Gintė Ambrazevičiūtė

Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė, „Lietuvos sveikata” Ryšys su regionais, kompleksinė pagalba ir sklandus paciento kelias – tokios temos dominavo Nacionalinio vėžio centro (NVC) organizuotoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Onkologų diena“ Utenoje. Renginyje dalyvavo gausus būrys įvairaus profilio gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų. Onkologai vyksta į regionus Nacionalinis vėžio centras grįžo prie senos tradicijos – išvažiuojamųjų konferencijų regionuose. Pirmoji tokia konferencija po ilgos pertraukos surengta Utenoje.  „Paciento kelias prasideda ne tretinio lygio įstaigoje. Žmogus pas mus atvyksta iš antrinio lygio įstaigos ar atsiųstas šeimos gydytojo, o po gydymo vėl grįžta į tas pačias grandis ir galiausiai – į namus. Nepakanka turėti tvarkingą tik vieną fragmentą – turime matyti platesnį vaizdą ir bendradarbiauti su visomis sveikatos priežiūros grandimis. Labai svarbu užtikrinti, kad visas paciento kelias būtų sklandus“, – apie šios konferencijos svarbą kalbėjo centro vadovas doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Utena pasirinkta neatsitiktinai – Utenos ligoninė yra didžiausia partnerė regione po sostinės gydymo įstaigų. „Susitikimas su šio miesto specialistais – tik pirmasis žingsnis. Utena yra didžiausia mūsų regiono ligoninė, todėl nuo jos ir pradedame, tačiau planuojame aplankyti visas regiono įstaigas. Šie periodiniai susitikimai leis mums geriau suprasti partnerių poreikius ir užtikrinti sklandesnį pacientų kelią. Gydymo rezultatai visada geresni, kai sulauki grįžtamojo ryšio ir ieškai bendrų sprendimų“, – pabrėžė doc. dr. V.Pečeliūnas. Konferencijoje medikai diskutavo, kaip pagreitinti diagnostiką, padėti regionų gydytojams atpažinti onkologinės ligos požymius ir nuosekliai siųsti pacientą specializuotam gydymui. Taip pat ieškojo sprendimų, kaip geriau prižiūrėti pacientus, kai jie po gydymo grįžta į savo regioną. „Mums svarbu, kad Utenos pacientai, kurie sudaro apie du procentus visų mūsų pacientų, būtų aptarnaujami ne prasčiau nei Vilniaus gyventojai, – kalbėjo centro vadovas. Jis atkreipė dėmesį, kad NVC ir regionų įstaigos turi daug bendradarbiavimo galimybių. – Kalbėjome su Utenos ligoninės vadovybe ir suradome nemažai sričių, kur galime efektyviai vieni kitiems padėti. Tai apima paliatyviąją priežiūrą, reabilitaciją ir net radiologinius tyrimus. Įdomu tai, kad kai kuriais atvejais Utenos ligoninė turi pranašumų – pavyzdžiui, radiologinius tyrimus jie gali atlikti greičiau nei mes.“ NVC didina pajėgumus Sujungus Nacionalinio vėžio instituto klinikinę veiklą bei Santaros klinikų klinikinės onkologijos, onkohematologijos, onkogenetikos bei pažangios terapijos veiklas, įsteigtas Nacionalinis vėžio centras. Santaros klinikos yra viena didžiausių pagal dydį organizacijų Lietuvoje – joje dirba per 8 tūkst. darbuotojų. Iš jų 1,2 tūkst. specialistų tiesiogiai dirba su vėžiu sergančiais pacientais. „Per metus sulaukiame daugiau kaip 50 tūkst. unikalių pacientų. Tai mastas, kuris pasiekiamas nedaugelis Europos centrų, – skaičiais dalijosi doc. dr. V.Pečeliūnas. – Pagrindiniai mūsų pacientai yra 60-69 metų. Tokio amžiaus žmonių ateityje tik daugės – tai asmenys, gimę 1960-1970 metais, kai Lietuvoje gimstamumas buvo didelis. Kitas aspektas – mūsų gydymo rezultatai nuolat gerėja, ir mes dažnai galime ilgai kontroliuoti ligą. Žvelgiant į ateitį, medikų bendruomenės rūpestis bus susitvarkyti su šiuo didėjančiu pacientų srautu.