Naujienos

Remiantis pasauline statistika, sergamumas pirminiais pilvaplėvės piktybiniais navikais siekia vos kelis atvejus milijonui gyventojų. Deja, ši onkologinė liga dėl specifinių požymių stokos dažniausiai diagnozuojama tuomet, kai jau būna pažengusi, o tai neigiamai paveikia gydymo galimybes ir paciento prognozę. „NVC duomenimis šių navikų dažnis Lietuvoje atitinka pasaulinę statistiką“, – teigia Nacionalinio vėžio centro (NVC) abdominalinės chirurgijos gydytoja dr. Giedrė Rudinskaitė. Ji paaiškina, jog pilvaplėvės navikai yra skirstomi į pirminius ir metastatinius. Pirminiai pilvaplėvės piktybiniai navikai formuojasi iš pačios pilvaplėvės audinio (pilvaplėvės mezotelioma, pilvaplėvės serozinė karcinoma). Šie piktybiniai navikai yra tikrai reti. Pavyzdžiui, pilvaplėvės mezoteliomos paplitimas yra vos 1–3 atvejai milijonui gyventojų, o serozinio papilinio pilvaplėvės naviko paplitimas – 7 atvejai milijonui gyventojų“, – sako dr. G. Rudinskaitė. Metastatiniai pilvaplėvės navikai  pilvaplėvėje išsivysto metastazuojant vėžiams kitų lokalizacijų, tokių kaip kirmėlinės ataugos, storosios žarnos, skrandžio, kiaušintakių ar kiaušidžių vėžiui. Ne visais atvejais šie vėžiai metastazuoja į pilvaplėvę ar kitus organus – didele dalimi tai priklauso nuo to, kokioje ligos stadijoje pacientas buvo pradėtas gydyti. Ankstyvose ligos stadijose galima išgyti ir metastazės nei pilvaplėvėje, nei parenchiminiuose organuose neišsivystys. Bet, pavyzdžiui, nustačius pažengusį 3–4 stadijos kiaušidžių vėžį, metastazės pilvaplėvėje aptinkamos apie 70 proc. atvejų. Diagnozuojant storosios žarnos vėžį, metastazių pilvaplėvėje tikimybė yra apie 20 proc. Pirminių pilvaplėvės  ir kirmėlinės ataugos navikų auksinis gydymo standartas yra citoredukcinė operacija su hipertermine intraperitonine chemoterapija (HIPEC). Tai pats efektyviausias šiuo metu pasaulyje taikomas metodas. Citoredukcinė operacija ir HIPEC taip pat gali būti taikomi kai kuriais kiaušidžių vėžio, storosios žarnos ir skrandžio vėžio metastazavusio pilvaplėvėje, gydymui. Gydymo taktika visuomet aptariama ir parenkama tinkamiausia  multidisciplininio gydytojų konsiliumo metu. Simptomai išryškėja tuomet, kai liga jau būna pažengusi Pilvaplėvės piktybinio naviko priežastys nėra aiškios. Yra žinoma, kad riziką susirgti pilvaplėvės mezotelioma didina asbestas. Prie rizikos faktorių reikėtų priskirti ir žalingus įpročius, lėtines uždegimines ligas, genetinį polinkį – rizikos veiksnius, kurie didina tikimybę susirgti ir kitų formų vėžiu. „Pradinėje ligos stadijoje įprastai nejaučiami jokie simptomai arba jie labai lengvi, nespecifiniai. Kai liga progresuoja pilve pradeda gamintis skystis, didėja pilvo apimtis, gali atsirasti pilvo raižymas ir skausmai, kankinti nuovargis ir silpnumas. Dar vėlyvesniame ligos progresavimo etape gali vystytis žarnų nepraeinamumas, varginti vėmimas ir pykinimas, padažnėti šlapinimasis, sutrikti tuštinimosi funkcija“, – apie ligai būdingus simptomus pasakoja dr. G. Rudinskaitė. Siekiant išsiaiškinti kokia yra juntamų ar matomų simptomų priežastis, gali būti atliekami skirtingi tyrimai – ultragarsas, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, tačiau galutiniam pilvaplėvės navikų patvirtinimui reikalinga naviko biopsija. Tuo tikslu dažniausiai atliekama diagnostinė laparoskopija arba biopsija  paimama ultragarso kontrolėje transkutaniškai. Tai leidžianti nustatyti, kokios kilmės yra pilvaplėvės pakitimas – pirminis pilvaplėvės vėžys ar metastazės iš kito organo. „Kitaip, nei yra daugumos kitų vėžių atveju, pilvaplėvės vėžys nėra klasifikuojamas pagal TNM piktybinių navikų klasifikaciją į stadijas, tačiau ši vėžio forma priskiriama agresyvioms – nuo ligos pradžios iki mirties negydant išryškėjusios klinikos gali praeiti vos vieneri–dveji metai ar net mažiau“, – sako NVC abdominalinės chirurgijos gydytoja. Vidutinis pacientų išgyvenamumas jau atsiradus klinikai be gydymo yra 6 mėn. HIPEC – šiuolaikinis pilvaplėvės navikų gydymo metodas Nustačius pirminius pilvaplėvės navikus, o kartais ir kiaušidžių vėžio, storosios žarnos ar skrandžio vėžio metastazes pilvaplėvėje, įprastai yra atliekama citoredukcinė operacija.  