Juventa Sartatavičienė

Į pirmąjį Mokslo kavos susitikimą susirinkusius kolegas iš  Nacionalinio vėžio instituto, Nacionalinio vėžio centro, VUL Santaros klinikų ir kitų institucijų pasveikino doc. dr Valdas  Pečelūnas: „Pavadinimas naujas, tačiau pats renginys nėra naujas, tiesiog tęsiama sena gera tradicija, kuri nuo seno egzistuoja tarp mokslo ir klinikos. Būtent šiuo aspektu norėčiau štai ką pasakyti. Mokslininkai labiau koncentruojasi į mokslo dalykus, klinicistai – į kliniką. Suintegruoti šiuos du dalykus nėra paprasta – tai tikrai sudėtingas ir ilgalaikis klausimas, reikalaujantis daug pastangų, strateginių krypčių, o bendravimo formų pasiūla nėra didelė. Tačiau aš manau, kad ji yra. Ir moksle, ir klinikoje tą skirtumą, kuris atskiria aukščiausio lygio ekspertus nuo gerų meistrų, gali sujungti bendradarbiavimas. Klinikai turėti šalia mokslininkus, fundamentinius mokslininkus, kurie turi mokslinį mentalitetą, kuris skiriasi nuo klinicistų mentaliteto, yra labai gerai. Būtent būti šalia, mokytis iš jų, daryti bendrus projektus, bendradarbiauti, kalbėtis yra puiku. Ligoninė, kuri neturi ryšio su mokslinėmis temomis, yra silpnesnė. Klinicistai į mokslą tikrai gali atnešti tą motyvaciją, kurią jie atranda dirbdami su pacientais. Matydami jų problemas, matydami mirštantį žmogų, kuriam negali tuo metu padėti, turi neabejotinai didžiulę motyvaciją ieškoti sprendimų. Taigi bendradarbiaujant ties tokiomis problemomis gali atsirasti bendras reikalas, bet tai reikia daryti, nes savaime, natūraliai tai nepasidaro. Tikrai pažadu bendrus mokslininkų ir klinicistų renginius daryti kartą per mėnesį. Šiems renginiams – jie, galbūt, tam tikrą laiką bus dirbtiniai, bet mes juos tikrai darysime – ieškosime visiems patogiausio laiko, patogiausios vietos, kur neužtruks  visiems greitai susirinkti. Ieškosime formato, kur daugiausia žmonių gali pasiekti. Svarbiausia – kad būtų ištransliuotos pagrindinės žinutės, galbūt naujienlaiškio, kuris praneštų apie tai, kas nuveikta. Tikslas – užvesti interesą, kuris savaime neatsiras. Tačiau taip būna visada – prasideda veikla, bendradarbiavimas, bendri projektai ir – atsiranda motyvacija. Nuoširdžiai kviečiu visus, kurie jaučia didžiulį norą, turi gerų idėjų dėl sisteminių sprendimų abiejose organizacijose, kurie galėtų padidinti bendradarbiavimą, perduoti savo mintis Živilei Gudlevičienei arba tiesiog man. Viena galėčiau kitais metais pažadėti – tai „atviros durys“ atskirose struktūrose. Tarkime „atviros durys“ laboratorijoje, į kurią pakviečiame kitus mokslininkus ir klinicistus. Taip pat klinikiniame padalinyje „atviros durys“, kur pakviečiame mokslininkus ateiti, pažiūrėti, susipažinti – kokios ten yra problemos. Gal yra specialistų, kurie visiškai neturi motyvacijos eiti drauge su mokslininkais, tačiau gali padėti problemą ant stalo, o pabendravus su mokslininkais gali atsirasti noro paieškoti tos problemos sprendimo kartu. Taigi šiandien – pirmoji Mokslo kava. Kavos bus ir kitais metais. Kviečiu, jeigu turite pasiūlymų, idėjų – tikrai ieškosime būdų. kaip bendradarbiauti. Labai džiaugiamės šiandien matydami Santaros klinikų žmones. Planuojame plėsti savo komandą įtrauksime Santaros žmones, tikuosi, kad IMSo kolegos ateis. Mokslo kavos renginys bus ta vieta, kur susitinkame pakalbėti, išgerti kavos. Tikrai nemanau, jog rezultatai atsiras po mėnesio. Rezultatų lauksime po metų ar kelių.