Naujienos

Radioligandų terapija oficialiai pradėta taikyti Nacionalinio vėžio centro pacientams. 2026 m. kovo 26 d. žengtas svarbus ir reikšmingas žingsnis branduolinės medicinos terapijos srityje – pradėtas vienas iš šešių planuojamų kursų pacientui suleidžiant liuteciu‑177 žymėtą prostatos specifinio membraninio antigeno preparatą (Lu‑177 PSMA). Tai naujas ir inovatyvus gydymo etapas, ženklinantis modernios radionuklidinės terapijos plėtrą Lietuvoje.   “Nacionaliniame vėžio centre pradėta viena iš personalizuotos medicinos krypčių – teranostika, kurioje, taikant radioligandus, tiksli diagnostika ir tikslinis gydymas sujungiami į vieną sprendimų ir jų įgyvendinimo procesą.  Diagnostikos metu radioaktyvus preparatas leidžia pamatyti net smulkiausius navikus ar metastazes, o analogiškas gydymui skirtas preparatas, patenka į tas pačias navikines ląsteles ir jas lokaliai apšvitina. Gydymo metu sunaikinami netgi tie ligos židiniai, kurie dar nėra matomi vaizdinimo metodais. Radioligandų terapija gali ne tik pratęsti gyvenimą, bet ir pagerinti jo kokybę. Šis metodas yra vienas pažangiausių šiuolaikinės onkologijos pasiekimų, skirtas pacientams, sergantiems metastazavusiu kastracijai atspariu prostatos vėžiu, kai kitos gydymo galimybės tampa ribotos“, – sako NVC Radiacinės onkologijos centro vadovas dr. Jonas Venius. Optimaliam gydymo procesui būtinas tarpdisciplininis dialogas Pasak NVC Radiacinės onkologijos centro Branduolinės medicinos skyriaus vedėjos prof. Ilonos Kulakienės, Lu‑177 PSMA terapija išsiskiria savo tikslumu: radiofarmacinis preparatas jungiasi prie PSMA ekspresuojančių naviko ląstelių ir selektyviai jas naikina, maksimaliai tausodamas aplinkinius sveikus audinius. „Tokiu būdu pacientams suteikiama reikšminga klinikinė nauda – galimybė sulėtinti ligos progresavimą, sumažinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę net sudėtingiausiuose ligos etapuose. Nuo 2026 m. kovo 1 d. šis preparatas tapo oficialiai prieinamas pacientams visoje Lietuvoje. Labai džiugu, kad mūsų pacientų kelias iki šiuolaikinės, mokslu grįstos radionuklidinės terapijos ženkliai sutrumpėjo. Aiškesni gydymo algoritmai, skaidresnė prieinamumo tvarka ir galimybė pradėti terapiją čia pat, Nacionaliniame vėžio centre, suteikia pacientams daugiau užtikrintumo, greitesnį reagavimą ir galimybę gauti modernų gydymą būtent tada, kai jis reikalingas labiausiai. Ne mažiau svarbus ir glaudus branduolinės medicinos specialistų bendradarbiavimas su gydytojais urologais bei onkologais chemoterapeutais. Šis tarpdisciplininis dialogas leidžia tiksliai įvertinti ligos eigą, optimaliai suderinti skirtingas gydymo grandis ir užtikrinti, kad pacientas viso proceso metu gautų nuosekliai suplanuotą, moksliškai pagrįstą ir individualiai pritaikytą priežiūrą“, – sako prof. I. Kulakienė. Unikali infrastruktūra ir patikima saugaNacionalinio vėžio centro Branduolinės medicinos skyrius yra vienintelė gydymo vieta Lietuvoje, atitinkanti visus Radiacinės saugos centro keliamus infrastruktūros, apsaugos ir personalo reikalavimus. Skyriuje įrengtos specialios palatos su specifiniais inžineriniais sprendimais, kontroliuojamomis zonomis ir nuolatine dozės stebėsena. Tai užtikrina maksimalią apsaugą tiek gydomiems pacientams, tiek juos prižiūrinčiam personalui. Skyriuje 7 specialiai pritaikytos lovos atitinka visus branduolinės medicinos terapijos saugos ir komforto reikalavimus. Jos užtikrina, kad pacientai galėtų gauti gydymą saugioje, patogioje ir profesionaliai prižiūrimoje aplinkoje. Esant didesniam pacientų srautui ar išaugusiam poreikiui, skyriaus infrastruktūra leidžia greitai ir efektyviai išplėsti talpą iki 12 lovų. Toks