Naujienos

Kaip jaustis, kai iš Ispanijos į Lietuvą atvykęs studentas pareiškia, kad praktiką nori atlikti būtent Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nacionalinio vėžio centro (NVC) Medikamentinės onkologijos centro Paliatyviosios pagalbos skyriuje, nes dar savo šalyje girdėjo, kokia čia puiki komanda ir draugiškas kolektyvas? Turbūt geresnio įvertinimo komandai ir nesugalvosi. Ypač kai geros rekomendacijos sklinda ne iš oficialių pristatymų, o iš pačių studentų, kurie čia jau buvo. Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios pagalbos skyriuje vis dažniau galima išgirsti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbą. Čia praktiką atliekantys užsienio studentai susipažįsta su Lietuvos sveikatos priežiūros sistema, mokosi praktinių slaugos įgūdžių, stebi specialistų darbą ir tampa kasdienio skyriaus gyvenimo dalimi. O kartu keičiasi ir pačios komandos kasdienybė. „Kai skyriuje turime užsienio studentų, net gydytojų ir slaugytojų rytinės penkiaminutės vyksta anglų kalba. Visa komanda stengiasi, kad studentai galėtų kuo daugiau išmokti, suprastų, kas vyksta, ir jaustųsi visaverte kolektyvo dalimi“, – pasakoja studentų praktikos koordinatorius Justas Narbutaitis. Pasak jo, užsienio studentų priėmimas reikalauja papildomo dėmesio ir įsitraukimo, tačiau kartu tai puiki galimybė dalytis patirtimi, pažinti kitų šalių sveikatos priežiūros sistemas ir patiems pažvelgti į savo darbą kitu kampu. Apie pirmuosius įspūdžius, Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos ypatumus ir tai, ko iš mūsų galėtų pasimokyti kitos šalys, kalbamės su dviem NVC praktiką pasirinkusiais studentais – Claudia Ballester iš Ispanijos ir Pauli Ahmetzeki iš Turkijos. Claudia iš Ispanijos: „Lietuvoje mane nustebino gydytojų ir slaugytojų bendradarbiavimas“ Claudia Ballester į Lietuvą atvyko norėdama išbandyti save naujoje aplinkoje, pažinti kitą kultūrą ir įgyti tarptautinės profesinės patirties. „Norėjau patirti kažką naujo, atrasti kitą šalį ir jos kultūrą. Taip pat buvo svarbu atlikti praktiką užsienio ligoninėje ir patobulinti anglų kalbą. Lietuva pasirodė puiki galimybė susipažinti su kitokia sveikatos priežiūros sistema“, – pasakoja studentė. Vis dėlto pirmosios dienos naujoje šalyje ir ligoninėje nebuvo be jaudulio. „Iš pradžių šiek tiek nerimavau, nes viskas buvo nauja, o bendrauti reikėjo anglų kalba. Tačiau slaugytojai buvo labai draugiški, palaikantys ir pasirengę padėti. Dabar jaučiuosi daug drąsiau, pamažu priprantu prie skyriaus kasdienybės ir tikrai jaučiuosi čia laukiama“, – dalijasi Claudia. Paklausta, kokius didžiausius skirtumus pastebėjo tarp Ispanijos ir Lietuvos sveikatos priežiūros sistemų, studentė išskiria vieną dalyką – komandinį darbą. „Vienas didžiausių skirtumų, kurį pastebėjau, yra gydytojų ir slaugytojų bendravimas bei bendradarbiavimas. Čia jie labai daug komunikuoja tarpusavyje ir glaudžiai dirba kartu. Mano patirtimi, Ispanijoje tokio intensyvaus bendradarbiavimo pastebėdavau mažiau. Labai įdomu matyti kitokį darbo organizavimą ir palyginti abi sistemas“, – sako ji. Claudia pripažįsta, kad Lietuva nustebino ne tik profesine aplinka. Vilnius jai pasirodė gražus, ramus ir žalias miestas, o lietuvių charakteris – kiek kitoks nei pietų europiečių. „Lietuviai iš pradžių gali atrodyti gana santūrūs, rimti, kartais net šiek tiek šalti. Tačiau sveikatos priežiūros specialistai, kuriuos sutikau praktikos metu, yra visiška išimtis. Jie labai malonūs, draugiški ir svetingi“, – šypsosi studentė. Gyvenimas užsienyje, pasak jos, moko ne tik profesinių įgūdžių, bet ir