“ Kad pasirengtų augančiam pacientų srautui, NVC jau pradėjo esminius struktūrinius pokyčius. Vienas pagrindinių – po konsolidacijos visa Vilniaus onkologija sutelkta vienoje vietoje. „Viskas, kas susiję su onkologija, iš esmės yra mūsų centre. Tai leidžia mums efektyviau išnaudoti turimus resursus, greičiau priimti sprendimus ir užtikrinti kompleksinę pagalbą pacientams“, – kalbėjo centro vadovas. Per artimiausius dvejus metus NVC siekia tapti visapusišku, aukščiausius tarptautinius standartus atitinkančiu vėžio centru. Tiesa, reikalavimai – ypač aukšti: centre turi būti taikomi visi diagnostikos ir gydymo metodai, gydomi absoliučiai visi onkologiniai pacientai, ne tik tam tikros grupės; būtina atlikti mokslinius bei klinikinius tyrimus ir vykdyti akredituotą švietimą. „Mūsų ambicija – 2028 metais tapti visapusišku vėžio centru, bet tam nepakanka būti gerais tik savo ligoninėje. Turime tarnauti visam regionui, centralizuotai sutvarkyti onkologinę priežiūrą visoje atsakomybės teritorijoje. Mes greičiausiai būsime pirmieji Baltijos šalyse ir galbūt net visame Rytų Europos regione“, – ambicingus planus pristatė doc. dr. V.Pečeliūnas. Jis paaiškino, kad vienas visapusiškas vėžio centras paprastai prižiūri apie 2-5 milijonus gyventojų. Nors tokio centro akreditacija yra ypač griežta, NVC, turėdamas gilias tradicijas ir nuolat tobulindamas savo veiklą, turi galimybes šį tikslą pasiekti. „Šiandien esame kelio pradžioje. Ar kada nors pasieksime finišą? Tikiuosi, kad niekada, nes tikslai – „judantys“, turime daug noro tobulėti. Džiaugčiausi, jeigu kada nors jausčiau, kad pasiekėme kelio vidurį“, – sakė NVC vadovas. Prevencija gelbsti gyvybes Konferencijos iniciatorius, NVC chirurgas doc. dr. Audrius Dulskas pristatė storosios žarnos vėžio prevencijos ir gydymo galimybes. Pranešime „Kolorektalinis vėžys: prevencija, ankstyvoji diagnostika, gydymas, dilemos, naujienos“ chirurgas daug dėmesio skyrė storosios žarnos vėžio patikros programai. „Viskas prasideda nuo patikros programų. Tai kainuoja mažiau ir duoda geresnių rezultatų nei gydymas. Pavyzdžiui, chemoterapijos kursas, gydant ketvirtos stadijos vėžį, kainuoja 40 tūkstančių, chirurginis gydymas – dar 10-20 tūkstančių“, – ekonominę prevencijos naudą akcentavo NVC chirurgas doc. dr. Audrius Dulskas. Anot jo, kiekvienas profilaktikai skirtas euras leidžia sutaupyti keturis eurus, kurie būtų reikalingi gydymui. Chirurgas atkreipė dėmesį, jog išgyvenamumo rodikliai yra žymiai geresni, jei vėžys nustatomas anksti. „Pirmos stadijos storosios žarnos vėžys yra visiškai pagydomas – išgyvenamumas siekia iki 100 procentų. Ketvirtos stadijos atveju – jau tik 10-15 procentų“, – konstatavo NVC chirurgas doc. dr. Audrius Dulskas. Doc. dr. A.Dulskas apgailestavo, kad Lietuvoje storosios žarnos vėžio patikros programoje dalyvauja tik apie 50 procentų tikslinės grupės žmonių. Europiniai tikslai kur kas ambicingesni – pagal „Beating Cancer“ planą per penkerius metus dalyvumą programoje siekiama padidinti iki 90 procentų. Anot gydytojo chirurgo, ypač sunku į patikros programas įtraukti vyrus. „Vyrų statistika prasta – jų išgyvenamumas itin žemas. To priežastys slypi dar vaikystėje. Nuo mažų dienų mums kartojama, kad esame stiprioji lytis, negalime verkti, turime „būti vyrais“ ir galime iškęsti bet ką, – vyrams būdingą atidėliojimą kreiptis pagalbos išryškino doc. dr. A.Dulskas. – Dėl šios priežasties vėliau jiems tenka iškęsti tikrai labai daug.