lankstus planavimas padeda užtikrinti, kad modernios terapijos būtų prieinamos laiku, o pacientams nereikėtų ilgai laukti reikalingo gydymo. Atsižvelgiant į augantį poreikį ir pacientų skaičių, šiais metais NVC planuojama atlikti apie 300 Lu-177 PSMA gydomųjų procedūrų. Tai reikšmingas indėlis į pažangų onkologinį gydymą Lietuvoje. Patyrusi ir kompetentinga komanda Branduolinės medicinos komanda – tai aukštos kvalifikacijos specialistai, turintys daugelio metų patirtį dirbant su radioaktyviaisiais preparatais ir pažangiomis diagnostikos bei terapijos technologijomis. Joje dirba gydytojai radiologai, gydytojai onkologai radioterapeutai, radiologijos technologai, slaugytojos, medicinos fizikai ir pagalbinis personalas. Šių skirtingų sričių profesionalų bendradarbiavimas užtikrina visapusišką ir koordinuotą paciento priežiūrą. Kiekvienas komandos narys prisideda savo unikaliomis kompetencijomis: gydytojai radiologai ir radioterapeutai planuoja bei prižiūri gydymo eigą, o slaugytojos ir radiologijos technologai atsakingai vykdo procedūras ir užtikrina įrangos tikslumą, medicinos fizikai garantuoja dozių apskaičiavimo saugumą ir kokybę, slaugytojos bei pagalbinis personalas rūpinasi nuolatine paciento gerove ir komfortu. Ilgametė patirtis, sukaupta taikant radiojodo terapiją skydliaukės vėžiui ir tirotoksikozei gydyti, taip pat dirbant su įvairiais kitais radioaktyviais preparatais gydant onkologinius susirgimus leidžia komandai priimti tikslius ir pagrįstus klinikinius sprendimus net ir sudėtingiausiais atvejais. Puikiai išmanydami tiek diagnostinių, tiek terapinių izotopų veikimą, specialistai gali individualiai įvertinti paciento būklę ir parinkti labiausiai jo poreikius atitinkantį gydymo kelią. Pacientams tai reiškia profesionalią, saugią ir išskirtinai asmenišką priežiūrą nuo pirmųjų konsultacijų iki pat gydymo užbaigimo, užtikrinant aiškų informavimą ir nuolatinę specialistų pagalbą viso proceso metu. Ga-68 PSMA tyrimo prieinamumo iššūkiaiProf. I. Kulakienė pabrėžia, kad efektyviam Lu-177 PSMA terapijos skyrimui reikalingas Ga-68 PSMA pozitronų emisijos tomografijos tyrimas, kuris leidžia įvertinti naviko PSMA raišką ir parinkti tinkamiausią gydymą. „Šiuo metu Lietuvoje susiduriama su ženkliu šio tyrimo prieinamumo iššūkiu – vienintelėje šį tyrimą atliekančioje gydymo įstaigoje LSMU ligoninėje Kauno klinikose laukimo eilės yra gerokai per ilgos ir kartais trunka mėnesiais. Dėl būtinybės atlikti diagnostinį tyrimą, pacientams tenka vykti į PET centrą Bialystoke, Lenkijoje ir, grįžus su tyrimo atsakymu, nelaukiant pradėti Lu-177 PSMA terapiją Nacionaliniame vėžio centre. Nors papildomas kelionės žingsnis gali atrodyti sudėtingas, jis leidžia užtikrinti, kad niekas neliktų be galimybės gauti modernų gydymą laiku“, – sako prof. I. Kulakienė. Plėtros planai: naujos terapijos jau horizonte Nacionalinis vėžio centras ir toliau kryptingai plečia branduolinės medicinos galimybes. „Metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje tikimės pradėti taikyti dar vieną naują terapiją, skirtą išplitusių neuroendokrininių navikų gydymui. Tai leis suteikti dar platesnį pažangių radionuklidinių terapijų spektrą ir padės užtikrinti, kad pacientai Lietuvoje galėtų gauti modernų, įrodymais pagrįstą gydymą savo šalyje. NVC komanda ir toliau siekia būti inovacijų lydere ir užtikrinti, kad šiuolaikiniai gydymo metodai būtų pasiekiami kiekvienam pacientui, kuriam jie gali padėti. Esame pasiruošę priimti pacientus iš visos Lietuvos, kai jie atvyksta su gydytojo urologo arba chemoterapeuto siuntimu, ir suteikti jiems aukščiausio lygio, mokslo pažanga grįstą priežiūrą“, – sako prof. I. Kulakienė.