savarankiškumo, pasitikėjimo savimi bei gebėjimo prisitaikyti prie naujų situacijų. Žinoma, neapsieinama ir be namų ilgesio. „Labiausiai pasiilgstu šeimos, draugų ir ispaniško maisto. Taip pat kartais pavargstu nuolat kalbėti angliškai ir pasiilgstu galimybės tiesiog bendrauti ispaniškai. Tačiau labai džiaugiuosi šia patirtimi ir suprantu, kad tai natūrali gyvenimo užsienyje dalis“, – sako Claudia. Pauli iš Turkijos: „Lietuvoje išmokau kantrybės ir tylios pagarbos“ Kitas NVC praktiką atliekantis studentas – Pauli Ahmetzeki iš Turkijos. Jo pasirinkimą atvykti į Lietuvą lėmė kiek netikėti dalykai: šaltesnis klimatas, istorinis Vilniaus charakteris, universitetas ir noras pabėgti nuo didmiesčių chaoso. „Mane patraukė šaltesnis klimatas, miesto ir universiteto istorija. Lietuva taip pat atrodo gerokai mažiau perpildyta ir chaotiška nei mano šalis“, – pasakoja Pauli. Nacionaliniame vėžio centre jis sako atradęs aplinką, kurioje gali ne tik mokytis, bet ir jaustis komandos dalimi. „Čia buvau labai šiltai priimtas. Jaučiu, kad tai vieta, kurioje galiu iš tiesų tobulinti savo praktinius slaugos įgūdžius“, – teigia studentas. Lygindamas Lietuvos ir Turkijos sveikatos priežiūros sistemas, Pauli atkreipia dėmesį į skirtingą darbo intensyvumą ir studentams tenkančias atsakomybes. „Mano šalyje trūksta sveikatos priežiūros darbuotojų, ligoninės dažnai būna perpildytos, o personalas – labai apkrautas. Todėl studentams tenka prisiimti daugiau atsakomybių ir atlikti daugiau procedūrų. Lietuvoje darbo aplinka atrodo gerokai labiau subalansuota, mažiau chaotiška“, – pastebi jis. Tačiau bene įdomiausią pamoką Pauli išmoko ne ligoninėje, o kasdien bendraudamas su lietuviais. „Lietuvoje labiausiai išmokau kantrybės ir tylios pagarbos. Supratau, kad jeigu žmogus nesišypso, tai dar nereiškia, kad jis piktas ar nepatenkintas tavimi. Čia labiau gerbiama asmeninė erdvė. Ir nors iš pirmo žvilgsnio žmonės gali atrodyti individualistai, iš tiesų jie yra labai bendruomeniški“, – savo įžvalgomis dalijasi studentas. Jam patinka Lietuvos gamta, istorija, ryšiai su kaimyninėmis šalimis ir gyvenimo tempas, kuris, pasak jo, yra nei per greitas, nei per lėtas. O ko labiausiai pasiilgsta iš Turkijos? „Maisto! Mūsų virtuvėje tiek daug skirtingų skonių – aštrių, rūgščių, saldžių, tiek daug įvairių patiekalų ir jų gaminimo būdų“, – juokiasi Pauli. Kai mokosi ne tik studentai, bet ir visa komanda Užsienio studentų praktika Nacionaliniame vėžio centre – tai daugiau nei galimybė įgyti tarptautinės patirties. Tai abipusiai mainai, kuriuose mokosi ir studentai, ir juos priimantys specialistai. Galbūt tikrasis gydymo įstaigos tarptautiškumas prasideda ne nuo pasirašytų bendradarbiavimo sutarčių ar oficialių vizitų, o nuo paprasto dalyko – kai studentas, grįžęs į savo šalį, kitam studentui pasako: „Jeigu turėsi galimybę, būtinai nuvyk ten. Ten dirba puikūs žmonės.“ Ir būtent taip žinia apie Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios pagalbos skyriaus komandą keliauja už Lietuvos ribų.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nacionalinis vėžio centras (NVC) ir Rimanto Kaukėno paramos fondas pradeda oficialų bendradarbiavimą, kurio tikslas – telkti paramą onkologiniams pacientams, gerinti jų gydymo aplinką ir prisidėti prie geresnės gyvenimo kokybės gydymo laikotarpiu. Šį siekį abi organizacijos įtvirtino pasirašydamos bendradarbiavimo sutartį. Bendradarbiaudamos organizacijos sieks suburti fizinius ir juridinius asmenis bendram tikslui, organizuos paramos iniciatyvas, socialines kampanijas, akcijas bei renginius. Surinkta