius.  Aktualios išlieka NVI integracijos į VU iniciatyvos, kurios skaidriai ir atvirai aptariamos su Mokslo taryba“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. Apgintos 4 disertacijos, suorganizuota 14 mokslinių praktinių konferencijų. „Esame didžiausi mokslinių praktinių konferencijų organizatoriai“, – pabrėžė NVI vadovas. Kiekvienas atradimas gali išgelbėti žmogaus gyvybę Prof. Kazimiero Pelčaro vardo stipendijos kasmet teikiamos už aktyvią veiklą onkologijos ir su ja susijusiose srityse, stiprinant  Nacionalinio vėžio instituto  žinomumą, mokslinę, akademinę ir klinikinę reputaciją. Tradiciškai viena stipendija skiriama mokslininkui praktikui už taikomųjų mokslų vystymą, antra stipendija – fundamentinių mokslų atstovui už fundamentaliųjų mokslų vystymą. Šiemet stipendijos įteiktos gydytojai onkologei radioterapeutei dr. Ritai Steponavičienei ir tyrėjai Ievai Vaicekauskaitei. Česlavas Okinčic, Nepriklausomybės signataras, vienas iš prof. Kazimiero Pelčaro pagerbimo iniciatorių Nacionaliniame vėžio institute, linkėjo sėkmės siekiant visaverčio vėžio centro akreditacijos ir pasveikino šių metų prof. K. Pelčaro stipendijos laureatus. „Didelė garbė būti čia įteikiant prof. Kazimiero Pelčaro stipendijas jauniesiems mokslininkams. K. Pelčaras buvo vienas iš tų žmonių, kurie kūrė onkologijos mokslo pamatus Vilniuje, Lietuvoje. Jo vardas simbolizuoja ne tik medicinos istoriją, bet ir atsakomybę tęsti pradėtą darbą, ieškoti naujų žinių, gydymo būdų ir naujos vilties pacientams. Onkologijos mokslas šiandien yra viena iš sudėtingiausių medicinos sričių. Kova su vėžiu reikalauja ne tik technologijų, laboratorinių ir klinikinių tyrimų, ji reikalauja drąsos kelti klausimus, kantrybės ieškant atsakymų ir tikėjimo, kad kiekvienas atradimas, net ir labai mažas, gali išgelbėti žmogaus gyvybę. Todėl ypač svarbu, kad į šį kelią ateina jauni mokslininkai. Žmonės, kurie pasirenka sudėtingą, bet nepaprastai prasmingą kelią. Šios stipendijos yra ne tik finansinė parama. Tai pasitikėjimo ženklas ir kvietimas tęsti prof. K. Pelčaro pradėtą misiją. Noriu nuoširdžiai padėkoti Kristinai Rodkevič, kuri buvo prof. K. Pelčaro įamžinimo Nacionaliniame vėžio institute pradininkė. Taip pat dėkoju dr. Albertui Uliui, kuris vadovavo komisijai dėl prof. K. Pelčaro vardo  įamžinimo institute. Labai svarbu, kad iniciatyvą parėmė Lietuvos lenkų medikų draugija, kuri dirba su rėmėjais“, – pasakė Česlav Okinčic. Halina Mikšo, Lietuvos lenkų medikų draugijos vicepirmininkė, dėkodama rėmėjams ir p. Česlavui Okinčic už nuolatinį palaikymą, priminė, jog nuo 2018 m. skiriama vardinė stipendija mokslininkams, kurie savo darbu prisideda prie medicinos mokslo pažangos, ir taip tęsiamas prof. Kazimiero Pelčaro kelias ir jo tikėjimas mokslo ateitimi. Pasak prof. K. Pelčaro stipendijų rėmėjo „ORLEN Lietuva“ atstovas Ričardo Morkvėno, prof. Kazimiero Pelčaro pavyzdys įkvepia – jis, galėdamas pasirinkti tęsti savo mokslinę veiklą bet kurioje pasaulio šalyje, liko dirbti Vilniuje ir kurti vertę, kuri šiandien mums visiems tokia svarbi. „Džiaugiuosi, kad prof. Kazimiero Pelčaro stipendija skatina talentingiausius Lietuvos onkologijos srities mokslininkus kurti čia, Lietuvoje, suteikti galimybes mums visiems naudotis tos veiklos vaisiais. Dėkoju Lietuvos lenkų medikų draugijai, džiaugiuosi, kad „ORLEN Lietuva“ gali prisidėti prie mokslo pažangos, kad ir nedidele dalimi, įvertindami jus, kaip mokslininkus“, – pasakė R. Morkvėnas. „Tikiu, kad ir aš sugebėsiu tapti mentore“ Prof. Kazimiero Pelčaro stipendijos laureatė dr. Rita Steponavičienė, dėkodama už įvertinimą, pasakė, jog šiandien mes švenčiame filantropijos ir mentorystės šventę. „Filantropijos, nes turime šios premijos steigėjus, puoselėtojus ir rėmėjus. Mentorystė – tai čia pirmiausia noriu padėkoti savo mokslinei mentorei doc. dr. Giedrei Smailytei, o klinikinis mentorius – daktaras Alfonsas Stančius, deja, jo šiandien nėra. Taigi toks klinikos ir mokslo junginys išaugino mane. Tikiuosi ir aš ateityje sugebėsiu tapti kam nors mentore, ir mano mokytiniai kada nors galės atsiimti tokį apdovanojimą, kaip aš šiandien. Labai visiems dėkoju“, – pasakė dr. Rita Steponavičienė. Antroji prof. K. Pelčaro stipendijos laureatė Ieva Vaicekauskaitė pabrėžė tyrėjo darbo komandiškumą. „Norėčiau padėkoti visiems, su kuriais teko bendradarbiauti – be gydytojų, su kuriais teko darbuotis, be slaugytojų, kurios paima reikalingą mėginį, be pacientų, kurie sutinka dalyvauti mano tyrimuose, tikrai nebūtų galimybės atlikti nei vieno tyrimo. Aš viena, be kolegų laboratorijoje, taip pat nebūčiau galėjusi atlikti visų reikalingų tyrimų. Ir didelis ačiū mano vadovei dr. Rasai Sabaliauskaitei. Tikiuosi, kad  ir toliau savo moksliniais tyrimais galėsiu padėti žmonėms“, – pasakė I. Vaicekauskaitė Lietuvos mokslo

Iš tarptautinių mokymų sugrįžusios Nacionalinio vėžio centro (NVC) specialistės – radioterapeutė Šarūnė Liukpetrytė-Kuosienė, radiologės Karmela Petrusevičienė ir Augustė Rakštytė-Jagminė yra vieningos nuomonės, jog mokymai užsienio vėžio centruose duoda labai vertingų žinių, patirčių ir kontaktų. „Tarptautiniuose mokymuose per trumpą laiką gauname ir įsisaviname kondensuotą inovatyvią informaciją, kuri labai vertinga mums, klinicistams. Šį kartą pasisėmėme naujausių profesinių žinių radiologiškai diagnozuojant krūties ligas, taip pat praturtinome savo klinikinę patirtį, nes buvo  analizuojami itin sudėtingi klinikiniai atvejai“, – sako gydytoja radioterapeutė Š. Liukpetrytė-Kuosienė. 