Naujienos

Prostatos vėžiu, dažniausia vyrų onkologine liga, savo gyvenime suserga kas šeštas–aštuntas vyras. „Šie piktybiniai navikai ne visada yra vienodi: dažniausiai diagnozuojama lėtai progresuojanti liga, ketvirtadaliui ar penktadaliui vyrų nustatomas agresyvus navikas, o 7–8 proc. nustatomas paveldimas prostatos vėžys“, – sako Nacionalinio vėžio centro direktoriaus pavaduotojas gydytojas urologas dr. Marius Kinčius.  „Skatinu visus Lietuvos vyrus nedelsti: sueina 50 m., keliaujame pas šeimos gydytoją ir pasitikriname. Jeigu buvę šeimoje vėžio atvejų – tikrinamės gerokai anksčiau“, – prostatos vėžio prevencijos reikšmę pabrėžė Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Tėvo dienos proga surengtoje spaudos konferencijoje gydytojai specialistai ir ligos kelią praėję vyrai dalijosi prostatos vėžio diagnostikos ir gydymo patirtimi bei įžvalgomis. Ankstyva diagnostika gelbėja gyvybes Gražios Tėvo dienos proga už kasdieninį rūpestį, ne tik  materialinę, bet ir emocinę gerovę visiems tėvams padėkojo doc. dr. V. Pečeliūnas. „Dirbdami mūsų institucijoje kasdien jaučiame labai stiprius emocinius ryšius, tėvo poziciją, vaikų ir tėvų ryšius. Kai yra kritinė situacija, būtent šeiminiai ryšiai, santykiai tarp žmonių tampa ypatingai svarbūs, netgi lemia gydymo išeitis. Pasidalinti norėčiau ir savo asmenine patirtimi. Tėvystė man asmeniškai atvėrė atsakomybės suvokimą. Tai gana universalu – daugelis tėvų tai gerai supranta. Visgi atsakomybė yra ne tik prieš visus, bet ir prieš save. Kad galėtum būti stiprus, palaikyti šeimos gerovę, turi rūpintis savimi.  Du dalykus noriu pažymėti – tai vėžio prevencija ir fizinis aktyvumas. Skatiname būti fiziškai aktyviems, nerūkyti, žiūrėti, ką valgai. Atsiminti vieną labai paprastą dalyką: būtina nueiti 8 tūkst. žingsnių per dieną. Kitas, specifiškesnis dalykas yra ankstyva diagnostika. Deja, susergame, bet anksti nustačius ligą, prognozė keičiasi. Gelbėjamos gyvybės, sveikata, išvengiama daugybės problemų, rūpesčių. Ankstyvą diagnostiką pavadinčiau laimingu loterijos bilietu. Vyrams Lietuvoje siūlomos dvi prevencinės programos – storosios žarnos ir prostatos vėžio. Labai skatinu visus Lietuvos vyrus nedelsti: sueina 50 m., keliaujame pas šeimos gydytoją ir pasitikriname. Jeigu buvę šeimoje atvejų – tikrinamės gerokai anksčiau“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. Neagresyvų naviką galima stebėti Antano Kulakausko ligos pradžia buvo 2018 metais, kai iš šeimos gydytojos sužinojo, kad po eilinio tyrimo padidėjęs PSA rodiklis. „Išrašė siuntimą į Nacionalinį vėžio centrą, kur po pirminio patikrinimo buvo patvirtinta, kad yra prostatos vėžys. Navikas nebuvo nei didelis, nei agresyvus. Teko rinktis variantą iš kelių galimų: ar darom iš karto, t. y. operuojam nelaukdami, ar galim dar stebėti. Na, ką aš galėjau paprieštarauti keturiems garbiems gydytojams daugiadalykėje komandoje. Gavau patarimą dar ir kitos nuomonės pasiteirauti, geriausiai būtų kitoje įstaigoje. Kreipiausi į Urologijos centrą Santaros klinikose. Buvo du chirurgai, kurie sakė – darom,  ir du ne chirurgai, kurie sakė – stebim. Per metus tikrai nieko neatsitiks, palaukti galima. Taip ir prabuvau 5 metus: neoperuotas, stebimas. Per tą laiką dar ir ėmiausi uogų dietų. PSA nukrito, bet nukrito ir svoris. Gavau pastabą iš daktaro: ne su Jūsų kūno sudėjimu svorį mesti. Kai staiga 2023 m. šoko PSA rodiklis virš 10, mane operavo. Po operacijos atlikau reabilitaciją, rodikliai buvo normos ribose. Dabar esu onkologų priežiūroje, gydausi toliau“, – sako A. Kulakauskas. Šeimoje – daugiau vėžio atvejų Kai A. Kulakauskui buvo nustatyta liga, po poros mėnesių tokią pačią diagnozę išgirdo ir jo  devyneriais metais jaunesnis brolis. „Jo navikas agresyvesnis, tad brolis pasirinkimo neturėjo, greitai operavosi. Jo atveju piktybinių ląstelių buvo ir limfmazgiuose. Dabar jam viskas gerai. Po mano operacijos praėjus metams mano dukrai, 42 metų, nustatė krūties vėžį. Kadangi jauno amžiaus, tai jai atliko genetinį tyrimą ir nustatė BRCA geno mutaciją. Na, jau tada ir prasidėjo: tyrėmės mes su broliu ir visi kiti kraujo giminės. Ir pas mane, ir pas brolį rado BRCA geną. Bet mano antroji dukra šito geno neturi. Taip pat ir mūsų sesuo neturi šito geno. Kalbant apie mūsų šeimos ligų istoriją, tai tikrai būta vėžio atvejų. Mūsų mama turėjo vėžį – tyrė dėl visokių ligų ir pagaliau diagnozavo išplitusį gimdos vėžį. Mamai tada buvo 82 m.  Mamos tėvas, mano senelis sirgo prostata, užspausdavo taip, kad šlapintis negalėjo, bet mirė nuo širdies. O tėvo sesuo, mano teta,  sirgo inkstų vėžiu. Pašalinus vieną inkstą pragyveno dar 20 metų. Sulaukė 98-erių“, – savo giminės ligų istoriją papasakojo A. Kulakauskas. Kokios prostatos vėžio priežastys? Prostatos vėžys, dažniausia vyrų onkologinė liga, yra labai įvairus. Koks gali būti prostatos vėžys? Kam gali tai atsitikti? Kodėl vyrai serga? Dažniausiai taip atsitinka dėl senėjimo proceso, gyvenimo eigoje įgytų pašalinių aplinkos poveikių, taip pat dėl įvykusių mutacijų. Pasak urologo dr. M. Kinčiaus, prostatos vėžio etiopatogenezė nėra šimtu procentų žinoma, tačiau maža dalis vyrų – maždaug 7–8 proc. kai kuriose šalyse šiek tiek mažiau, apie 5 proc. – turi paveldimą vėžį. „Paveldimas prostatos vėžys yra susijęs su BRCA I, II genų mutacijomis. Šios rūšies prostatos vėžiu suserga vyrai, kurie turi pirmos eilės giminaičių, turinčių šios rūšies vėžį. Taip pat vyrai, kurių mamos, močiutės, pirmos eilės giminaitės yra sirgusios ar serga krūtų, kiaušidžių vėžiu. Šie vyrai turi BRAF genų mutacijas, be to jiems šis vėžys išsivysto šiek tiek anksčiau. Dėl to dauguma šalių, kuriose vykdomos patikros programos, vyrus, kurie turi didesnę paveldėto vėžio tikimybę, ne testuoja genetiškai, bet pradeda anksčiau tikrinti patikros programoje. PSA tyrimas rekomenduojamas paprastai nuo 50 m., o šiems vyrams – nuo 45 m. Vyrų, turinčių šių genų mutacijas, ligos eiga yra agresyvesnė“, – sako dr. Marius Kinčius. Jeigu nustatytas piktybinis prostatos navikas pradžioje yra kliniškai nereikšmingas, tai laikui bėgant jis gali transformuotis: jis mutuoja ir piktybėja, ląstelės praranda tam tikras savybes ir įgauna naujų. Viena iš jų yra BRCA geno mutacijų atsiradimas. „Būna ir taip, kad ligai progresuojant, vyrų, kurie serga nepaveldima liga, piktybinėse ląstelėse atsiranda tie patys genetiniai molekuliniai pokyčiai, kurie yra ir paveldimo vėžio navikinėse ląstelėse“, – sako dr. M. Kinčius. Į klausimą ar gali žmogus pats savo gyvenime ką nors daryti kitaip, kad neatsirastų pokyčiai ląstelėje, dr. M. Kinčius atsako trumpai: jeigu tai žinotume, niekas vėžiu nesirgtų. „Kai tik į klinikinę praktiką atėjo genetikos pasiekimai, buvo manyta, kad jau gebėsime suvaldyti ląstelėje vykstančius procesus ir įvyks perversmas onkologijoje. Deja, taip neįvyko. Taip, mes turime perversmą gydyme, turime daug specifinių vaistų, pasižyminčiu tam tikru taškiniu poveikiu. Džiaugiamės personalizuotos medicinos padarytu perversmu. Bet mes bėgam iš paskos – nesuprantam, dėl ko vėžys atsiranda. Kai buvo atrastas penicilinas, buvo galvota, jog bakterinės infekcijos išnyks.