parama bus skiriama pacientų gerovei, gydymo aplinkos ir infrastruktūros gerinimui, o esant poreikiui – medicinos įrangai, technologijoms bei kitoms pacientų reikmėms. Pacientų gerovė – daugiau nei medicininis gydymas Onkologinės ligos gydymas dažnai tampa ilgu ir sudėtingu gyvenimo etapu ne tik pačiam pacientui, bet ir jo artimiesiems. Šiuo laikotarpiu svarbi ne vien profesionali medicininė pagalba – didelę reikšmę turi ir emocinis palaikymas, saugi, jauki aplinka bei kasdienius sunkumus palengvinantys sprendimai. „Onkologinė pagalba – tai ne tik gydymas. Pacientui ir jo artimiesiems ligos kelyje reikia saugumo, palaikymo, tinkamos aplinkos ir praktinės pagalbos. Todėl mums labai svarbu telkti partnerius, kurie padeda stiprinti tai, kas yra už medicininio gydymo ribų. Bendradarbiavimas su Rimanto Kaukėno paramos fondu suteikia galimybę kartu ieškoti sprendimų, realiai prisidedančių prie pacientų gerovės ir geresnės jų patirties Nacionaliniame vėžio centre“, – sako NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Bendradarbiavimas, turintis ir asmeninę reikšmę Rimanto Kaukėno paramos fondo steigėjui Rimantui Kaukėnui ši partnerystė svarbi ir dėl asmeninės patirties. Prieš daugelį metų šioje gydymo įstaigoje beveik penkerius metus buvo gydomas jo tėtis. Lankydamasis ligoninėje R. Kaukėnas iš arti susipažino su pacientų kasdienybe, jų patiriamais sunkumais ir pagalbos poreikiais. „Mano tėtis šioje gydymo įstaigoje gydėsi beveik penkerius metus, todėl puikiai žinau, kokia svarbi pacientams yra ne tik medicininė pagalba, bet ir aplinka, kurioje jie praleidžia tiek daug laiko. Lankydamas tėtį mačiau, ko čia trūksta, girdėjau apie pacientų poreikius. Nuo pat fondo veiklos pradžios stengėmės prisidėti prie pagalbos šiai įstaigai, o šiandien norime tą pagalbą dar labiau sustiprinti – žinoti konkrečius poreikius ir kartu ieškoti būdų juos atliepti“, – sako R. Kaukėnas. Pasak fondo steigėjo, pagalba gali būti labai įvairi – nuo medicininės aparatūros ir slaugos sąlygų gerinimo iki jaukesnės gydymo aplinkos kūrimo. Pacientai gydymo įstaigoje praleidžia daug laiko, todėl svarbu pasirūpinti, kad jų kasdienybė būtų kiek įmanoma lengvesnė, o aplinka – jaukesnė ir mažiau primenanti ligoninę. Svarbiausia – realius pacientų poreikius atliepianti pagalba Vienas svarbiausių naujos partnerystės principų – užtikrinti, kad surinkta parama būtų skiriama ten, kur jos labiausiai reikia, o kiekvienas prisidėjęs galėtų matyti savo paramos poveikį. Nacionalinis vėžio centras dalinsis informacija apie paramos panaudojimą ir įgyvendintus pokyčius. Sprendžiant dėl paramos skyrimo konkrečioms reikmėms, taip pat bus konsultuojamasi su Pacientų taryba, siekiant kuo geriau atliepti gydymo įstaigoje besigydančių žmonių poreikius. Nacionalinis vėžio centras ir Rimanto Kaukėno paramos fondas tikisi, kad ši partnerystė paskatins visuomenę ir verslo bendruomenę aktyviau įsitraukti į onkologinių pacientų gerovės stiprinimą. Bendromis pastangomis siekiama ne tik atliepti šiandienos poreikius, bet ir kurti ilgalaikius pokyčius, kurie gerintų pacientų ir jų artimųjų patirtį gydymo įstaigoje. Apie Rimanto Kaukėno paramos fondą Rimanto Kaukėno paramos fondas – nuo 2012 metų visoje Lietuvoje veikianti labdaros ir paramos organizacija, teikianti įvairiapusę pagalbą sunkiai sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Fondas rūpinasi būtinomis gydymo, reabilitacijos ir slaugos priemonėmis, pildo sergančių vaikų svajones bei organizuoja iniciatyvas, suteikiančias stiprybės, palaikymo ir džiaugsmo sudėtingu gyvenimo laikotarpiu.