2026 m. kovo 2–3 d. NVC specialistės dalyvavo EUSOBI (European Society of Breast Imaging) Diagnostinio ir intervencinio krūties ultragarso kursuose Vienoje, Austrijoje. EUSOBI – pirmaujanti Europos organizacija, vienijanti krūties diagnostikos specialistus ir siekianti gerinti krūties ligų diagnostiką bei skatinti aukštos kokybės specialistų mokymą. Kursus organizavo tarptautiniai ekspertai: prof. dr. Eva Maria Fallenberg (Miunchenas, Vokietija), Gustave Roussy instituto Medicinos vizualizavimo skyriaus ir Diagnostikos vaizdų skyriaus vadovė prof. dr. Corinne Balleyguier (Vilžuifas, Prancūzija) ir Graco medicinos universiteto Radiologijos skyriaus vadovas prof. dr. Michael Fuchsjäger (Gracas, Austrija). Paskaitas skaitė bei praktinius užsiėmimus vedė lyderiaujantys Europos ir JAV krūties diagnostikos radiologai. „Kursų metu buvo išskirtos dvi pagrindinės sritys – krūtų ultragarsinis tyrimas ir minimaliai invazyvios intervencijos ultragarso kontrolėje. Paskaitų metu buvo pristatyta vos prieš kelis mėnesius atnaujinta krūties pakitimų vertinimo sistema BI-RADS (v2025), aptarti krūtų darinių, sritinių limfmazgių pakitimų diagnostikos niuansai remiantis atnaujinta BI-RADS sistema, elastografija, kontrastiniai ultragarsiniai tyrimai. Praktinių užsiėmimų metu buvo nagrinėjami įvairūs sudėtingi klinikiniai atvejai. Taip pat paskaitų metu buvo pristatytas automatinis 3D krūties ultragarsas (ABUS)  ir jo galimybės didelės rizikos pacienčių stebėjimui. Tokie mokymai krūtų radiologams, dirbantiems krūtų ligų diagnostikoje, yra svarbūs, nes leidžia realiai susipažinti su naujausiomis krūtų vaizdinės diagnostikos technologijomis, geriau suprasti jų diagnostines galimybes ir ribotumus bei tinkamai interpretuoti kitose gydymo įstaigose pacientėms atliktų tyrimų rezultatus. Įgytos žinios taip pat praverčia vertinant sudėtingesnius klinikinius atvejus ir parenkant tinkamiausią pacienčių ištyrimo ar stebėsenos taktiką kasdienėje klinikinėje praktikoje. Minimaliai invazyvių intervencijų paskaitose buvo apžvelgtos krūties darinių bei pakitimų storos adatos bei vakuuminės biopsijos, darinių žymėjimo metodikos, taip pat nemažai dėmesio skirta minimaliai invazyviam gydymui – mikrobangų bei krioabliacijoms. Nacionaliniame vėžio centre sukaupta didelė patirtis atliekant storos adatos biopsijas, o intervencinėje radiologijoje plačiai taikomi abliaciniai metodai kitų organų – pavyzdžiui, kepenų ir inkstų – dariniams gydyti. Todėl paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu buvo naudinga susipažinti su platesniu minimaliai invazinių krūties intervencijų spektru, taikomu kituose Europos vėžio centruose, bei aptarti skirtingas diagnostikos ir gydymo strategijas. Tokia skirtingų vėžio centrų patirties ir klinikinių atvejų analizė leidžia kritiškai įvertinti įvairių metodų taikymą bei praplėsti galimus sprendimus kasdienėje klinikinėje praktikoje sugrįžus į savo kasdieninį darbą NVC“, – sako gydytoja onkologė radioterapeutė Š. Liukpetrytė-Kuosienė.