Neįprasti atrodytų asmeninėje psichoterapijoje naudojami metodai – pasakų ir miško terapijos. „Pasakos padeda ir suaugusiesiems nusiraminti, atitrūkti nuo kasdienės rutinos, atrasti prasmę, atpažinti simbolius, pažadinti vaizduotę ir kūrybiškumą“, – sako Nacionalinio vėžio centro (NVC) psichologė Gertrūda Klimavičiūtė-Dvilevič. O miško terapiją NVC gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė pristato kaip moksliškai pagrįstą sveikatinimo metodiką ir kartu meną. „Šios terapijos metu žmogus mokosi, kaip įsileisti mišką į savo kūną ir užmegzti gyvą ryšį su aplinka, kitais ir pačiu savimi“, – sako dr. G. Bulotienė. Pasak psichologės Gertrūdos Klimavičiūtės-Dvilevič, pasakos ne tik jungia žmogų su kultūrine tradicija ir kolektyvine patirtimi, bet jose slypi gilūs archetipai ir metaforos, kurie rezonuoja su suaugusio žmogaus vidiniu pasauliu ir emocijomis,  todėl pasakų poreikis išlieka aktualus visą gyvenimą. „Poreikis pasakoms taip pat atsispindi per pomėgį fantastiniam literatūros žanrui, mitams ir legendoms. Kadangi pasakų terapija nėra savarankiškas, atskirai nuo asmeninės psichoterapijos veikiantis metodas, galima teigti, kad ji nėra plačiai taikoma kaip atskira praktika onkologiniams pacientams. Visgi individualių terapinių procesų metu, ypač analitinės psichoterapijos kontekste, psichoterapeutai gali naudoti pasakų terapijos elementus kaip papildomą priemonę, pritaikytą konkretaus paciento poreikiams. Todėl pasakų terapija dažniau taikoma integruotai ir individualiai, o ne kaip atskira terapijos forma. Svarbu nepainioti pasakų terapijos su biblioterapija”, – sako G. Klimavičiūtė-Dvilevič. Pasakų terapija apjungia meną ir psichoterapiją Psichologė įvardija pasakų terapiją, kaip gilų psichoterapijos metodą, kuris naudoja pasakas, mitus ir simbolines istorijas kaip priemones, padedančias žmogui suprasti ir spręsti savo emocines, psichologines bei socialines problemas. „Remiantis Jungo analitinės psichologijos tradicija, kurioje itin reikšmingą indėlį padarė Marie-Louise von Franz, pasakos yra laikomos „švariausia“ ir „paprasčiausia“ kolektyvinio nesąmoningo išraiška. Jos atspindi archetipinius psichikos aspektus, kurie padeda atskleisti vidinius konfliktus ir ieškoti jų sprendimų. Pasakų terapija yra neatsiejama asmeninės terapijos dalis, kuri leidžia rasti naujus požiūrius bei sprendimo būdus. Šis metodas neapsiriboja vien tik vaikais – jis naudingas ir suaugusiems, padedantis ugdyti emocinį intelektą, psichologinį atsparumą bei geriau pažinti save. Terapijos metu psichoterapeutas gali pasakoti ar skaityti specialiai parinktas pasakas, atitinkančias kliento situaciją, arba skatinti patį klientą kurti pasaką. Vėliau kartu analizuojami pasakos simboliai, veikėjų sprendimai ir jausmai, siekiant atpažinti vidinius konfliktus ir skatinti jų sprendimą. Dažnai taikomi kūrybiniai metodai, tokie, kaip piešimas, rašymas ar vaidinimas, kurie padeda giliau