Kovo 21 d. Vilniuje įvyko tarptautinė hibridinė konferencija „Adaptive and Stereotactic Radiation Therapy: Current Status“ (liet. „Adaptyvioji ir stereotaksinė spindulinė terapija: dabartinė būklė“), subūrusi onkologų radioterapeutų, medicinos fizikų ir radiologijos technologų elitą iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos aptarti pažangiausių vėžio gydymo technologijų bei stiprinti kaimyninių šalių bendradarbiavimą. Konferencijos, vykusios „Courtyard by Marriott Vilnius City Center“ viešbutyje, pagrindinis organizatorius Lietuvos spindulinės terapijos sąjunga (LSTS) kartu su Nacionaliniu vėžio centru. Konferenciją pradėjusi LSTS prezidentė dr. Rita Steponavičienė džiaugėsi sėkmingu regioniniu susitelkimu.  „Esu be galo dėkinga visiems kolegoms, kurie susirinko dalintis patirtimi. Ši konferencija dar kartą įrodė, kad Baltijos šalių spindulinės terapijos bendruomenė yra vieninga ir veržli. Labai džiugu matyti mezgamus naujus ryšius tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos specialistų – tai ne tik profesiniai mainai, bet ir užsimezgusi nauja draugystė. Tikime, kad šis susitikimas atvėrė naujas progas glaudžiam bendradarbiavimui ateityje, siekiant bendro tikslo – geriausių gydymo rezultatų mūsų pacientams. Kaip vieną iš šios konferencijos prioritetų pažymėčiau jaunųjų kolegų rezidentų, studentų edukavimą ir jų įtraukimą į onkologų radioterapeutų bendruomenę“, – pasakė dr. R. Steponavičienė. Pagrindinis dėmesys – technologinei pažangai Programos metu ypatingas dėmesys buvo skirtas dviem esminėms kryptims: Sesijose savo įžvalgomis dalijosi pranešėjai iš pagrindinių Baltijos šalių gydymo įstaigų: Nacionalinio vėžio centro (Lietuva), LSMU Kauno klinikų (Lietuva), Rygos Rytų klinikinės universiteto ligoninės (Latvija), Šiaurės Estijos medicinos centro (Estija) bei Siguldos ligoninės (Latvija). Apžvelgta plaučių vėžio gydymo spindulinė terapija svarba. Labai aktualus POLA direktorės Neringos Čiakienės pranešimas „Spindulinė terapija iš paciento perspektyvos“, nes pacientų nuomonė yra labai svarbi visai spindulinės terapijos paslaugas teikiančiai bendruomenei. Inicijuoti ir skatinti bendrą sprendimų priėmimą “Shared decision making” (angl.) kartu su pacientu yra vienas iš LSTS prioritetų. „Daugelyje pasaulio ir Vakarų Europos šalių vėžio centruose didelis dėmesys skiriamas gydytojo specialisto bendradarbiavimui su pacientu. Gydymo taktika aptariama kartu su pacientu ir sprendimas rinktis vienokį ar kitokį variantą taip pat priimamas kartu – gydytojo ir paciento. Mes, onkologai radioterapeutai, įdedame nemažai pastangų, kad žmogus suprastų jam siūlomos terapijos specifiškumą, kad jam būtų visiškai aišku, koks gydymas jam skiriamas ir ko mes drauge siekiame, kad jo viltis pasiekti gerų gydymo rezultatų būtų pagrįsta, atitinkanti mokslo laimėjimais paremtos medicinos galimybes. Šiandien nepakanka, kad pacientas turi vilties, jis turi žinoti, kas ir kodėl jam atliekama. Ir, be abejo, sąmoningai pritardamas gydymo pasirinkimui, pridėti ir savo pastangų, kad gydymo kelias būtų sėkmingai įveiktas. Žinoma, kartu su gydytoju specialistu“, – sako dr. Rita Steponavičienė.   Šioje konferencijoje aktyviai dalyvavo jaunieji kolegos rezidentai bei studentai, o vieną iš aktualių pranešimų, dedikuotų prostatos SBRT temai, perskaitė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 6-to kurso studentė Rūta Uksaitė. Latvijos ir Lietuvos jaunieji kolegos susipažino ir aktyviai bendravo – svarbūs pirmieji žingsniai bendradarbiaujant onkologijos srityje.