Medicinoje savanorystė dažnai tampa tylia, bet nepaprastai svarbia pagalbos forma. Tai galimybė būti šalia žmogaus ne tik kaip specialistui, bet ir kaip žmogui – su dėmesiu, kantrybe ir empatija. Ypač didelę prasmę savanorystė įgauna onkologijoje, kur pacientai ir jų artimieji susiduria su sudėtingais išgyvenimais, nerimu ir nežinomybe. Dar jautresnė ši sritis paliatyviojoje medicinoje. Čia svarbiausia ne tik medicininis gydymas, bet ir gyvenimo kokybė, žmogaus orumas, emocinė parama bei buvimas kartu sunkiausiais gyvenimo momentais. Kartais net paprastas pokalbis, rankos palaikymas ar tylus buvimas šalia gali turėti didelę reikšmę pacientui ir jo šeimai. Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje savanorystė tampa svarbia komandinio darbo dalimi. Čia susitinka skirtingos patirtys, kultūros ir profesiniai keliai, kuriuos vienija bendras tikslas – padėti žmogui. Apie savanorystės prasmę, kultūrų susitikimą medicinoje ir darbą su būsimais slaugos specialistais kalbamės su savanore slaugytoja iš Japonijos Naru Murakami Minikevičius, savo profesinę patirtį sukaupusia Japonijoje ir Danijoje, bei slaugytoju Justu Narbutaičiu, kuris Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje dirba su studentais ir savanoriais. Pokalbis su slaugytoja savanore Naru Murakami-Minikevičius „Vien buvimas šalia kartais pasako daugiau nei žodžiai“ Kaip nusprendėte atvykti į Lietuvą? Ar pastebite didelių skirtumų tarp gyvenimo Lietuvoje ir Japonijoje? Mano vyras yra lietuvis, ir mes turime du mažus vaikus. Prieš persikeldami į Lietuvą gyvenome Danijoje. Norėjome, kad mūsų vaikai augtų su stipriu nacionaliniu identitetu – arba Japonijoje, arba Lietuvoje, todėl galiausiai pasirinkome Lietuvą. Japonijoje yra labai daug griežtų taisyklių, o kultūra labai pabrėžia mandagumą, nuolankumą ir tam tikrą dvasinį elgesio būdą. Lietuvoje žmonės, žinoma, gerbia vienas kitą, bet čia jaučiu daug daugiau laisvės. Kartais mane šiek tiek stabdo mano įgimtas japoniškas mandagumas. Anksčiau dirbote slaugytoja Japonijoje ir Danijoje, o dabar savanoriaujate Lietuvoje. Kokius pagrindinius skirtumus pastebite tarp darbo šiose šalyse? Žinoma, didžiausias skirtumas nuo pat pradžių yra kalba, bet be to, nors pagrindinės medicinos ir slaugos žinios visur yra gana panašios, darbo aplinka, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra ir ypač slaugytojų vaidmuo labai skiriasi. Japonijoje slaugytojos atlieka labai įvairias užduotis, įskaitant gyvybinių požymių stebėjimą ir EKG, nes slaugytojų padėjėjų vaidmenys yra riboti. Tai gali būti sudėtinga, bet tai taip pat reiškia, kad mes labai gerai pažįstame savo pacientus – jų asmenybes, jausmus ir kasdienius pokyčius, ką aš labai vertinu. Danijoje ir Lietuvoje slaugytojų padėjėjai ir specializuoti technikai (pvz., EKG) geriau pasidalija darbu. Tai suteikia slaugytojams daugiau erdvės, leidžia sutelkti dėmesį į pagrindinę priežiūrą ir padeda geriau subalansuoti darbą ir asmeninį gyvenimą nei Japonijoje. Kaip jaučiatės dirbdama Paliatyviosios onkologijos poskyryje? Kaip Jus priėmė kolektyvas ir pacientai? Visada norėjau daugiau sužinoti apie paliatyviąją pagalbą. Turiu neurochirurgijos išsilavinimą, o Japonijoje daugiausia rūpinausi pacientais, sergančiais smegenų augliais. Net ir tada, nuo diagnozės nustatymo momento, dažnai jaučiau, kokia svarbi paliatyvioji pagalba bus jiems ir jų šeimoms. Taigi dabar galimybė sužinoti apie šią naują sritį man atrodo labai prasminga ir teikia pasitenkinimą. Jei atvirai, iš pradžių šiek tiek nerimavau – būdama užsienietė maniau, kad galbūt kai kurie žmonės laikysis atstumo arba jausis nejaukiai su manimi. Tačiau paaiškėjo, kad buvo visiškai