įsijausti į pasakos temą.Taigi, pasakų terapija – tai meno ir psichologijos sintezė, kuri padeda asmeniui per archetipinius vaizdinius ir simbolius pažinti savo vidinį pasaulį, augti ir transformuotis“, – sako psichologė. Pasakų terapija sergant vėžiu Ne paslaptis, jog sergant onkologine liga, dažnai susiduriama ne tik su fiziniu skausmu, bet ir su daugybe jausmų – baime, liūdesiu, pykčiu, vienatve. „Kartais sunku apie tai kalbėti su artimaisiais ar net suprasti, kas vyksta viduje. Tokiais atvejais gali padėti pasakų terapija – tai vienas iš būdų psichologiškai sustiprėti. Psichologas kartu su pacientu naudoja senas istorijas, kuriose veikėjai įveikia išbandymus, kovoja su drakonais, keliauja per pavojus, kaip veidrodį – per jas galima pažvelgti į savo jausmus ir sunkumus. Pavyzdžiui, žmogus gali įsivaizduoti savo ligą kaip drakoną – gąsdinantį, stiprų, bet nugalimą. O save – kaip pasakos herojų, kuris, nors ir bijo, vis tiek eina pirmyn. Patirtys iš pasakų gali padėti ir realiame gyvenime rasti praėjimo kelius susidūrus su gyvenimo iššūkiais, įveikti sunkumus bei patikėti savimi savo vidine jėga. Tradicinėse pasakose dažnai susiduriama su gėrio ir blogio kova – herojai įveikia įvairius iššūkius, išmoksta svarbių pamokų. Neigiami išgyvenimai pasakose leidžia mums saugiai susidurti su sunkumais ir įveikti juos simboliškai. Tai tarsi treniruotė mūsų vidiniam aš“, – aiškina G. Klimavičiūtė-Dvilevič.  Mažėja nerimas, grįžta vidinė ramybė Tyrimai rodo, kad pasakų terapija padeda žmonėms sumažinti nerimą, geriau suprasti save, susigrąžinti vidinę ramybę ir net viltį. „Vienas iš tyrimų parodė, kad pacientai, dalyvavę pasakų terapijos užsiėmimuose, po kelių susitikimų jautėsi ramesni, drąsiau kalbėjo apie savo ligą ir sakė, jog atrado naują stiprybę savyje. Ši terapija nėra sudėtinga – jos metu gali būti skaitoma pasaka, kuri primena tai, ką išgyvena pacientas. Kartais žmogus pats sukuria savo istoriją arba ją nupiešia. Svarbiausia tai, kad šios pasakos padeda saugiai kalbėti apie dalykus, kuriuos sunku įvardyti tiesiai, o pasakų terapija gali būti veiksminga priemonė onkologiniams pacientams, padedanti jiems įveikti baimes ir rasti vidinę stiprybę kovojant su liga”, – sako psichologė. Psichologas padeda pamatyti ir spręsti savo problemas Pasakų terapijoje dažnai remiamasi psichoanalizės principais, ypač Karl Gustav Jung analitine psichologija. Pasakų terapija naudoja pasakas kaip simbolines istorijas, kurios padeda atskleisti ir suprasti pasąmoninius jausmus, konfliktus bei vidines problemas. Per pasaką žmogus mokosi pažinti save, atpažinti ir identifikuoti savo jausmus. Psichologas padeda pažvelgti į pasaką kitaip – užduoda klausimus, skatina pamąstyti, ką pasakos veikėjų patirtys reiškia asmeniškai. „Taip galima pamatyti savo problemas iš naujos perspektyvos, suprasti jas giliau ir atrasti naujus sprendimus. Taip vyksta vidinis augimas – lyg mokymasis gyventi su