“ Nacionalinio vėžio instituto mokslinė sekretorė dr. Živilė Gudlevičienė, antrindama direktoriui, taip pat pažadėjo tęsti šiuos bendrus susiėjimus. „Ieškosime naujų būdų, naujų technologijų ir tikrai keliausime į priekį. O dabar kviečiu pirmąją laboratoriją – Biomedicininės fizikos laboratorijos vadovą prof. Vitalijų Karabanovą pristatyti savo komandą ir vykdomus mokslinius darbus“, – pasakė dr. Ž. Gudlevičienė. Vienas po kito kolegos pristatė savo vadovaujamų laboratorijų komandas ir vykdomus darbus: Klinikinių tyrimų centro vedėja dr. Edita Baltruškevičienė, Molekulinės onkologijos laboratorijos vedėjas prof. Kęstutis Sužiedėlis, Imunologijos laboratoriją pristatė dr. Neringa Dobrovolskienė, Biobanką – dr. Daiva Dabkevičienė, Genetinės diagnostikos laboratoriją – dr. Rasa Sabaliauskaitė. Bendra renginio dalyvių nuotaika, geranoriški ir draugiški pajuokavimai, seni bičiuliški santykiai ir naujos pažintys leidžia manyti, kad nauja sena tradicija – Mokslo kava turės produktyvų tęsinį.

Lapkričio mėnesį, vadinamąjį Movemberį, tradiciškai daugiau dėmesio skiriame vyrų sveikatai, o prostatos vėžys yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vyrų onkologinių ligų. „Ją pastebėti patiems, neatlikus reikiamų tyrimų, yra sudėtinga. Tai lėtai progresuojanti liga, kuri ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, todėl neretai diagnozuojamos jau vėlyvųjų  stadijų prostatos vėžys“, – sako Nacionalinio vėžio centro (NVC) Onkourologijos skyriaus vedėjas dr. Alvydas Vėželis. Plėtojant personalizuotos medicinos paslaugas Nacionalinio vėžio centro Onkourologijos skyriuje šiais metais pradėta taikyti nauja metodika: atliekamos Fusion (radiologinių vaizdų suliejimo) „laisvos rankos“ prostatos biopsijos, kurios galimos ne tik bendrinėje nejautroje, bet ir vietinės nejautros sąlygomis. Ši metodika kasdieniniame urologo ir radiologo darbe palengvina prostatos vėžio diagnostiką, taip pat ir paciento priežiūrą po prostatos biopsijos. Lietuvoje ši technologija taikoma tik NVC Onkourologijos skyriuje. NVC Onkourologijos skyriaus gydytojas urologas doc. dr. Aušvydas Patašius, „laisvos rankos“ biopsijos paėmimo metodo pradininkas Lietuvoje, išvardijo naujojo metodo pranašumus. „Pirmas privalumas – „laisvos rankos“ metodas  leidžia greičiau atlikti prostatos biopsijas. Jos yra tikslesnės – tai yra svarbiausia diagnozuojant prostatos vėžį. Be to, kadangi sparčiau atliekamos, didėja ir šios paslaugos preinamumas. O šitie faktoriai yra vieni reikšmingiausių mūsų šalyje, kurioje nacionaliniu lygmeniu vykdoma prostatos vėžio prevencinė programa“, – sako doc. dr. A. Patašius. Biopsija atliekama vietinėje ar bendrinėje nejautroje, priklausomai nuo to, kiek reikia paimti bioptatų. „Prostatos magnetinio rezonaso vaizduose