Storosios žarnos vėžys vis dažniau nustatomas jaunesnio amžiaus žmonėms. Tai reali ir tarptautiniu mastu stebima tendencija. Jaunesni žmonės dažnai klaidingai mano, kad ši liga jų „neliečia“: jei nepatenki į patikros programą, tai esi apsaugotas nuo ligos. „Kovą – storosios žarnos vėžio žinomumo mėnesį, vėl ir vėl raginame žmones tikrintis profilaktiškai ir nenumoti ranka į neįprastus simptomus, net jeigu dar nesulaukėte 50-ties. O naujos gydymo metodikos leidžia kai kuriems pacientams išvengti gyvenimo kokybę bloginančio chirurginio gydymo. Patvirtinus pilną atsaką į chemospindulinį gydymą įmanoma rinktis kitą gydymo taktiką – labai atidų stebėjimą be radikalios operacijos“, – sako Nacionalinio vėžio centro Chirurginės onkologijos centro vadovas doc. dr. Audrius Dulskas. VŽ (47 m.), pirmą kartą pamatęs šviežio kraujo ant tualetinio popieriaus, net neįtarė, kad tai gali būti kažkas rimto – tai  buvo 2025 m. sausio mėnesio pradžioje. „Apie tai pasakiau sutuoktinei ir padiskutavę, jog kraujo tik mažas lašelis, nusprendėme, kad tai galėjo būti spuogelis ant sėdmenų ir tiek. Tačiau, po maždaug savaitės tai pasikartojo ir kraujo lašelių buvo kiekvieną kartą pasituštinus. Dar po kelių savaičių apie tai vėl užsiminiau sutuoktinei ir ji užregistravo mane kolonoskopijos tyrimui – 2025 m. vasario 21 d. Tyrimo metu buvo paimta biopsija. Išvada 2025 m. vasario 26 d. buvo storosios žarnos vidutiniškai diferencijuota (G2) adenokarcinoma. Taigi, nuo pirmo pastebėto kraujo lašelio iki diagnozės praėjo maždaug šešios savaitės. Iki ligos gyvenau aktyvų gyvenimą, mankšta, treniruotės, pasivaikščiojimas. Be to nerūkau ir nepiktnaudžiauju alkoholiu. Išgirdus diagnozę apėmė neigimas, atrodė, jog visa tai ne man sakoma ir to negali būti. Bet neigimas manęs blogai nepaveikė, gal net atvirkščiai, leido tikėti, jog viskas bus gerai. Aš atsiribojau nuo visų darbų ir gydymo metu susitelkiau tik į savo fizinę ir psichologinę gerovę, tačiau be artimųjų pagalbos tai būtų buvę neįmanoma. Šalia buvo ir yra artimi žmonės, kuriems tu esi svarbus ir jie visokeriopai tave palaiko bei padeda. Ką daryti? Toliau vyko informacijos paieška, klausinėjome pažįstamų, giminių, naršėm internete. Pirmiausia gydžiausi Kaune. Man buvo skirtas neoadjuvantinis gydymas (chemospindulinė terapija), o jam pasibaigus, papildomas chemoterapijos kursas. Pirmas gydymo etapas truko penkias savaites (25 spinduliuotės ir 8 injekcijos). Šalutinių reiškinių buvo nemažai, nebuvo paprasta juos visus įveikti. Kai organizmo būklė leisdavo, intensyviai vaikščiojau – per dieną nueidavau 20 km ir užtrukdavau apie 2 val. 40 min. – ryte ir per pietus po 1 val. (7,5 km), vakare 40 min. (5 km). Birželio mėnesio pabaigoje, kai man buvo pasiūlytas chirurginis gydymas ir dėl to atsirado poreikis išgirsti antrą nuomonę, kreipiausi į doc. dr. Audrių Dulską, nes buvau skaitęs straipsnius, kuriuose jis pasisako apie mano ligą ir taikomą gydymą. Po apžiūros gydytojas pasiūlė tęsti chemoterapinį gydymą, kuris gali trukti