Naujienos

Pirmąją „NVC Advento“ popietę gruodžio 1 d. šnekėjomės apie spalvas ir jų poveikį sveikatai – tradicinėje „Grožio popietėje“ įvyko dailininkės-tekstilininkės Danguolės Brogienės edukacija. Kodėl reikia rinktis vieną ar kitą spalvą? Kokiomis spalvomis rengiamės, kokias spalvas geriau turėti savo interjere? Kokią reikšmę turėjo spalvų pasirinkimas senosiose civilizacijose? „Kodėl svarbu spalvos: per akis, per odą jos veikia ne vieną mūsų organizmo funkciją. Pastebėta, jog spalvomis galima ir kraujo spaudimą sureguliuoti, galvos skausmą sumažinti, padėti sveikti peršalus, užkimus. Spalvų poveikis tyrinėtas mokslininkų, atlikta daugybė stebėjimų“, – pasakojo D. Brogienė. Edukacijoje buvo aptartos visos pagrindinės spektro spalvos, ne tik jų išorinis poveikis, bet ir maisto produktų spalvų reikšmė. „Mūsų aprangoje turi būti spalvų, o ir maistą, kurį valgome, rinkimės įvairiausių spalvų: žalią, raudoną, oranžinį“, – sako dailininkė. Štai populiari juoda spalva uždaro žmogų, padaro jį saugiu, tik nereikia juodos spalvos dėti prie kūno, verčiau reikėtų rinktis baltą, smėlio spalvas. „Jokiu būdu nesirinkite apatinių juodų, mėlynų, raudonų. Arba tebūnie tai tik šv. Valentino dienai. O ir aklai sekti mados industrijos išrinkta sezono spalva visai nebūtina. Atminkite, kiekviena spalva turi apie 200 atspalvių, iš kurių galite išsirinkti sau tinkamą, patinkantį ir derantį su kitomis Jūsų mėgiamomis spalvomis“, – pasakojo D. Brogienė. Manoma, jog gimdamas žmogus atsineša ir savo spalvą. „Pastebėkime, kaip elgiasi mūsų mažieji: jie dar visiškai laisvi ir renkasi spalvas labai natūraliai. Tad vaikams ar anūkams būtina suteikti laisvę pasirinkti, persirengti per dieną tiek kartų, kiek jie nori“, – pasakojo Danguolė Brogienė. Įdomus pokalbis palietė ir į gydymo įstaigas ateinančias spalvas, apie medikų drabužių spalvingumą, keičiantį medikams įprastų baltų chalatų simbolinę prasmę. Bendravimas su Danguole Brogiene užtruko dvigubai ilgiau nei buvo numatyta. Dailininkė atgabeno ir kalėdinių dovanų skyriuje besigydantiems pacientams ir darbuotojams: autorinių leidinių apie galvos apdangalus, reikalingus moterims laikinai netekusioms plaukų gydantis chemoterapija, šalių. Profesorė Danguolė Brogienė, eidama Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėjos pareigas, dešimtį metų kiekvieną pavasarį atvykdavo su savo studentais į mūsų įstaigą pristatydama galvos apdangalų kolekciją. Greta įspūdingo šou vyko ir dirbtuvės pacientėms, kurios, chemoterapijos metu netekusios plaukų, buvo mokomos susisukti šalį, pasigaminti kepurėlę. Profesorė su savo studentais atgabendavo ir gatavų, iš ekologiškų audinių pasiūtų, kasdien dėvėti tinkamų galvos apdangalų dovanų pacientėms.