apribrėžiamos prostatos ir įtariamo piktybinio židinio ribos, todėl atliekant „laisvos rankos“ biopsiją galima tiksliai pataikyti į židinį, kuriame, kaip  įtariama, yra piktybiniai pakitimai. „Laisvos rankos“ technika leidžia pasiekti sunkiausiai prieinamas prostatos zonas, esančias šalia svarbių struktūrų – šlaplės, tiesiosios žarnos“, – sako doc. dr. A. Patašius. Lyginant vietinės ir bendrinės nejautros sąlygas, kyla klausimų. Kaip patogiau dirbti urologui?  Ar komfortiškai jaučiasi pacientas vietinės nejautros situacijoje? „Vienareikšmiškai gydytojui „laisvos rankos“ biopsiją patogiau atlikti bendrinėje nejautroje, nes urologas, neribojamas paciento judesių, turi laisvę atlikti biopsiją net į sunkiausiai prieinamą židinį. Tačiau šiuo metu, remdamiesi ekspertų rekomendacijomis, atliekame prostatos biopsiją tik iš židinio, matomo prostatos magnetinio rezonanso tyrimo vaizduose, ir zonose aplink jį, biopsija vietinėje nejautroje tapo saugiu būdu greitai diagnozuoti ligą“, – aiškina gydytojas urologas. Kokį biopsijos paėmimo metodą reikėtų taikyti, iš pradžių sprendžia gydantis gydytojas urologas, tačiau kiekvienas pacientas individualiai aptariamas daugiadalykėje specialistų komandoje, kur paskiriama tinkamiausia prostatos biopsijos technika. Pasak doc. dr. A. Patašiaus, „laisvos rankos“ biopsija palyginti su transrektaline biopsija yra ženkliai saugesnė galimų komplikacijų rizikos atžvilgiu. O paciento priežiūra po  „laisvos rankos“ prostatos biopsijos niekuo nesiskiria nuo standartinės transperinealinės biopsijos. Nacionalinio vėžio centro Onkourologijos skyriaus vedėjo dr. Alvydo Vėželio paklausėme, kaip vyksta Lietuvoje  prostatos vėžio profilaktika? Nuo kada vyrams rekomenduojama pasirūpinti prostatos sveikata? Nuo 2006 m. vykdoma prostatos vėžio prevencinė programa skirta vyrams nuo 50 iki 69 metų (imtinai) bei vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai anksčiau sirgo šia onkologine liga. Pasitikrinti labai paprasta ir neskausminga. Šeimos gydytojas rekomenduoja atlikti kraujo tyrimą, parodantį prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentraciją kraujyje. Jei PSA neviršija normos, daugiau tyrimų atlikti nereikia, pacientas kviečiamas dalyvauti programoje po 2 ar 5 metų, priklausomai nuo amžiaus bei PSA tyrimo rezultato.PSA tyrimas yra greitas, neskausmingas kraujo tyrimas, kuris gali atskleisti ankstyvus prostatos pakitimus, dar nesukeliančius simptomų. Jei PSA kiekis viršija normą (daugiau arba lygu 3,0 ng/ml), šeimos gydytojas siunčia pacientą urologo konsultacijai gauti, o šis atlieka rektalinį priešinės liaukos tyrimą ir biopsiją ligos diagnozei patvirtinti arba paneigti. Kaip elgtis, jei šeimoje yra / būta prostatos vėžio atvejų? Kodėl svarbu žinoti šeimos, giminės ligų istoriją? Kaip jau minėjau, jeigu šeimoje artimi giminės: tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu, reikia anksčiau pradėti tikrintis profilaktiškai. Jei vyro giminaičiui, pavyzdžiui, tėvui arba broliui, buvo diagnozuotas priešinės liaukos vėžys, jam irgi gresia didesnė rizika susirgti