apie 3-4 mėn., ir paaiškino, ko tikėtis. Taip iš Kauno atvykau į Vilnių ir patekau pas puikią chemoterapeutę dr. Editą Baltruškevičienę. Man skyrė dvylikos savaičių kursą (4 etapai): pirmą dieną injekcija ir dvi savaites geriami vaistai (ryte ir vakare), trečia savaitė poilsis. Liepos pradžioje prasidėjo gydymas, tik šįkart blogumas buvo dar stipresnis. Gydytojai minėjo tam tikrus šalutinis poveikius, kurie gali pasireikšti (vengti šalto, pvz., net ir kambario temperatūros vanduo gali atrodyti per šaltas). Tačiau kol nesusiduri, neįsisąmonini. Taip praėjo du etapai, tačiau trečio etapo tęsti negalėjau, neleido kaulų čiulpai. Gydymas nukeliamas savaitei, aktyvinami kaulų čiulpai ir po savaitės vėl bandau. Tačiau gydymo atnaujinti ir vėl negalima, nes kepenys neleidžia. Valome kepenis ir po savaitės bandau dar kartą, tik ir vėl nepavyksta, kadangi sutrikęs vaistų tiekimas. Na, bet viskas paeina po trijų savaičių ir gydymas tęsiamas. Reiktų paminėti, kad leidžiamas vaistas, kaupiasi organizme ir su kiekviena doze, pojūčiai tik aštrėja… Gydymas baigiasi spalio viduryje. Po atliktų MRT ir KT tyrimų spalio pabaigoje atvažiuoju atsakymo apie gydymo rezultatą. Kai išgirdau sveikinimus – ruduo pavirto pavasariu. Dar paprašiau dr. Editos atspausdinti man MRT atsakymą, nes norėjau pats perskaityti bei pasidalinti tuo atsakymu su artimaisiais, kurie mane palaikė gydymo metu. Dar po savaitės su vizitu apsilankau pas daktarą Audrių: patvirtinamas pilnas atsakas į taikytą gydymą ir toliau taikomas stebėjimas. Esu labai dėkingas gydytojams ir medicinos personalui, už viską. Ypač noriu padėkoti doc. dr. Audriui Dulskui, kuris neskubėjo manęs operuoti, o nukreipė tolimesniam gydymui, ir dr. Editai Baltruškevičienei už rūpestį,“ – papasakojo savo ligos istoriją VŽ. Apie storosios žarnos vėžio gydymą kalbamės su Nacionalinio vėžio centro gydytojais doc. dr. Audriumi Dulsku ir gydytoju onkologu radioterapeutu Ernestu Šileika. Kokiais atvejais galime pasiūlyti pacientui chemospindulinį gydymą? Audrius Dulskas: Dažniausiai chemospindulinis arba neoadjuvantinis gydymas siūlomas pacientams, sergantiems lokaliai išplitusiu tiesiosios žarnos vėžiu, kai norima sumažinti naviką, sumažinti vietinio atkryčio riziką ir padidinti galimybę išsaugoti sfinkterį. Šiandien vis dažniau taikoma ir totalinė neoadjuvantinė terapija (TNT) – chemoterapijos ir spindulinio gydymo deriniai prieš operaciją. Kai po tokio gydymo pasiekiamas pilnas klinikinis atsakas – tai reiškia, kad apžiūros (digitalinio tyrimo) metu, endoskopiškai ir pagal MRT nebematyti aktyvaus naviko – daliai kruopščiai atrinktų pacientų galima taikyti „Stebėk ir saugok“ ( angl. „watch-and-wait“) taktiką, t. y. labai atidų stebėjimą be radikalios operacijos. Tai leidžia kai kuriems pacientams išvengti tiesiosios žarnos pašalinimo, nuolatinės stomos ar reikšmingo tuštinimosi funkcijos ir gyvenimo kokybės pablogėjimo, tačiau toks sprendimas turi būti priimamas tik multidisciplininėje komandoje ir tik centre, kuris gali