Nacionaliniame vėžio centre pradėjome Advento laikotarpį Šiandien Nacionaliniame vėžio centre (NVC) susibūrėme į jaukią ir prasmingą šventinę penkiaminutę, kurioje sulaukėme svarbių svečių – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (VUL SK) generalinio direktoriaus prof. Tomo Jovaišos, POLA direktorės Neringos Čiakienės ir asociacijos „Kraujas“ valdybos narės Gražinos Raguotienės. Akcentuodamos bendrystę ir įsiklausymą, pacientų bendrijų atstovės pasidalijo svarbiais darbais ir iniciatyvomis, kurias kartu su NVC pacientų taryba pavyko nuveikti per pirmąją tarybos kadenciją. Advento pradžioje simboliškai atsigręžėme ir į nueitą kelią: pirmuosius NVC metus apžvelgė VUL SK generalinis direktorius prof. Tomas Jovaiša bei NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas: primindami svarbiausius pasiekimus, pristatė svarbiausius šių metų įvykius ir bendruosius reikalus, kuriuos drauge pavyko įgyvendinti. Prasidedantis Adventas mums – ne tik laukimo metas, bet ir proga sustoti, įvertinti, padėkoti ir dar kartą priminti sau, kad kiekvienas žingsnis pacientų labui turi didelę prasmę. Tebūna šis laikotarpis kupinas šviesos, ramybės ir bendrystės.

Į pirmąjį Mokslo kavos susitikimą susirinkusius kolegas iš  Nacionalinio vėžio instituto, Nacionalinio vėžio centro, VUL Santaros klinikų ir kitų institucijų pasveikino doc. dr Valdas  Pečelūnas: „Pavadinimas naujas, tačiau pats renginys nėra naujas, tiesiog tęsiama sena gera tradicija, kuri nuo seno egzistuoja tarp mokslo ir klinikos. Būtent šiuo aspektu norėčiau štai ką pasakyti. Mokslininkai labiau koncentruojasi į mokslo dalykus, klinicistai – į kliniką. Suintegruoti šiuos du dalykus nėra paprasta – tai tikrai sudėtingas ir ilgalaikis klausimas, reikalaujantis daug pastangų, strateginių krypčių, o bendravimo formų pasiūla nėra didelė. Tačiau aš manau, kad ji yra. Ir moksle, ir klinikoje tą skirtumą, kuris atskiria aukščiausio lygio ekspertus nuo gerų meistrų, gali sujungti bendradarbiavimas. Klinikai turėti šalia mokslininkus, fundamentinius mokslininkus, kurie turi mokslinį mentalitetą, kuris skiriasi nuo klinicistų mentaliteto, yra labai gerai. Būtent būti šalia, mokytis iš jų, daryti bendrus projektus, bendradarbiauti, kalbėtis yra puiku. Ligoninė, kuri neturi ryšio su mokslinėmis temomis, yra silpnesnė. Klinicistai į mokslą tikrai gali atnešti tą motyvaciją, kurią jie atranda dirbdami su pacientais. Matydami jų problemas, matydami mirštantį žmogų, kuriam negali tuo metu padėti, turi neabejotinai didžiulę motyvaciją ieškoti sprendimų. Taigi bendradarbiaujant ties tokiomis problemomis gali atsirasti bendras reikalas, bet tai reikia daryti, nes savaime, natūraliai tai nepasidaro. Tikrai pažadu bendrus mokslininkų ir klinicistų renginius daryti kartą per mėnesį. Šiems renginiams – jie, galbūt, tam tikrą laiką bus dirbtiniai, bet mes juos tikrai darysime – ieškosime visiems patogiausio laiko, patogiausios vietos, kur neužtruks  visiems greitai susirinkti. Ieškosime formato, kur daugiausia žmonių gali pasiekti. Svarbiausia – kad būtų ištransliuotos pagrindinės žinutės, galbūt naujienlaiškio, kuris praneštų apie tai, kas nuveikta. Tikslas – užvesti interesą, kuris savaime neatsiras. Tačiau taip būna