“ Patikros statistikai gerinti Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose neseniai pradėtas pilotinis tyrimas. „Iki šiol patikra vykdavo oportunistiškai – šeimos gydytojas pacientą arba pakviesdavo pasitikrinti, arba ne. Dabar Vilniuje ir Kaune veikia specialūs koordinaciniai centrai, kurie siunčia pakvietimus ir testus tiesiogiai pacientams“, – pasakojo pranešėjas. Jis pabrėžė, kad baimės, susijusios su patikromis, nepagrįstos. „Daugelis klaidingai įsivaizduoja, kad patikra reiškia kolonoskopiją. Iš tiesų pradinis etapas yra paprastas slapto kraujo testas. Raginu nesibaiminti ir savo sveikata pasirūpinti laiku. Ankstyva patikra yra protingas žingsnis, leidžiantis laiku sužinoti ir veikti“, – kalbėjo doc. dr. A.Dulskas. Vėžį stabdo vakcinos Esminį patikros programų vaidmenį ankstyvoje vėžio diagnostikoje pabrėžė ir NVC gydytoja akušerė ginekologė dr. Diana Žilovič. Savo pranešime „Gimdos kaklelio vėžio

Saulėtą popietę NVC sodelyje rinkosi POLA nariai. Vyko antrasis nemokamas šiaurietiško ėjimo užsiėmimas. Jį vedė trenerė, Šiaurietiškojo ėjimo mokyklos „8 žingsniai” įkūrėja Irena Gudiškienė. Užsiėmime dalyvavo daugiausia šiaurietiškojo ėjimo naujokai. Tad pirmiausia NVC sodelyje dalyviai buvo supažindinti su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis, kiekvienam dalyviui lazdos buvo parinktos individualiai. Trenerė supažindino su pagrindiniais taisyklingos šiaurietiškojo ėjimo technikos elementais. Vėliau užsiėmimo dalyviai kelis kilometrus žingsniavo A. Telyčėno gatve link miško.  „Labai džiugu, kad susirinko nemažas būrys. Žmonės supranta, kad reikia judėti ir taip semtis sveikatos. Grupė buvo įvairi: vieniems sekėsi lengviau, kitiems – sunkiau. Buvo labai imlių, greitai tempą „pagaunančių“ dalyvių. Tačiau manau, kad kiekvienas dalyvis gavo žinią, kad judėti reikia. Tik labai svarbu pasirinkti savo specifiką, savo ritmą, savo laiką. Jeigu tai virs realiais darbais, sakau, kad mano darbas galutinai padarytas,“ – juokiasi I. Gudiškienė. Ne vienam užsiėmimo dalyviui kilo klausimas: ar šiaurietiškas ėjimas tinka visiems? Anot trenerės, tokia veikla tinka kone visiems, išskyrus tuos žmones, kurie šiuo metu gydosi traumas, kitas ligas. „Pats priimtiniausias fizinio aktyvumo būdas yra ėjimas. Vaikščioti mokame – belieka taisyklingai įdarbinti lazdas. Kontraindikacijų yra minimaliai, žmonėms po traumų, tam tikrų susirgimų negalima iškart imtis aktyvaus fizinio krūvio. Bet praėjus reabilitaciją ir organizmui atsistačius, šiaurietiškas ėjimas yra labai tikslingas. Vaikams, žinoma, neįdomu, jiems per monotoniška. Bet darbingo amžiaus ar vyresniems žmonėms tai yra vaistas. Ne tik prisotiname kūną deguonimi, bet ir pasikrauname teigiamų emocijų, juk deguonis padeda intensyviau gamintis serotoninui,“ – sako I. Gudiškienė. Trenerė pabrėžia, kad ėjimas su šiaurietiškomis lazdomis „įdarbina“ kone visus kūno raumenis, todėl yra labai naudingas sveikatai. „Einant taisyklingai, per šiaurietišką ėjimą dirba 90 procentų raumenų. To niekaip nepasieksime eidami paprastai. Čia gi įsidarbina viršutinė kūno dalis, nuimama įtampa nuo pečių juostos, atlaisviname sutrumpėjusius krūtinės raumenis. Kitas momentas – su šiaurietiško ėjimo lazdomis einame sparčiau, turime atramą, atsispiriame, labiau dirba širdies ir kraujagyslių sistema. Šiek tiek padažnėja pulsas, treniruojame ir širdies raumenis, einame aerobiniu režimu, kai organizmą prisotiname deguonimi,“- apie šiaurietiško ėjimo naudą pasakoja I. Gudiškienė.