užtikrinti labai griežtą stebėseną. NCCN ir ESMO šią strategiją pripažįsta kaip galimą atrinktiems pacientams po pilno klinikinio atsako. Kaip tik šiuo metu atliekamas klinikinis tyrimas, kurio tikslas įvertinti TNT saugumą. Tačiau labai svarbu pabrėžti: ne kiekvienam pacientui galima atsisakyti operacijos. Jei atsakas nepilnas, jei yra likutinio naviko požymių ar didelė vietinio ataugimo rizika, chirurginis gydymas dažniausiai išlieka būtinas. Be to, net ir taikant „Stebėk ir saugok“, daugiausia vietinių ataugimų nustatoma per pirmuosius 2 metus, todėl stebėsena turi būti ypač intensyvi ekspertiniame centre.  Ar spindulinė terapija vyksta paraleliai su medikamentiniu gydymu, ar jam pasibaigus? Ernestas Šileika: Paprastai abu gydymai derinami vienu metu – ir tai nėra atsitiktinumas. Chemoterapiniai vaistai padaro naviko ląsteles jautresnes spinduliavimui, tarsi sustiprina jo poveikį. Šiandien vis dažniau taikome vadinamąją totalinę neoadjuvantine terapiją: pacientas iki bet kokio chirurginio sprendimo gauna tiek spindulinį, tiek chemoterapinį gydymą – pirmiausia penkių savaičių chemospindulinis kursas, o jam pasibaigus – papildomas chemoterapijos etapas. Kaip praktiškai vyksta šis gydymas – ar pacientas turi gulti į ligoninę? E. Š.: Ne, spindulinis gydymas yra

Šventinė Mokslo kava prasidėjo Nacionalinio vėžio instituto 2025 m. veiklos pristatymu, įteiktos prof. Kazimiero Pelčaro stipendijos Nacionalinio vėžio centro gydytojai onkologei radioterapeutei dr. Ritai Steponavičienei ir NVI tyrėjai Ievai Vaicekauskaitei, pasveikinti Lietuvos mokslo premijų laureatai: prof. Ričardas Rotomskis ir prof. Vitalijus Karabanovas. Pradėdamas renginį NVI vadovas doc. dr. Valdas Pečeliūnas atreipė dėmesį, jog 1931 metai, kai prof. Kazimieras Pelčaras įsteigė onkologijos mokslo ir gydymo organizaciją, turi daug paralelių su šia diena. „Pirmiausia, geopolitinės paralelės, antras dalykas – mūsų organizacijos veiklos ypatumai. 1931 m. prof. K. Pelčaro įsteigta įstaiga buvo viena iš pirmųjų specializuotų onkologijos įstaigų Europoje, Rytų Europoje – pirmoji. Šiuo metu mes transformuojamės su labai aiškiu tikslu – tapti visapusišku vėžio centru. Noriu pasidžiaugti, jog 2024 m. prasidėję procesai tęsiasi ir, įgyvendindami mūsų ambiciją tapti visaverčiu vėžio centru, šioje Europos dalyje, regis, vėl būsime pirmieji. Tokiu būdu įtvirtiname Kazimiero Pelčaro viziją, kuri atlaikė beveik 100 metų išbandymą, o profesoriaus mintis, kad mokslas neturi sienų, o onkologijos sritis reikalauja ypatingo susitelkimo, išlieka aktualūs ir šiandien. Svarbiausias dalykas – prof. Kazimiero Pelčaro stipendijų įteikimas įamžina tuos žmones, kurie iš tikrųjų veda mūsų organizaciją į priekį. Tai – jaunųjų lyderių pasveikinimas“, – pasakė atidarydamas šventinį renginį Nacionalinio vėžio instituto vadovas doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Doc. dr. V. Pečeliūnas, pristatydamas NVI 2025 m. ataskaitą, pabrėžė, jog įvykusios didžiulės transformacijos pagrindinis