sunkumais, o ne juos slėpti. Per pasaką galima įgyti drąsos, pasitikėjimo savimi ir rasti vidinę ramybę, kurios kartais gyvenime taip reikia. Todėl pasakų skaitymas kartu su psichologu – tai ne tik istorija, bet ir kelias į geresnį supratimą apie save ir gyvenimą“, – sako psichologė. Skaitydami ar klausydamiesi pasakų, apmąstydami jų prasmę, žmonės gali patys atrasti daug naudingų dalykų apie save, bet gali sutrukdyti gynybos mechanizmai, kitaip  tariant psichikos saugikliai, kurie bus kliūtis tam tikriems atradimams. „Norint gauti tikrai gilų ir saugų emocinį poveikį, labai rekomenduojama dirbti su specialistu.  Specialistas padeda geriau suprasti, ką pasakos simboliai reiškia konkrečioje situacijoje, užduoda svarbius klausimus ir palaiko žmogų sunkiose emocijose. Taigi, nors savarankiškas pasakų skaitymas yra gera pradžia, darbas su specialistu leidžia pasiekti daug giliau ir rasti tikrai veiksmingus sprendimus“, – sako psichologė G. Klimavičiūtė-Dvilevič. Miško terapijos nauda: sveikiems ir pacientams Miško terapija arba miško maudynės – tai gamta paremta intervencija, kurios metu pasineriama į miško aplinką, patiriant gamtą per visus penkis pojūčius. Miško terapijos metu žmogaus organizmas yra veikiamas miško skleidžiamais kvapais, garsais, vaizdais ir miško oru. Tai yra lėtas buvimas miške, siekiant pagerinti fizinę, emocinę ir psichologinę žmogaus savijautą. Apie miško terapiją pasakoja gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė: „Miško terapija gali būti asmeniškai atliekama veikla arba gali būti specialisto lydimas terapinis pasivaikščiojimas, miško aplinkoje atliekant fizinių ir psichologinių pratimų derinį. Dabar tarptautiniu mastu prieita nuomonės, kad miško terapija, kaip metodas apima profesionalų vedamas intervencijas miške su lėto ėjimo, aplinkos įsisąmoninimo elementais, siekiant išnaudoti atkuriamąsias natūralios aplinkos savybes.   Moksliniais tyrimais

Nacionalinio vėžio centro bėgimo klubo nariai praėjusį šeštadienį, gegužės 24 d., dalyvavo didžiausiame sostinės pavasario renginyje Vilniaus pusmaratonyje. Bėgikams nesutrukdė gana prastas oras – tikrai ne pavasariška šiluma, lietus. Nugalėjo ryžtas ir entuziazmas, pasikrauta tiek emociškai, tiek ir sustiprinta fizinė sveikata. O ką jau kalbėti apie geros nuotaikos užtaisą, bendruomeninės komandinės dvasios ugdymą. Neabejotina nauda kiekvienam ne tik pajudėti gryname ore, bet ir stiprinti sveikatą, gerą nuotaiką bei komandinę dvasią!  „Ačiū visiems kolegoms, kurie net vėsią ir lietingą šeštadienio popietę pasiryžo skirti aktyviai veiklai ir dalyvavo Vilniaus pusmaratonyje. Smagu, jog vis prisijungia naujų kolegų, o anksčiau jau dalyvavę nepraranda entuziazmo. Rugsėjį laukia Vilniaus maratonas, todėl linkiu kiekvienam rasti laiko ir noro ruoštis bei aktyviai dalyvauti”, – sako bėgimo klubo vadovas dr. Juras Kišonas. Bėgti sostinės gatvėmis iš viso buvo užsiregistravę 5330 dalyvių.