visada – prasideda veikla, bendradarbiavimas, bendri projektai ir – atsiranda motyvacija. Nuoširdžiai kviečiu visus, kurie jaučia didžiulį norą, turi gerų idėjų dėl sisteminių sprendimų abiejose organizacijose, kurie galėtų padidinti bendradarbiavimą, perduoti savo mintis Živilei Gudlevičienei arba tiesiog man. Viena galėčiau kitais metais pažadėti – tai „atviros durys“ atskirose struktūrose. Tarkime „atviros durys“ laboratorijoje, į kurią pakviečiame kitus mokslininkus ir klinicistus. Taip pat klinikiniame padalinyje „atviros durys“, kur pakviečiame mokslininkus ateiti, pažiūrėti, susipažinti – kokios ten yra problemos. Gal yra specialistų, kurie visiškai neturi motyvacijos eiti drauge su mokslininkais, tačiau gali padėti problemą ant stalo, o pabendravus su mokslininkais gali atsirasti noro paieškoti tos problemos sprendimo kartu. Taigi šiandien – pirmoji Mokslo kava. Kavos bus ir kitais metais. Kviečiu, jeigu turite pasiūlymų, idėjų – tikrai ieškosime būdų. kaip bendradarbiauti. Labai džiaugiamės šiandien matydami Santaros klinikų žmones. Planuojame plėsti savo komandą įtrauksime Santaros žmones, tikuosi, kad IMSo kolegos ateis. Mokslo kavos renginys bus ta vieta, kur susitinkame pakalbėti, išgerti kavos. Tikrai nemanau, jog rezultatai atsiras po mėnesio. Rezultatų lauksime po metų ar kelių.“ Nacionalinio vėžio instituto mokslinė sekretorė dr. Živilė Gudlevičienė, antrindama direktoriui, taip pat pažadėjo tęsti šiuos bendrus susiėjimus. „Ieškosime naujų būdų, naujų technologijų ir tikrai keliausime į priekį. O dabar kviečiu pirmąją laboratoriją – Biomedicininės fizikos laboratorijos vadovą prof. Vitalijų Karabanovą pristatyti savo komandą ir vykdomus mokslinius darbus“, – pasakė dr. Ž. Gudlevičienė. Vienas po kito kolegos pristatė savo vadovaujamų laboratorijų komandas ir vykdomus darbus: Klinikinių tyrimų centro vedėja dr. Edita Baltruškevičienė, Molekulinės onkologijos laboratorijos vedėjas prof. Kęstutis Sužiedėlis, Imunologijos laboratoriją pristatė dr. Neringa Dobrovolskienė, Biobanką – dr. Daiva Dabkevičienė, Genetinės diagnostikos laboratoriją – dr. Rasa Sabaliauskaitė. Bendra renginio dalyvių nuotaika, geranoriški ir draugiški pajuokavimai, seni bičiuliški santykiai ir naujos pažintys leidžia manyti, kad nauja sena tradicija – Mokslo kava turės produktyvų tęsinį.

Kasmet Lietuvoje nuo plaučių vėžio miršta daugiau kaip tūkstantis žmonių – tiek, kiek gyvena Doviluose ar Butrimonyse. Pirmą kartą atsirado reali galimybė šią statistiką pakeisti. Neseniai išbandyta ankstyvosios diagnostikos programa parodė, kad plaučių vėžį ir kitas gyvybei pavojingas ligas galima aptikti dar prieš pasireiškiant simptomams, o valstybei tai kainuotų mažiau nei vėlyvas gydymas. Dabar – lemtingas momentas: nuo politikų priklauso sprendimas, ar ši gyvybes gelbstinti patikra taps prieinama visiems 50–70 metų žmonėms. Diskusija Seime: kaip Lietuvoje sustabdyti plaučių vėžį? Kaip sustabdyti plaučių vėžį ir kaip apsaugoti žmones nuo plaučiams žalą darančių veiksnių kalbėta lapkričio 24 d. Seimo nario Sauliaus Čaplinsko surengtoje spaudos konferencijoje „Kasmet 1200 gyvybių – kaip sustabdyti plaučių vėžio epidemiją Lietuvoje?