tikslas– veiklos tęstinumas. „Per 2025 m. visos NVI keltos užduotys buvo įgyvendintos – klinikinė NVI dalis perduota VUL Santaros klinikoms, sukurtas instituto veiklos administravimo modelis, užtikrintas aukšto lygio mokslinės produkcijos kūrimo ir veiklų tęstinumas ir sukurtas naujos kartos vėžio registras. NVI yra viena iš svarbiausių Vilniaus onkologijos sektoriaus sudedamųjų dalių, tad 2025 m. sukurti NVI ir NVC bendradarbiavimo modeliai leido užtikrinti biobanko, klinikinių tyrimų ir kitų laboratorijų veiklų tęstinumą, duomenų mainus ir, bendradarbiaujant su NVC ir VU, siekti visapusiško vėžio centro akreditacijos“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. NVI vadovas įvardijo 2026 m. tikslus. „Gauti visaverčio vėžio centro akreditaciją, plėtoti kokybišką mokslo produkciją ir projektines veiklas, vystyti bendradarbiavimo su NVC modelį, taip pat – transliacinio modelį.   NVI aktyviai įtrauktas į NVC Onkologijos mokslo ir mokymo tarybą. Turime dvi patvirtintas ŠMSM mokslo programas – viena apima diagnostiką ir prevenciją, kita – didesne dalimi, gydymą. Pagrindinis mūsų tikslas ir darbų kryptis, kad klinika ir mokslas dirbtų kartu, kad mokslas galėtų atliepti mūsų pacientų poreikius.  Aktualios išlieka NVI integracijos į VU iniciatyvos, kurios skaidriai ir atvirai aptariamos su Mokslo taryba“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. Apgintos 4 disertacijos, suorganizuota 14 mokslinių praktinių konferencijų. „Esame didžiausi mokslinių praktinių konferencijų organizatoriai“, – pabrėžė NVI vadovas. Kiekvienas atradimas gali išgelbėti žmogaus gyvybę Prof. Kazimiero Pelčaro vardo stipendijos kasmet teikiamos už aktyvią veiklą onkologijos ir su ja susijusiose srityse, stiprinant  Nacionalinio vėžio instituto  žinomumą, mokslinę, akademinę ir klinikinę reputaciją. Tradiciškai viena stipendija skiriama mokslininkui praktikui už taikomųjų mokslų vystymą, antra stipendija – fundamentinių mokslų atstovui už fundamentaliųjų mokslų vystymą. Šiemet stipendijos įteiktos gydytojai onkologei radioterapeutei dr. Ritai Steponavičienei ir tyrėjai Ievai Vaicekauskaitei. Česlavas Okinčic, Nepriklausomybės signataras, vienas iš prof. Kazimiero Pelčaro pagerbimo iniciatorių Nacionaliniame vėžio institute, linkėjo sėkmės siekiant visaverčio vėžio centro akreditacijos ir pasveikino šių metų prof. K. Pelčaro stipendijos laureatus. „Didelė garbė būti čia įteikiant prof. Kazimiero Pelčaro stipendijas jauniesiems mokslininkams. K. Pelčaras buvo vienas iš tų žmonių, kurie kūrė onkologijos mokslo pamatus Vilniuje, Lietuvoje. Jo vardas simbolizuoja ne tik medicinos istoriją, bet ir atsakomybę tęsti pradėtą darbą, ieškoti naujų žinių, gydymo būdų ir naujos vilties pacientams. Onkologijos mokslas šiandien yra viena iš sudėtingiausių medicinos sričių. Kova su vėžiu reikalauja ne tik technologijų, laboratorinių ir klinikinių tyrimų, ji reikalauja drąsos kelti klausimus, kantrybės ieškant atsakymų ir tikėjimo, kad kiekvienas atradimas, net ir labai mažas, gali