Lietuvos Respublikos Prezidentūroje pirmadienį vyko informacinės sklaidos renginys „Krūties vėžio prevencija: svarbiausia laiku atlikti patikras“, kurį inicijavo pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Pirmosios ponios globojamame renginyje dalyvavo Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos bei iniciatyvos „Sužydėjusi viltis“ atstovės, diplomatinių misijų Lietuvoje vadovai, Lietuvos savivaldybių merai bei sveikatos priežiūros įstaigų atstovai, nacionalinė ir regioninė žiniasklaida. Pirmosios ponios žodžiais, šiandienos renginys yra proga padėkoti tiems, kurie nuolat dirba ties tuo, kas veiksminga saugant ir didinant laiko, sveikatos bei gyvybės vertę visuomenėse – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. „Dėkojame kiekvienam, kuris plėtoja konkrečius visuomenės gerovės, visų pirma žmonių sveikatos, stiprinimo procesus atokiausiuose Lietuvos regionuose, mažindami visų rūšių socialinę atskirtį. Dėkojame tiems, kurie ne tik apmąsto gerąsias tarptautines praktikas, bet ir, permąstę regionų vystymo aspektu probleminius klausimus, žengia toliau. Konstruktyviais, inovatyviais sprendimais įveikia sisteminius ir taikomuosius iššūkius regionuose, paverčia juos sėkmingais darbais ir apčiuopiamais rezultatais dėl kiekvieno žmogaus, o krūties vėžio prevencijos atveju – dėl kiekvienos moters sveikatos išsaugojimo, giliai suvokdami jos vaidmenį demokratizacijos, šeimos ir visuomenės klestėjimo procesuose“, – kalbėjo D. Nausėdienė. Pirmoji ponia akcentavo, jog krūties vėžys yra dažniausia onkologinė moterų liga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Reali pagalba moters sveikatinimui stiprina jos vaidmenį, ateities perspektyvas ir yra svarbi kuriant sveiką ir stiprią valstybę. O valstybė yra stipri tiek, kiek stiprus ir sveikas yra kiekvienas visuomenės narys. Pirmoji ponia taip pat pabrėžė laiku pateikiamos informacijos apie ligą, žinių apie galimus jos prevencijos būdus svarbą, patikimos informacijos prieinamumo kiekvienam Lietuvos piliečiui ir pilietei apimties didinimo bei paslaugų pasiekiamumo kiekvienai Lietuvos moteriai ir jų kokybės gerinimo būtinybę. „Kasmet Lietuvoje 1 700 moterų diagnozuojamas krūties vėžys. Keli šimtai moterų kasmet pralaimi kovą su šia liga. Ši diagnozė yra ne tik viena dažniausių moterų vėžio formų, bet ir ženkli su vėžiu susijusio mirtingumo priežastis. Krūties vėžys, be abejo, sunkiausias yra pacientei, bet neišvengiamai paliečia ir neigiamai veikia visą moters šeimą“, – teigė D. Nausėdienė. Pasak pirmosios ponios, tam, kad vėžio diagnozė nesugriautų gyvenimo pagrindų, kiekvienas iš mūsų gali imtis veiksmų, siekdamas sumažinti žalą ir kuo anksčiau nustatyti ligą. „Raginkime visas moteris pasidomėti rizikos veiksniais. Kvieskime pasikalbėti su savo gydytojais apie individualias grėsmes, aktyviai domėtis ir dalyvauti rekomenduojamuose prevenciniuose tyrimuose ir bendruosiuose profilaktiniuose patikrinimuose. Raginu suvokti, kad būtent laiku atliekama patikra ir ankstyva diagnozė gali išgelbėti Jūsų gyvybę bei sveikatą. Ankstyva diagnozė ženkliai didina teigiamų gydymo rezultatų tikimybę“, – sakė D. Nausėdienė. Pirmoji ponia atkreipė dėmesį į tai, jog prevencinės programos amžiaus grupės praplėtimas – ypač svarbus valstybės politikos pokytis. Nuo 2025 m. nemokamai pasitikrinti dėl krūties vėžio galės moterys nuo 45 iki 75 metų. Tai atveria kelią papildomai daugiau nei 180 tūkstančių moterų profilaktiškai pasitikrinti. Valstybės finansuojama programa, suteikianti galimybę kas dvejus metus atlikti mamogramą, – tai, ko praleisti neturi nė viena tikslinės amžiaus grupės moteris. Šiais metais tokia valstybės finansuojama galimybė garantuota daugiau nei 600 tūkstančių moterų, tačiau pasitikrina mažiau nei pusė. Pirmoji ponia akcentavo savivaldybių vaidmenį ir indėlį, ragino ieškoti efektyvių būdų, kaip žinia apie prevencines patikras galėtų greičiau ir tiksliau pasiekti moteris atokiausiuose