 Įsibėgėjus pavasariškiems orams NVC sodelyje darbuotojai ir pacientai rinkosi į pirmąjį nemokamą šiaurietiško ėjimo užsiėmimą. Jį vedė trenerė, Šiaurietiškojo ėjimo mokyklos „8 žingsniai” įkūrėja Irena Gudiškienė. Užsiėmime dalyvavo šiaurietiškojo ėjimo naujokai. Tad pirmiausia dalyviai buvo supažindinti su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis, kiekvienam dalyviui lazdos buvo parinktos individualiai. Trenerė supažindino su pagrindiniais taisyklingos šiaurietiškojo ėjimo technikos elementais. Vėliau užsiėmimo dalyviai kelis kilometrus žingsniavo A. Telyčėno gatve link miško.  „Einant taisyklingai, per šiaurietišką ėjimą dirba 90 procentų raumenų. To niekaip nepasieksime eidami paprastai. Čia gi įsidarbina viršutinė kūno dalis, nuimama įtampa nuo pečių juostos, atlaisviname sutrumpėjusius krūtinės raumenis. Kitas momentas – su šiaurietiško ėjimo lazdomis einame sparčiau, turime atramą, atsispiriame, labiau dirba širdies ir kraujagyslių sistema. Šiek tiek padažnėja pulsas, treniruojame ir širdies raumenis, einame aerobiniu režimu, kai organizmą prisotiname deguonimi,“- apie šiaurietiško ėjimo naudą pasakoja I. Gudiškienė. Anot trenerės, tokia veikla tinka kone visiems, išskyrus tuos žmones, kurie šiuo metu gydosi traumas, kitas ligas. „Pats priimtiniausias fizinio aktyvumo būdas yra ėjimas. Vaikščioti mokame – belieka taisyklingai įdarbinti lazdas. Kontraindikacijų yra minimaliai, žmonėms po traumų, tam tikrų susirgimų negalima iškart imtis aktyvaus fizinio krūvio. Bet praėjus reabilitaciją ir organizmui atsistačius, šiaurietiškas ėjimas yra labai tikslingas. Vaikams, žinoma, neįdomu, jiems per monotoniška. Bet darbingo amžiaus ar vyresniems žmonėms tai yra vaistas. Ne tik prisotiname kūną deguonimi, bet ir pasikrauname teigiamų emocijų, juk deguonis padeda intensyviau gamintis serotoninui,“ – sako I. Gudiškienė.

Nacionalinis vėžio centras stiprina bendradarbiavimą su regionais. Balandžio 17 d. Utenoje surengta mokslinė-praktinė konferencija „Onkologų diena“. Konferencijoje NVC specialistai kolegoms iš Utenos regiono pristatė onkologinių ligų diagnostikos ir gydymo aktualijas, šviežiausias onkologijos naujienas. Diskutuota apie onkologinio paciento kelio gerinimą. NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas sako, kad su pagrindinėmis Utenos sveikatos priežiūros įstaigomis mato dideles bendradarbiavimo galimybes ir resursus. Konferencijos dalyvius sveikinęs Utenos ligoninės direktorius Tomas Saladis tikisi, kad „Onkologų diena“ padės stiprinti bendradarbiavimą tarp Nacionalinio vėžio centro specialistų ir Utenos krašto medikų, kas, neabejotinai, atneš naudą pacientams. „Smagu matyti visus gausiai susirinkusius. Konferencija „Onkologų diena“ yra reikšmingas įvykis Utenai ir Utenos apskričiai. Labai tikiuosi, kad ji taps tradiciniu renginiu. Labai dėkoju Nacionalinio vėžio centro vadovui ir specialistams už tokią gražią iniciatyvą, kad mus visus čia pakvietė. Šio renginio metu, neabejoju, aptarsime ir daugybę svarbių organizacinių reikalų, kurie turėtų padėti ir Utenos regiono pacientams, ir mums patiems dirbti. Neabejotinai, moksliniai konferencijos pranešimai yra labai vertingi. Dar kartą dėkoju visiems atvykusiems ir renginio organizatoriams,“ – prieš renginį kalbėjo  T. Saladis. Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas sako, kad sklandus bendradarbiavimas su regiono įstaigomis yra svarbus paciento kelio gerinimo komponentas.   „Pradėjome daryti realius žingsnius tam, kad užtikrintume sklandų paciento kelią. Iš mūsų, Nacionalinio vėžio centro, kuris yra tretinio lygio gydymo įstaiga, perspektyvos, kartais atrodo, kad paciento kelias yra ten, pas mus. Bet labai puikiai suprantame, kad žmogus pas mus atvyksta iš kitos gydymo įstaigos – šeimos gydytojo kabineto, antrinio lygio gydymo įstaigos. Ten pat jis ir grįžta, vėliau keliauja į namus. Todėl matome dideles bendradarbiavimo galimybes ir resursus čia, su pagrindinėmis Utenos sveikatos priežiūros įstaigomis. Matome bendrų darbų, kur galime vieni kitiems padėti, pavyzdžiui, užtikrinant paliatyvią priežiūrą, reabilitaciją, radiologinius tyrimus. Jų prieinamumas gana stipriai skiriasi Nacionaliniame vėžio centre ir Utenos ligoninėje, kurioje tokius tyrimus galima greičiau atlikti. Pradedame nuo Utenos gydymo įstaigų, bet tikrai nesustosime,  lankysimės visose Vilniaus regiono didžiosiose įstaigose, manau, tie susitikimai bus periodiniai. Toks bendradarbiavimas ir gali užtikrinti sklandų paciento kelią,“ – bendradarbiavimo svarbą akcentuoja doc. dr. V. Pečeliūnas. Konferencijoje NVC onkologai kalbėjo apie NVC lyderystę onkologijos srityje, prostatos vėžio prevenciją ir urologinio vėžio gydymą, plaučių vėžio diagnostiką ir gydymo galimybes, radiologinius tyrimus onkologiniams pacientams, krūties vėžio gydymą, gimdos kaklelio vėžio prevenciją ir ginekologinio vėžio chirurgijos galimybes. Konferencijoje taip pat diskutuota apie paveldimą moterų vėžį, kolorektalinio vėžio prevenciją, diagnostiką, gydymą, skrandžio vėžio diagnostiką, gydymą, priešoperacinę ir pooperacinę reabilitaciją, pilvaplėvės navikus ir HIPEC, galvos-kaklo navikų specifiką. Pranešimus skaitė NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas, NVC direktoriaus pavaduotojas medicinai, gydytojas urologas dr. Marius Kinčius, Chemoterapijos skyriaus vedėja, gydytoja pulmonologė Vaida Gedvilaitė, Diagnostinės onkologijos centro vadovė, gydytoja radiologė dr. Jurgita Ušinskienė, gydytoja chirurgė Algė Leveckytė, gydytoja akušerė ginekologė dr. Diana Žilovič, gydytoja akušerė ginekologė Rūta Čiurlienė, Chirurginės onkologijos centro vadovas, gydytojas chirurgas doc. dr. Audrius Dulskas, abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Augustinas Baušys, abdominalinės chirurgijos gydytoja dr. Giedrė Rudinskaitė, Dienos chirurgijos skyriaus vadovas, gydytojas otorinolaringologas Ignas Karnas. Renginį vainikavo interaktyvi diskusija apie paciento kelią sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo kontekste ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) vaidmenį kelionėje per onkologinę ligą. Į aktualiausius, pacientams ir medikams kylančius klausimus atsakė NVC Kontaktų centro vadovė Inga Jankūnienė ir POLA direktorė Neringa Čiakienė. Tad kur šiuo metu yra NVC? Kaip jis atrodo šiandien? „Manau, kad esame kelio pradžioje. Ar mes pasieksime finišą? Tikiuosi, kad ne. Juk yra kintantys tikslai, noras tobulėti, motyvacija. Turi matyti save galbūt ne iš pačios geriausios pusės, atkreipti dėmesį į problemas, mokėti jas spręsti. Labai džiaugsiuosi, jei kada nors pajausiu, kad esame kelio viduryje. Šiuo metu esame kelio pradžioje į visapusišką vėžio centrą. Kai turėsime šį statusą, galbūt galėsime sakyti, kad esame kelio viduryje. Neabejoju, kad tam motyvacijos turės visas NVC kolektyvas,“ – reziumuoja doc. dr. V. Pečeliūnas.