išgelbėti žmogaus gyvybę. Todėl ypač svarbu, kad į šį kelią ateina jauni mokslininkai. Žmonės, kurie pasirenka sudėtingą, bet nepaprastai prasmingą kelią. Šios stipendijos yra ne tik finansinė parama. Tai pasitikėjimo ženklas ir kvietimas tęsti prof. K. Pelčaro pradėtą misiją. Noriu nuoširdžiai padėkoti Kristinai Rodkevič, kuri buvo prof. K. Pelčaro įamžinimo Nacionaliniame vėžio institute pradininkė. Taip pat dėkoju dr. Albertui Uliui, kuris vadovavo komisijai dėl prof. K. Pelčaro vardo  įamžinimo institute. Labai svarbu, kad iniciatyvą parėmė Lietuvos lenkų medikų draugija, kuri dirba su rėmėjais“, – pasakė Česlav Okinčic. Halina Mikšo, Lietuvos lenkų medikų draugijos vicepirmininkė, dėkodama rėmėjams ir p. Česlavui Okinčic už nuolatinį palaikymą, priminė, jog nuo 2018 m. skiriama vardinė stipendija mokslininkams, kurie savo darbu prisideda prie medicinos mokslo pažangos, ir taip tęsiamas prof. Kazimiero Pelčaro kelias ir jo tikėjimas mokslo ateitimi. Pasak prof. K. Pelčaro stipendijų rėmėjo „ORLEN Lietuva“ atstovas Ričardo Morkvėno, prof. Kazimiero Pelčaro pavyzdys įkvepia – jis, galėdamas pasirinkti tęsti savo mokslinę veiklą bet kurioje pasaulio šalyje, liko dirbti Vilniuje ir kurti vertę, kuri šiandien mums visiems tokia svarbi. „Džiaugiuosi, kad prof. Kazimiero Pelčaro stipendija skatina talentingiausius Lietuvos onkologijos srities mokslininkus kurti čia, Lietuvoje, suteikti galimybes mums visiems naudotis tos veiklos vaisiais. Dėkoju Lietuvos lenkų medikų draugijai, džiaugiuosi, kad „ORLEN Lietuva“ gali prisidėti prie mokslo pažangos, kad ir nedidele dalimi, įvertindami jus, kaip mokslininkus“, – pasakė R. Morkvėnas. „Tikiu, kad ir aš sugebėsiu tapti mentore“ Prof. Kazimiero Pelčaro stipendijos laureatė dr. Rita Steponavičienė, dėkodama už įvertinimą, pasakė, jog šiandien mes švenčiame filantropijos ir mentorystės šventę. „Filantropijos, nes turime šios premijos steigėjus, puoselėtojus ir rėmėjus. Mentorystė – tai čia pirmiausia noriu padėkoti savo mokslinei mentorei doc. dr. Giedrei Smailytei, o klinikinis mentorius – daktaras Alfonsas Stančius, deja, jo šiandien nėra. Taigi toks klinikos ir mokslo junginys išaugino mane. Tikiuosi ir aš ateityje sugebėsiu tapti kam nors mentore, ir mano mokytiniai kada nors galės atsiimti tokį apdovanojimą, kaip aš šiandien. Labai visiems dėkoju“, – pasakė dr. Rita Steponavičienė. Antroji prof. K. Pelčaro stipendijos laureatė Ieva Vaicekauskaitė pabrėžė tyrėjo darbo komandiškumą. „Norėčiau padėkoti visiems, su kuriais teko bendradarbiauti – be gydytojų, su kuriais teko darbuotis, be slaugytojų, kurios paima reikalingą mėginį, be pacientų, kurie sutinka dalyvauti mano tyrimuose, tikrai nebūtų galimybės atlikti nei vieno tyrimo. Aš viena, be kolegų laboratorijoje, taip pat nebūčiau galėjusi atlikti visų reikalingų tyrimų. Ir didelis ačiū mano vadovei dr. Rasai Sabaliauskaitei. Tikiuosi, kad  ir toliau savo moksliniais tyrimais galėsiu padėti žmonėms“, – pasakė I. Vaicekauskaitė Lietuvos mokslo