šalies kampeliuose, kaip įveikti logistines kliūtis, juolab kad Lietuvoje yra gerųjų pavyzdžių. D. Nausėdienė dėkojo ligoninių vadovams, medikams, sveikatos biurų specialistams už nuoširdų, sunkų darbą ir pakvietė juos dirbti proaktyviai. „Būtina siekti maksimalios pažangos įgyvendinant prevencijos programas, nes per daug lietuvių žino, ką reiškia prarasti motiną, žmoną, dukrą, seserį ar kitą mylimą žmogų dėl krūties vėžio. Pasaulio medicinos moksliniai tyrimai greitina pažangą diagnozuojant ir gydant krūties vėžį, todėl didėja galimybės gerinti išgyvenamumą dėl šios ligos. Labai svarbu, kad Lietuvos moterys taip pat turėtų galimybę pasinaudoti mokslinės pažangos sėkmės vaisiais. Tam kritiškai būtinas prieinamumas prie inovatyvaus gydymo ir inovatyvių vaistų“, – kalbėjo D. Nausėdienė, pridūrusi, jog modernus gydymas turi būti ne prabanga, bet visuotinė kiekvienos moters teisė ir galimybė. Pirmoji ponia dar kartą pakvietė medikus, visuomenines organizacijas, Vyriausybės ir savivaldybių institucijas, įmones, mokslo tyrimų centrus ir kitas suinteresuotas grupes didinti informuotumą apie tai, ką Lietuvos moterys gali padaryti, kad užkirstų kelią krūties vėžiui. Specialistų ekspertų įžvalgos Renginyje vyko specialistų – ekspertų iš pagrindinių universitetinių Lietuvos ligoninių diskusija, kurioje dalyvavo doc. dr. Valdas Pečeliūnas, gydytojas onkologas chemoterapeutas Alvydas Česas,  prof. Elona Juozaitytė, dr. Jurgita Ušinskienė, dr. Daiva Gudavičienė, dr. Rūta Briedienė. Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas neabejoja, jog kiekvienos moters rūpestis savimi kartu yra ir rūpestis savo artimaisiais, tačiau profilaktinėje patikroje dalyvauja tik pusė moterų, kurioms reikėtų pasitikrinti. „Nedalyvavimo priežasčių daug, tačiau, ar užtenka informacijos ir komunikacijos? Neabejotinai šiuo metu tai ir yra aktualiausia problema. Valstybės mastu yra padaryta labai daug dalykų. Pirmiausia – užtikrinta finansavimas, nupirkta įranga. Teisėkūra sutvarkyta, lyderystė užtikrinta. Visiškai aišku, kas ką daro. Įstaigos pasiruošę, valstybė viską apmoka, bet žmonės neateina. Ką tai reiškia? Mes per metus turėtume patikrinti daugiau nei 100 tūkstančių daugiau moterų. Tai reiškia, kad neateina toks tikslinės žmonių grupės skaičius. Kitaip tariant, tai daugiau nei 800 anksti nenustatytų navikų. Ir tai reiškia bent 500 ankstyvesnių mirčių. Jeigu ši žinutė pasiektų visus žmones, tikiu, kad ji būtų tiek įtaigi, kad tikrai padėtų žmonėms įveikti baimes ir akcentuotų ankstyvo pasitkrinimo naudą, kuri svarbi visai šeimai, artimiesiems. Manau, kad tai leistų išgelbėti šimtus moterų. Šiandien svarbiausias dalykas yra viešinimas, žmonių baimių mažinimas, perspektyvų išaiškinimas. Lietuvoje 38 įstaigos, kurios atlieka mamografines paslaugas. Tikrai visose apskrityse, ir tikrai visose savivaldybėse“, – pasakė doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Doc. dr. Rūta Briedienė, remdamasi klinikinės praktikos patirtimi, teigė, jog baimių tikrintis tikrai yra daug. „Tokių istorijų mes girdime labai daug – įstaigos baimė, ligos baimė, baimė, kad gal su manimi nepagarbiai elgsis. Moterys bijo, kokios bus pasekmės, kas bus po to? Įdomu tai, kad tik pusė iš centralizuotai pakviestų moterų atvyko pasitikrinti. Bandyta apklausti, kokios neatvykimo priežastys? Iš atsiliepusių 80 proc. atsakė paprastai – „nenoriu”. Neaiškino nieko daugiau. Žinoma, buvo moterų, kurios dėl negalios neatvyko, dėl to, kad gyvena užsienyje, kad lankosi kitoje gydymo įstaigoje. Būtų įdomu paanalizuoti atsakymą „nenoriu“ – pasakė doc. dr. R. Briedienė. Dr. Jurgita Ušinskienė pritarė kolegoms, kad komunikacija labai svarbi visos Lietuvos mastu. „Būtinai reikia pasistengti, kad visos moterys, kurioms reikia pasitikrinti, suprastų, kodėl joms reikia tikrintis, kaip atliekamas tyrimas? Mums reikia suprasti ir tą moterį, kuri galvoja labai paprastai: esu sveika, nieko blogo nejaučiu, man nėra blogai,