priešingai. Komanda ir pacientai buvo nepaprastai malonūs ir svetingi. Jie labai stengiasi suprasti mano ribotą lietuvių kalbą, ir ta šiluma mane tikrai jaudina kiekvieną dieną. Čia jaučiuosi nuoširdžiai laiminga ir palaikoma. Ar svarstote galimybę ateityje dirbti Lietuvoje kaip slaugytoja? Taip, be abejo! Jei išlaikysiu reikiamą lietuvių kalbos egzaminą, mielai dirbčiau čia registruota slaugytoja. Kadangi tai mano vyro gimtoji šalis, labai noriu prasmingai prisidėti ir atsidėkoti bendruomenei, ypač sveikatos priežiūros srityje, kur turiu patirties ir aistros. Jaučiu, kad tai būtų puikus kitas žingsnis mūsų šeimai, ir esu motyvuota toliau tobulinti savo lietuvių kalbos žinias, kad tai įvyktų. Ar galėtumėte įsivaizduoti savo profesinę ateitį Nacionaliniame vėžio centre? Taip, tikrai galiu tai įsivaizduoti. Jei mano lietuvių kalbos įgūdžiai pakankamai pagerės, mielai dirbčiau slaugytoja čia, Nacionaliniame vėžio centre. Labai noriu būti šalia pacientų ir jų šeimų – teikti ne tik medicininę priežiūrą, bet ir emocinę paramą tokiu sunkiu metu. Toks vaidmuo man atrodo labai prasmingas ir tikiuosi, kad ateityje galėsiu prisidėti tokiu būdu. Kaip manote, kuo ypatingas ir prasmingas darbas Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje? Ką toks darbas reiškia Jums asmeniškai? Darbas Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje man atrodo labai ypatingas ir giliai veikia mane. Čia dėmesys sutelkiamas ne tik į ligos gydymą, bet ir į tikrą pacientų bei jų šeimų palydėjimą – tiek fizinių, tiek emocinių poreikių tenkinimą ir pagalbą jiems išlikti oriems ir ramiems iki pat pabaigos. Toks šiltas, holistinis požiūris man labai patrauklus. Žinoma, yra kalbos barjeras, ir vis dar yra daug žodžių, kurių dar nesuprantu. Tačiau kai kalbama apie buvimą šalia ir palaikymą, kalba ne visada būtina. Vien buvimas šalia, rankos laikymas, akių kontaktas ar švelnus linktelėjimas gali sukurti komforto ir pasitikėjimo jausmą. Tokiomis akimirkomis tikrai jaučiu ryšį, kuris neapsiriboja žodžiais, ir tai sušildo mano širdį. Kadangi vis dar yra tiek daug dalykų, kurių nežinau, kiekviena pažintis su pacientais ir komanda atneša naujų žinių ir atradimų, kurie man teikia malonumą. Noriu nuo šiol gilinti savo supratimą. Asmeniškai, nuo tada, kai Japonijoje rūpinausi smegenų auglių pacientais, visada jaučiau šį ilgesį: „Jei tik būčiau galėjusi juos labiau paremti paliatyviosios pagalbos požiūriu – jei tik būčiau galėjusi bent šiek tiek anksčiau palengvinti jų skausmą ir nerimą.“ Dabar, būdama čia, jaučiu, kaip tas noras pamažu įgauna pavidalą, ir tai mane labai džiugina. Man šis darbas yra apie buvimą šalia ne tik kaip slaugytojai, bet ir kaip bendražygiui – ir tai atrodo svarbiausias ir prasmingiausias dalykas, kurį galiu padaryti. Esu labai dėkinga už galimybę savanoriauti Nacionaliniame vėžio centre. Pokalbis su slaugytoju Justu Narbutaičiu „Paliatyvioje pagalboje net maži dalykai gali turėti didelę reikšmę“ Koks jausmas būti atsakingam už studentus ir savanorius paliatyviosios pagalbos skyriuje? Darbas su studentais yra visiška naujovė man. Būti atsakingam už studentus ir savanorius Paliatyviosios onkologijos poskyryje yra didelė atsakomybė, bet kartu ir prasminga patirtis. Tenka ne tik perduoti praktines žinias apie pacientų priežiūrą, bet ir padėti suprasti paliatyviosios pagalbos esmę: pagarbą žmogui, empatiją ir gebėjimą būti šalia sunkiausiais gyvenimo momentais. Man svarbu, kad studentai ir savanoriai jaustųsi saugiai klausdami, mokydamiesi ir reflektuodami savo patirtis. Dažnai matau, kaip pradžioje nedrąsūs žmonės palaipsniui įgyja daugiau pasitikėjimo ir jautrumo pacientams, ir tai suteikia daug pasitenkinimo savu darbu.