Šios operacijos metu siekiama pašalinti visus akimi matomus navikinius pakitimus, jei reikia – aplinkinius limfmazgius, visą pilvaplėvę ar jos dalį, pilvo organus, apimtus išplitusio naviko. Tai vienos didžiausių ir sudėtingiausių operacijų pilvo ertmėje, kurių vidutinė trukmė apie 7 val. Tačiau net ir visiškai pašalinus naviką, pilvo ertmėje gali likti vėžinių ląstelių, kurios yra nematomos akimi. Tam, kad liga neatsinaujintų ar neišplistų į kitus organus, kartu su operacija jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje atliekama ir hiperterminė intraperitoninė chemoterapija (HIPEC). Pasaulyje ši metodika taikoma jau daugiau nei 50 m. Dr. G. Rudinskaitė į šią metodiką gilinosi ir su ja dirbo vienerius metus trukusioje stažuotėje Prancūzijoje Montpelje vėžio institute ir sėkmingai ją taiko NVC. „HIPEC yra atliekama supilant praskiestą ir pašildytą chemoterapinį vaistą į pilvo ertmę, kur vaistas cirkuliuoja palaikant būtiną 41-42 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Procedūrai atlikti naudojamas specialus aparatas, užtikrinantis chemoterapinio preparato cirkuliaciją ir temperatūros palaikymą. HIPEC metodas leidžia pasiekti didesnes vaisto dozes pilvo ertmėje, o aukštesnėje temperatūroje vėžinės ląstelės jautriau reaguoja į skiriamą vaistą“, – pasakoja dr. G. Rudinskaitė. NVC  yra atliekama atvira HIPEC metodika, kuomet po atliktos operacijos chemija cirkuliuoja dar neužvėrus pilvo ertmės – tai leidžia tolygiau paskirstyti vaistus ir užtikrinti vienodą, reikalingą temperatūrą visose pilvo dalyse. Pati HIPEC procedūra trunka nuo 30 iki 90 minučių. Gydymas efektyvesnis ir su mažesniu šalutiniu poveikiu Gydytojas onkologas chemoterapeutas, įvertinęs paciento klinikinę situaciją ir siekdamas pacientą gydyti kuo efektyviau, gali skirti vieną konkrečiam vėžiui gydyti tinkamą vaistą arba taikyti gydymą kelių vaistų deriniu. Intraperitoninei hiperterminei chemoterapijai dažniausiai naudojami tokie patys vaistai, kurie skiriami į veną įvairių lokalizacijų navikų gydymui – platinos preparatai, mitomicinas C, doksorubicinas.   „Svarbu tai, kad intraperitoninės hiperterminės chemoterapijos metu į pilvo ertmę patekę vaistai veikia lokaliai, taigi toks chemoterapijos būdas turi mažiau šalutinio poveikio nei sisteminė intraveninė chemoterapija.  Be to, HIPEC metu vaistai tiesiogiai skiriami į pilvo ertmę, į kurią į veną lašinami preparatai sunkiai patenka“, – sako Nacionalinio vėžio centro gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. Nadežda Lachej. Tačiau HIPEC – ne vienintelis galimas gydymo metodas esant pilvaplėvės navikams. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad sudarant vėžio gydymo planą, įprastai taikomi ir derinami keli skirtingi gydymo metodai – operacija, chemoterapija, rečiau imunoterapija, vėžio taikinių ar spindulinė terapija. Kokį gydymą taikyti, sprendžia visa gydytojų specialistų komanda. „HIPEC metodas gali būti derinamas ir su kitais vėžio gydymo būdais, pavyzdžiui, sisteminiu priešvėžiniu medikamentiniu gydymu. Jei po operacijos su HIPEC yra didelė atkryčio rizika, pacientui gali būti rekomenduojama ir pooperacinė chemoterapija. Tais atvejais, kai liga yra išplitusi ir operacija negalima, skiriamas sisteminis gydymas. Specifinis priešvėžinis gydymas gali būti derinamas su paliatyviu gydymu, kuris yra svarbus siekiant palengvinti simptomus ir pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę“, – sako dr. N. Lachej. Nacionaliniame vėžio centre jau atlikta 50 radikalių operacijų kartu su hipertermine pilvo ertmės chemoterapija.