“ bei po jos Seime vykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Plaučių vėžio žinomumo mėnuo: nuo vieningo tikslo – prie personalizuotų sprendimų“, kurią inicijavo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA). Sutelkta stipri diskusijos dalyvių komanda – Nacionalinio vėžio centro, VUL Santaros klinikų, LSMU ligoninės Kauno klinikų, Klaipėdos universiteto ligoninės, Šeimos gydytojų profesinės sąjungos atstovų ir pacientų organizacijų ypatingam tikslui – aptarti svarbias priemones, kurios prisidėtų prie geresnių plaučių vėžio profilaktikos, diagnostikos, kontrolės, gydymo rezultatų bei geresnės vėžį išgyvenusių asmenų gyvenimo kokybės. Seime susirinko daugiau kaip 60 dalyvių, o renginį nuotoliu stebėjo dar 40. Jaunimo rūkymas ir stigmos problema Prof. S. Čaplinskas įžanginėje kalboje pažymėjo, kad plaučių vėžys kasmet nusineša 1200 gyvybių, kurios nėra vien statistika – tai 1200 šeimų, jų istorijų, kurių niekada nebeišgirsime. Deja, šios skaudžios istorijos dažnai atsitinka dėl to, kad liga nustatoma per vėlai, jau išplitusi. Šiame kontekste labai svarbu kalbėti apie tuos, kurie serga šiandien ir apie tuos, kurie gali susirgti rytoj. Itin svarbu kalbėti apie jaunimą, kuris nuo jaunų dienų linkęs pradėti rūkyti. Pasak S. Čaplinsko, ypač didelį susirūpinimą kelia drastiškai augantis elektroninių cigarečių ir kaitinamojo tabako vartojimo mastas – tai nėra „nekaltas garas“, mokslo kalba yra visiškai aiški – elektroninės cigaretės nėra saugios. Priklausomybės pinklės gresia net 12–13 metų vaikams. Todėl apie plaučių vėžį kalbėti šiandien turime ne tik kaip apie vyresnių žmonių ligą; būtina kalbėti apie prevenciją nuo pirmos klasės, didinti tėvų sąmoningumą, atkreipti dėmesį, kad tai ne mada, o pavojus. Tai, kad vėžys vis dar yra lydimas stigmatizacijos – niekam ne paslaptis, o plaučių vėžys – vienas iš labiausiai stigmatizuojamų onkologinių susirgimų. „Pastebime, kad moterys, susirgusios plaučių vėžiu, vengia apie tai pasisakyti, nes jaučiasi taip, lyg turėtų pasiaiškinti, kad gal visgi rūkė. Tačiau ketvirtadalis susirgusiųjų žmonių apskritai niekada nėra rūkę, tad tarptautinėse pacientų organizacijose vis dažniau sakoma, kad tam, jog susirgtum plaučių vėžiu, pakanka turėti plaučius. Klastingiausia, kad kai liga nustatoma jau pajutus simptomus, nuo diagnozės iki paciento mirties būna likę labai mažai laiko, žmogus labai greitai iškeliauja“, – kalbėjo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė. Pasak jos, labai svarbu į užribį nenustumti žmonių, kurie neturi rizikos veiksnių, tačiau taip pat gali susirgti. N. Čiakienė pažymėjo, kad turime didžiuotis, jog Lietuva įgyvendino pilotinį plaučių vėžio patikros modelį, pagal kurį tikrinti buvo visi žmonės – tiek rūkę, tiek ne. „Laikas kalbėti ir mažinti stigmą. Sudaryta ekspertų grupė intensyviai dirba, kad būtų sudarytas artimiausių 10 metų vėžio kontrolės planas. Mūsų tikslas – kad plane atsirastų visi svarbiausi veiksmai ir resursai jam įgyvendinti. Tai gelbsti žmonių gyvybes ir taupo finansinius resursus“, – pabrėžė N. Čiakienė. Rūkymas – pagrindinis rizikos veiksnys, bet prevencija turi prasidėti anksti Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovas gydytojas Alvydas Česas pažymėjo, kad rūkymas vis dar lieka pagrindiniu sunkią ligą