Su liūdesiu pranešame, kad netekome buvusio kolegos onkologo daktaro Ignaco Astrausko, vieno iš aktyvių onkologinės tarnybos organizatorių  Lietuvoje. Nacionalinio vėžio centro ir Nacionalinio vėžio instituto bendruomenių vardu reiškiame užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems. Atsisveikinimas su dr. Ignacu Astrausku Olandų laidotuvių rūmuose, 3-ioje salėje, Olandų g. 22, spalio 9 d. (penktadienį) nuo 15 val. Urna išnešama spalio 10 d. (šeštadienį) 12 val. Laidotuvės Rokantiškių kapinėse.   „1973 metais Respublikinio onkologinio dispanserio direktoriaus pareigos patikėtos Ignacui Astrauskui, kuris vadovavo palyginti trumpą laiką, iki 1975 metų, kai Onkologijos mokslinio tyrimo institutas ir Respublikinis onkologinis dispanseris reorganizuoti į vieną įstaigą. Vadovaujant Ignacui Astrauskui pradėta intensyviai ruoštis kurti specializuotus skyrius tam tikrų lokalizacijų navikams gydyti. Ignacas Astrauskas gimė 1934 m. Vilkaviškio rajono Bučiūnų kaime. 1964 metais baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Po studijų iš pradžių buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir embriologijos katedros asistentu (1964–1967), vėliau – Socialinio aprūpinimo ministerijos Medicininės darbingumo ekspertizės skyriaus viršininku (1967–1973). Dirbdamas šioje institucijoje jis rinko medžiagą disertaciniam darbui ir 1975 metais sėkmingai apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją “Pirminio invalidumo socialinė-higieninė charakteristika Lietuvoje (1967–1971)“. 1973 metais I. Astrauskui buvo patikėtos Respublikinio onkologinio dispanserio vyriausiojo gydytojo pareigos (1973–1975), o sujungus Onkologijos mokslinio tyrimo institutą ir Respublikinį onkologinį dispanserį į vieną įstaigą, I. Astrauskas tapo Onkologijos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoju mokslo darbui (1975-1979). Vėliau I. Astrauskas vadovavo Onkologijos mokslinio tyrimo instituto klinikai (1979-1982), o atskyrus Instituto mokslinę veiklą nuo klinikinės (reorganizavus Onkologijos mokslinio tyrimo institutą ir įkūrus Klinikos prie Onkologijos mokslinio tyrimo instituto), tapo šių Klinikų vyriausiuoju gydytoju bei Chirurgijos poskyrio vyresniuoju moksliniu bendradarbiu (1982-1990). Mokslinės veiklos sritis – krūties vėžio chirurginis ir sudėtinis gydymas.“ Ištrauka iš dr. Janinos Didžiapetrienės mokslinės biografinės monografijos „Onkologų mokslininkų kartos, asmenybės, jų darbai“, 2019.