Nacionaliniame vėžio centre (NVC) dirbantiems gydytojams svarbu nuodugniai ištirti kiekvieną pacientą, įvertinti jo būklę, ligos stadiją ir paskirti individualią gydymo taktiką. Gydytojai tikina, jog net ir laukiant operacijos, galima kai ką dėl savęs padaryti, kad sumažėtų galimų komplikacijų rizika ir padidėtų išgyvenamumas. Nors vėžys yra gydoma ir, priklausomai nuo stadijos, išgydoma liga, tačiau pacientui, išgirdusiam diagnozę, būna stiprus šokas. „Tai visiškai natūrali pirmoji reakcija. Sužinoti apie ligą yra baisu, galvoje ima suktis įvairiausi scenarijai. Šokas pereina visas įprastas stadijas: neigimas, pyktis, kaltųjų paieškos, savigrauža“, – sako Nacionalinio vėžio centro gydytojas chirurgas Justas Kuliavas. Jis tikina, kad NVC gydytojai lydi pacientą visame gydymo kelyje: siūlomos psichologo konsultacijos, patariama, kaip nukreipti įkyrias mintis, tvarkytis su stresu ir nusiteikti gydymui. Agresyvus vėžys, kuris užvaldo organizmą tyliai Šiame straipsnyje aptariamas kasos ir kepenų vėžys turi vieną panašumą – jie abu yra vadinami „tyliaisiais“, t. y. specifinių simptomų nėra, vėžys atsėlina tyliai, o kai aptinkamas, paprastai jau būna gerokai išplitęs. Gydytojas J. Kuliavas sako, kad itin agresyvus yra kasos vėžys – apie 80 proc. ligos atvejų diagnozuojama jau pažengusios stadijos: penkerius metus išgyvena vos keli procentai, vidutinis išgyvenamumas – metai. Kepenų vėžio statistika geresnė – diagnozavus išplitusį vėžį, penkerius metus išgyvena 3 proc. pacientų, o ankstyvos stadijos išgyvenamumas siekia apie 70 proc. Kasos vėžio agresyvumą pabrėžia ir J. Kuliavo kolegė, NVC gydytoja onkologė chemoterapeutė, Klinikinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Edita Baltruškevičienė: „Iš visų virškinamojo trakto onkologinių ligų kasos vėžys pagal susirgimų dažnumą yra trečias – po storosios žarnos ir skrandžio vėžio. O vertinant mirtingumo statistiką, kasos vėžio yra negailestingiausia. Tačiau gydymo galimybės plečiasi, taigi ir pacientų išgyvenamumo rodikliai gerėja“. Anot gydytojų, kasos vėžys dažniau nustatomas vyrams, sulaukusiems 50 metų ir vyresniems. Tačiau būna, kad gydyti tenka ir jaunesnio amžiaus pacientus. Ligos simptomai ir diagnostika Kasos ir kepenų vėžys yra slaptos eigos, taigi bene vienintelis patikimas būdas aptikti ligą, anot chirurgo J. Kuliavo, yra reguliari diagnostika. Svarbūs ne tik įprastiniai kraujo ar šlapimo tyrimai, vizitas pas kardiologą ar urologą, bet reikėtų nepamiršti ir kitų organų – skrandžio, storosios žarnos, kasos, kepenų – apžiūros. Tuomet atliekami echoskopijos, magnetinio rezonanso (MRT) ar kompiuterinės tomografijos tyrimai. Kaip ir daugeliui onkologinių susirgimų, ankstyvi kasos ar kepenų vėžio simptomai nėra specifiniai, todėl savistaba ir atsakomybė už savo sveikatą yra svarbiausia. „Nereikėtų numoti ranka, jeigu pradedame jaustis neįprastai: atsiranda nevirškinimo jausmas, diskomfortas, nugaros skausmai, o pažengusios ligos atveju gali pasitaikyti nepaaiškinamas svorio kritimas, išsekimas, apetito praradimas, nuovargis, deginantis skausmas viršutinėje pilvo dalyje“, – įspėja chirurgas. J. Kuliavas atskirai pamini geltą – ji būdinga kasos vėžiui. Kaip aiškina gydytojas, paprastai tulžis iš kepenų per kasos galvą lataku nuteka į dvylikapirštę žarną, o kuomet kasoje atsiranda navikas, pakanka net ir nediduko 1,5 cm darinio, kad užspaustų tulžies