sukeliančiu veiksniu. Deja, rūkančius žmones labai sunku įtikinti mesti rūkyti, arba rūkymas yra padaręs tokią didelę žalą plaučiams, kad apie profilaktiką sunku bekalbėti. Todėl didžiausias ir medikų, ir valstybės, ir visuomenės dėmesys turi būti skirtas vaikams bei jaunimui, kad jie nepradėtų rūkyti. „Turime sekti Norvegijos pavyzdžiu, kur jaunimo rūkymui bet kokiomis priemonėmis yra nulinė tolerancija“, – įsitikinęs gydytojas. Kodėl būtina ankstyva diagnostika ir kas tai leistų pasiekti? Vėžio statistika rodo, kad 50–70 metų amžiaus suserga dažniausiai. Kalbame vis apie jaunesnius pacientus, matomos tam tikros ligą sukeliančios mutacijos, sergamumas plaučių vėžiu tarp vyrų ir moterų yra antroje vietoje tarp visų onkologinių susirgimų. A. Česas išskyrė, kad didelį mirtingumą nuo plaučių vėžio lemia ligos užleistumas, nepakankamas efektyvaus gydymo prieinamumas visų tipų vėžiui gydyti, nepakankamas rūkymo žalos aiškinimas visuomenei, ypač jaunimui. Neramina moterų sergamumas ir mirtingumas nuo plaučių vėžio Lietuvoje, kuris yra didesnis negu Europoje. „Vienintelis būdas anksti aptikti plaučių vėžį – atlikti specialų tyrimą – mažų dozių krūtinės ląstos kompiuterinę tomografiją žmonėms, kurie dar nejaučia jokių plaučių ligų simptomų“, – teigė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovas prof. Edvardas Danila. Lietuvos plaučių ligų gydytojai, radiologai, šeimos gydytojai bei kiti specialistai kartu su Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos, Seimo ir Prezidentūros atstovais parengė „Broncho ir plaučio piktybinio naviko ankstyvosios diagnostikos“ programą. Jei ji būtų patvirtinta, kartą per trejus metus turėtų pasitikrinti visi 50–70 metų žmonės, nepaisant to, ar jie rūko, ar ne. Pilotinio tyrimo rezultatai: daug naudingos informacijos ir netikėtų radinių „Panašios programos daugelyje šalių veikia seniai. Tačiau jos nėra efektyvios, pasitikrinti kviečiami tūkstančiai, bet jie neateina. Pavyzdžiui, JAV programos efektyvumas – vos 5 procentai. Mes įvertinome, kodėl taip yra, ir siekėme išvengti klaidų“, – teigia prof. E. Danila. Lietuvoje įgyvendintas bandomasis tyrimas, kurio metu buvo ištirti 1014 asmenų, patvirtino, kad mūsų specialistų prognozės buvo teisingos. Tyrimo metu 1 pacientui aptiktas plaučių vėžys, dar 14 – didelės piktybiškumo rizikos židiniai plaučiuose. Pasitvirtino ir idėja tirti nerūkančius žmones, nes trečdalis susirgusių plaučių vėžiu nėra niekuomet rūkę, – iš minėtų 14 pacientų 8 nerūkė. Be to, nuspręsta, kad prasminga įvertinti ne tik plaučių būklę, bet visus organus, kurie matomi atliekant krūtinės ląstos kompiuterinę tomografiją – tarpuplautį, širdį, stambiąsias kraujagysles, kepenis, kasą, antinksčius ir kitus organus. Šitaip vienu neinvaziniu tyrimu 26 proc. tiriamiesiems buvo atrasta ligų, apie kurias jie neįtarė. Paprasta kvietimo sistema – raktas į aukštą dalyvavimo rodiklį Dalyvauti tyrime sutiko net 76 proc. kviestų pasitikrinti žmonių. Prof. E. Danilos manymu, taip yra todėl, kad buvo sukurta paprasta tvarka: kvietimas telefonu pasitikrinti, jei žmogus sutinka – užrašymas tyrimui ir jokių papildomų veiksmų. Programos rengėjai mano, jog tyrimą reikia atlikti ne kasmet, o kartą per trejus metus, nes taip