VU ligoninės Santaros klinikų Nacionaliniame vėžio centre (NVC) atlikta unikali operacija – 20-ies metų pacientei plastinės rekonstrukcinės operacijos metu atkurta natūrali kvėpavimo takų funkcija. „Šią operaciją atlikome pirmieji Lietuvoje. Darija vėl gali kvėpuoti pati, nebereikia kas mėnesį atliekamų kvėpavimo takus praplatinančių procedūrų, kurios tik kelioms savaitėms išspręsdavo kvėpavimo problemą“, – sako Nacionalinio vėžio centro Galvos – kaklo ir odos chirirugijos skyriaus gydytojas Ignas Karnas. Vėl gali judėti, atgavo apetitą Su Darija kalbamės praėjus pusei metų po atliktos  operacijos. „Dabar galiu gyventi žymiai lengviau. Laisvai užlipu į antrą aukštą. Vieną kartą stabtelėdama galiu užlipti į 4–5 aukštą. Namuose galiu užsiimti namų ruoša. Galiu net pabėgėti trumpą atstumą, pavyzdžiui, jei vėluoju  į autobusą. Visa tai galiu dėl to, kad nebeuždustu. Anksčiau visiškai nieko negalėjau“, – džiaugiasi Darija. Mergina atgavo ir apetitą – noriai valgo viską. „Iki operacijos visai nenorėjau valgyti, nes buvo sudėtinga teisingai nuryti. Dabar galiu vienu metu ir alsuoti, ir valgyti. Po operacijos norėjau viską valgyti nesustodama. Po tam tikro laiko, aišku, tas praėjo. Neseniai buvau vizito pas gydytoją Igną Karną. Po apžiūros gydytojas patvirtino, kad viskas tvarkoje, viskas labai gerai prigijo. Man 20 metų, esu studentė“, – pasidalijo atgautu gyvenimo džiaugsmu Darija. Laikina procedūra problemos neišsprendė Šią operaciją atlikęs chirurgas I. Karnas papasakojo, jog pacientė 2021 metais buvo operuota Vaikų ligoninėje, Santaros klinikose, dėl smegenų auglio. „Po operacijos buvo visiškai atsistačiusi, liga buvo remisijoje, gyveno visavertį gyvenimą, tačiau atsirado kvėpavimo problemų – gerklų ir trachėjos stenozė (susiaurėjimas), dėl kurios tapo sunku kvėpuoti, pacientė pradėjo netoleruoti fizinio krūvio. Tai gana reta, tačiau reikšminga komplikacija, galinti atsirasti dėl operacijos ir pooperaciniu laikotarpiu bendrosios nejautros metu įvedamo vamzdelio kvėpavimui užtikrinti.“ Esant tokiai būklei, dar vis dažnai taikoma bužavimo procedūra – susiaurėjusi kvėpavimo takų vieta praplatinama specialiu instrumentu – bužu. Per kelerius metus ši procedūra buvo pakartota daug kartų. Tačiau tai laikina ir problemos neišsprendžianti procedūra. Pastaraisiais metais ji būdavo atliekama beveik kas dvi savaites, nes randas vėl susiformuodavo, kvėpavimo takai susiaurėdavo ir pacientei vėl tapdavo sunku kvėpuoti. Nacionaliniame vėžio centre atlikta sudėtinga operacija Po daugiadalykės komandos aptarimo VU ligoninės Santaros klinikų Pediatrijos centre Darija buvo nukreipta konsultacijai į Nacionalinį vėžio centrą. Operacijos metu buvo atlikta sudėtinga trachėjos ir gerklų operacija, kurios metu pašalintas randas kartu su dalimi trachėjos ir gerklų audinio, atlikta laringoplastika, panaudojant šonkaulio fragmentą, bei suformuota nauja kvėpavimo takų jungtis. Tokiu būdu buvo praplėsti kvėpavimo takai. „Taigi galime gydyti aukštai, visai šalia balso klosčių, susiformavusias stenozes, suformuodami naują jungtį kvėpavimo takuose. Paprastos trachėjos stenozės chirurginiu būdu buvo gydomos ir anksčiau, tačiau aukštai esančių stenozių, kai reikalinga rekonstrukcija, operacijos nebuvo atliekamos. Tai sudėtinga kompleksinė operacija, kurios metu labai svarbus chirurgų ir gydytojų anesteziologų bendradarbiavimas“, – pasakoja gydytojas I. Karnas. Po operacijos jau praėjo pusė metų. Pacientė atvyksta kontroliniams vizitams – kvėpavimo plyšys platus, ji gali lengvai kvėpuoti. Šiuo metu ji gali užsiimti kasdienėmis veiklomis, studijuoja universitete“, – pasakoja gydytojas I. Karnas. Sukaupta patirtis leidžia iš esmės padėti pacientams Nacionaliniame vėžio centre sukaupta didelė galvos ir kaklo chirurgijos patirtis, čia dirba aukštos kvalifikacijos gydytojai, savo profesinį meistriškumą tobulinantys tarptautiniuose seminaruose ir mokymuose. Nacionaliniame vėžio centre operacijos atliekamos ir dalyvaujant tarptautiniams ekspertams. „Jau anksčiau pradėjome atlikti endoskopines lazerines balionines dilatacijas pacientams, kuriems diagnozuota kvėpavimo takų stenozė, todėl šiuo metu esame stiprūs šioje srityje ir Lietuvos pacientams galime pasiūlyti daugiau nei laikiną „bužavimą“ iki kito pablogėjimo“, – sako gydytojas I. Karnas.