lataką. „Tas procesas staigus – žmogus tiesiog po nakties gali pagelsti“, – atkreipia dėmesį J. Kuliavas ir priduria, jog gelta ne visada gali pasireikšti – viskas priklauso nuo to, kurioje kasos dalyje yra navikas. Gydymas yra pritaikomas konkrečiam žmogui Kasos ar kepenų vėžio diagnozę išgirdęs pacientas turėtų nusiteikti nuodugniems tyrimams. Anot gydytojo chirurgo, jie reikalingi tam, kad NVC specialistai turėtų visą ligos paveikslą: kokia vėžio stadija, kur ir kiek jis išplitęs, kokia vėžio biologija. „Tiriame ne tik kepenis ar kasą, bet ir plaučius, krūtinę, kartais skrandį. Tik įvertinę visus tyrimus, galėsime taikyti optimalų gydymą“, – proceso eigą aiškina J. Kuliavas. Paciento tyrimų rezultatus aptaria daugiadalykė komanda, kurią sudaro chirurgas, chemoterapeutas, radioterapeutas ir radiologas. Jeigu reikia kažką patikslinti, įtraukiami ir kitų sričių specialistai. Įvertinusi paciento būklę, amžių, gretutines ligas, onkologinės ligos stadiją, gydytojų komanda nusprendžia, kokį gydymą taikyti pacientui. Kada skiriama operacija, o kada – chemoterapija? Gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. E. Baltruškevičienė teigia, jog dėl ligos pobūdžio ir agresyvumo kasos vėžys visuomet gydomas kompleksiškai, t. y. net ir ankstyvosios stadijos vėžiui esant, kuomet navikas nedidelis, be chirurginio gydymo, visuomet taikomas ir papildomas sisteminis medikamentinis gydymas, t. y. profilaktinė chemoterapija. „Agresyvumas pasireiškia tuo, kad pavienės vėžio ląstelės gali cirkuliuoti kraujyje, nukeliauti į kitus organus ir ten suformuoti metastazes. Tyrimais įrodyta, jog tokia profilaktinė chemoterapija gerokai sumažina ligos atsinaujinimą ir pailgina pacientų išgyvenamumą“, – aiškina dr. E. Baltruškevičienė. Chirurgas J. Kuliavas priduria, jog tiek kasos, tiek kepenų vėžio pagrindinis gydymo būdas yra chirurginis, t. y. atliekama operacija. „Diagnozavus pirminės stadijos ligą, galimybės pasveikti yra gana geros. Mūsų tikslas – kuo anksčiau nustatyti ligą, kad visa gydytojų komanda pasiektų kuo geresnių gydymo rezultatų“, – pabrėžia J. Kuliavas. Anot gydytojos chemoterapeutės, kuomet navikas yra didelis, susijęs su šalia esančiais nervais ir kraujagyslėmis, pacientas nukreipiamas priešoperacinei chemoterapijai – ja siekiama sumažinti naviką, kad jį būtų galima išoperuoti. Toks sisteminis gydymas trunka 3 arba 6 mėnesius (atvykstama kas dvi savaites susilašinti į veną vaistų), gydymo metu atliekami kontroliniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti, ar navikas pakankamai sumažėjęs. Dar vienas chemoterapijos taikymo variantas – kuomet chirurginis gydymas neįmanomas, nes navikas labai didelis arba nustatomos metastazės. „Išplitusios ligos atveju medikamentinis gydymas taikomas visą gyvenimą, siekiant sustabdyti ligos plitimą, sumažinti navikinius darinius bei jų sukeliamus simptomus. Išskiriamos kelios medikamentinio gydymo rūšys: chemoterapija, biologinė terapija (kuomet paveikiami specifiniai naviko ląstelei būdingi taikiniai, ligą įtakojantys genų pokyčiai) bei imunoterapija (kuomet kovoti prieš vėžį suaktyvinama paciento imuninė sistema). Nepaisant intensyvių tyrinėjimų kasos vėžio srityje, mažai inovatyvių vaistų pasiteisino – dažniausiai naudojami chemoterapijos deriniai“, – pasakoja dr. E. Baltruškevičienė. Ji priduria, jog kasos vėžys išskirtinis ir tuo, jog navike gausu jungiamojo audinio, mažai kraujagyslių, todėl vaistai sunkiau patenka į naviko ląsteles. „Todėl kasos vėžio gydymui dažnai naudojamos liposominės vaisto formos, kuomet vaisto molekulės įvelkamos į specialias pūsleles, kurios leidžia vaistui lengviau patekti į naviko ląsteles“, – gydymo specifiką aiškina chemoterapeutė. Kaip gydomas kepenų vėžys ir kas yra genų panelė Pasakodama apie kepenų vėžį, dr. E. Baltruškevičienė pabrėžia, kad jis yra dviejų rūšių – kilęs iš kepenų ląstelių (hepatoceliulinė karcinoma HCC) arba iš tulžies latakų (cholangiokarcinoma). HCC kepenų vėžys yra dažniausias, jis paprastai išsivysto po kepenų cirozės ar persirgus hepatitu B, C. „Nustačius hepatoceliulinę karcinomą visuomet siekiama taikyti vietinius gydymo metodus – išoperuoti, abliuoti, embolizuoti – užkišti naviką maitinančias kraujagysles arba į jas suleisti chemopreparatų. Jei kepenų vėžys išplitęs, vietiniai gydymo metodai keičiami medikamentiniu gydymu. Verta paminėti, kad HCC chemoterapijai nėra jautri, jai

NVC Viešųjų ryšių skyrius džiaugiasi galėdamas jums pristatyti atsinaujinusią NVC TV laidą „Aplenk vėžį“!  Šįkart su Nacionalinio vėžio centro Chirurginės onkologijos centro vadovu, gydytoju chirurgu doc. dr. Audriumi Dulsku leidomės pasivaikščioti po operacinę ir pasikalbėjome apie storosios žarnos vėžio prevenciją bei gydymą. Juk kovas – kolorektalinio vėžio žinomumo mėnuo. Įdomaus žiūrėjimo!

Algė Leveckytė, Nacionalinio vėžio centro gydytoja chirurgė Pavasarį krūties ligų specialistai pasitiko 19-ąja S. Gallen konferencija. Džiugu buvo eilinį kartą dalyvauti šioje svarbiausioje krūties patologijos konferencijoje: joje gimsta krūties vėžio gydymo rekomendacijos, kuriomis remiamasi priimant kritinius sprendimus gydant pacientus visame pasaulyje. Šias metais susirinko virš 3000 dalyvių. Stebimas vis didesnis dėmesys individualizuotam gydymui, imant aktyviau diskutuoti apie vyresnio amžiaus pacienčių gydymo niuansus, gyvenimo kokybės užtikrinimą. Tradiciškai skirta nemažai dėmesio krūties vėžio chirurgijai. Daug diskutuota apie pasirinktų operacijų apimtį, chirurgai skatinti atlikti tausojančias krūtų operacijas. Savo pacientėms jau seniai sakau, kad krūties pašalinimas neprailgina išgyvenamumo. Jungtinėse Amerikos Valstijose nerimą kelia masiškai siūlomos atlikti mastektomijos net esant 1 cm navikui. Sekdamos šią tendenciją pacientės dėl simetrizacijos pageidauja šalinti ir sveiką krūtį. Tai yra visiškai nepateisinama ir žaloja sveikatą. Šią istoriją pasakojo ir neigiama praktika dalijosi Armando Giuliano, pelnęs šių metų konferencijos apdovanojimą. Kaip chirurgė labai džiaugiuosi, kad kelią vis lengviau skinasi hormonams jautria pažengusia lobuline karcinoma sergančių pacienčių gydymas, vis aktyviau pradedant gydymą nuo operacijos. Pažymėtina, kad šioms pacientėms medikamentinis gydymas retai turi pakankamą efektą. Nagrinėtas trigubai neigiamos karcinomos ir HER 2 teigiamo vėžio gydymas. Išsiskyrė nuomonės dėl pastarojo neoadjuvantinio gydymo naviko dydžio indikacijų. Dauguma specialistų laikosi nuomonės, kad gydyti nuo chemoterapijos ir biologinės terapijios reikėtų pradėti navikui esant 2 cm ir didesniam. Ankstyvesnė terapija pastebimos naudos neduoda ir išgyvenamumo neprailgina. Tokius atvejus geriausia pradėti gydyti nuo operacijos. Skirta nemažai dėmesio ir paveldimo vėžio gydymui. Diskutuojant apie chirurgiją, keliami klausimai dėl krūtų tausojimo su jau nustatytomis mutacijomis. Nuomonės vis dar pasiskirstę netolygiai, bet vis daugiau specialistų į tausojimą žiūri tolerantiškiau. Aš asmeniškai šią mintį vis dar jaukinuosi, bet procesą spartina mano pacientės, aktyviai besidominčios krūties vėžio naujienomis ir pageidaujančios tausoti krūtį. Atkreiptas dėmesys ir į medikamentinio gydymo pašalinį poveikį. Diskusijose aptartas hormonoterapijos šalutinis poveikis. Deja, racionalių sprendimų išgirsti nepavyko. Rekomendacijos išlieka tos pačios- adekvačiai didinti fizinį krūvį, tinkamai maitintis, teikiant prioritetą Viduržemio jūros mitybai. Akcentuota meditaciios ir „Mindfulness” praktikų reikšmė, streso valdymo priemonės. Man, asmeniškai, tai kelia susižavėjimą, nes daugelyje vakarietiškų šalių į gydymo planą įtraukiama joga, meditacija, taip akcentuojant holistinį požiūrį į pacientą, o ne pabrėžiant vieno organo onkologinį susirgimą. Suklusti turėtų aromatazės inhibitorius vartojančios pacientės. Netgi taurė raudonojo vyno vakare gali visiškai neutralizuoti vaistu terapinį poveikį. Čia būtų galima visiškai pritarti Pasaulinei sveikatos organizacijai, kurios naujausiose rekomendacijose nebėra saugaus alkoholio kiekio. Tai visada akcentuoju savo pacientėms per konsultacijas. Džiaugiuosi, kad ši žinia vis dažniau suranda kelią į jų širdis ir protus. Nepamiršta aptarti ir oligometastatinio vėžio gydymo galimybių. Nepaisant pasigirstančių nuomonių, kad šis gydymas, esant keletui židinių kituose organuose, neprailgina išgyvenamumo, nugali žinia, kad taip gerinama gyvenimo kokybė ir šį vėžį gydyti verta. Diskutuota ir apie kartotinę krūties radioterapiją, kai pakartotinai atliekant krūtį tausojančias operacijas, taikomas pakartotinis švitinimas. Lengviau pritariama aktinoterapijai po trumpesnio laiko, t.y., 5 metų. Anksčiau kildavo aršių diskusijų ir dėl 10 metų. Skatinama dalinė aktinoterapija, taip skiriant mažesnį apšvitos kiekį. Vis dar atsargiai keliamas mažų navikų ir sarginio limfmazgio biopsijos indikacijų klausimas. Vykstant klinikinėms studijoms, sarginio limfmazgio biopsija vis dar indikuotina. Klinikinėje praktikoje dažnai susiduriame su pacienčių klausimu po neoadjuvantinės chemoterapijos stebint pilną radiologinį atsaką. „Tai gal nereikia manęs operuoti?” Deja, reikia. Nes to nepadarius, vėžio atkryčio tikimybė išlieka pernelyg didelė. Pasiekus pilną atsaką bandoma atlikti iki dvylikos biopsijų, taip bandant patvirtinti, kad onkologinių ląstelių vėžio vietoje nebeliko. Bet atidėkime tai ateičiai. Nepaisant geografinės vietovės, vyrauja visiškas pritarimas, kad chirurginis gydymas išlieka krūties vėžio gydymo aukso standartu. Panašu, kad ši opcija nesikeis artimiausiu laiku, galimai net artimiausią dešimtmetį. 19-osios St.Gallen konferencijos diskusijos dalyviai Pasaulyje plačiai diskutuojant apie dirbtino intelekto plėtrą ir galimai netgi kai kurių funkcijų perėmimą, sąlytyje su krūties vėžio gydymu jis reikšmingas tik aktinoterapijos planavimui bei duomenų analizei. Kadangi ši nauja technologija domina mane asmeniškai, įtraukiau ją į savo praktiką krūtų implantų prieš rekonstrukciją parinkimui. Galima sakyti, kad senieji mūsų parinkimo metodai ir DI nuomonės tam tikrais atvejais sutampa. Bet klaidos tikimybė vis dar išlieka didelė. Taigi, kontrolė yra būtina ir žmogaus intelektas dar nepakeistas ir, šmaikščiai sakant, „saugus”.