šia liga. Be to, jei šeimos moterims buvo nustatyta didesnė krūtų ir kiaušidžių vėžio rizika – BRCA ir (ar) BRCA2 genų mutacijos, vyrams taip pat gali būti didesnė rizika susirgti prostatos vėžiu. Jei paciento šeimoje yra buvę prostatos, krūties, gaubtinės žarnos, kiaušidžių ar kasos vėžio atvejų arba jei buvo diagnozuotas metastazavęs prostatos vėžys, pacientui gali būti pasiūlyta išsitirti dėl tam tikrų genų mutacijų. Genetiniai tyrimai svarbūs tam, kad kai kurios mutacijos  (pavyzdžiui, BRCA1 ir BRCA2 geno mutacijos) gali parodyti, kokio agresyvumo yra vėžys ir koks gydymas pacientui būtų tinkamiausias, gali būti parinkti tam tikros grupės vaistai. Vyresnis amžius yra taip pat vienas iš prostatos vėžio rizikos veiksnių. Senstant, rizika susirgti prostatos vėžiu didėja. Labai raginčiau visus vyrus atsisakyti ne tik prostatos vėžio riziką galinčių padidinti, bet ir bendrai sveikatą žalojančių veiksnių. Priminsiu, jog tai: Kaip diagnozuojamas prostatos vėžys? Nacionalinis vėžio centras yra svarbiausias prostatos vėžio diagnostikos ir gydymo centras Lietuvoje, turintis Europos urologų asociacijos (EAU) ir Europos urologų tarybos (EBU) suteiktą kompetencijos centro sertifikatą. Čia naudojama moderni diagnostikos aparatūra, atliekami genetiniai tyrimai, vykdomi moksliniai tyrimai, o kiekvieno paciento gydymo taktika nustatoma daugiadalykėje gydytojų komisijoje – bendradarbiaujant urologams, onkologams, radiologams, patologams. Tačiau, norint skirti individualų gydymą, reikalinga tikslingai diagnozuoti priešinės liaukos vėžį tiek radiologiškai, tiek ir morfologiškai, ir nustatyti  kliniškai reikšmingą prostatos vėžį. NVC Onkourologijos skyriuje daugiau nei 20 metų atliekamos priešinės liaukos sisteminės transrektalinės (per išeinamąją žarną) prostatos biopsijos, o nuo 2013 m. biopsijos buvo pradėtos atlikinėti transperinealiai (per tarpvietės odą). Jų specifiškumas diagnozuojant kliniškai reikšmingą priešinės liaukos vėžį išaugo iki 80–90 proc. Nuo 2019 m., įsigijus Fusion (radiologinių vaizdų suliejimo) technologiją, galimybės identifikuoti  kliniškai reikšmingą vėžį išaugo iki 95-99 proc. Į diagnostikos procesą yra įtrauktas ir magnetinio rezonanso tyrimas (MRT), kuris padeda tiksliau nustatyti įtariamo kliniškai reikšmingo priešinės liaukos vėžio lokalizaciją. Suliejančios technologijos pagalba procedūros metu sutapatinami MRT ir ultragarsinio tyrimo vaizdai, kai yra atliekama pritaikomoji biopsija į židinį, kai įtariamas kliniškai reikšmingas priešinės liaukos vėžys. Patvirtinus jį morfologiškai, urologui yra lengviau parinkti individualų, radikalų gydymą pacientui. Jei pacientui diagnozuojamas kliniškai nereikšmingas prostatos vėžys, tokį pacientą galima aktyviai stebėti. Aktyvus stebėjimas – tai atidi vėžio stebėsena, netaikant jokio skubaus gydymo. Aktyvaus stebėjimo tikslas – išvengti nereikalingo gydymo, kuris gali sukelti šalutinių poveikių, taip išsaugant gyvenimo kokybę. Aktyvus stebėjimas yra rekomenduojamas mažos arba tam tikros vidutinės rizikos pacientų grupei, kuriems nustatytas lokalus prostatos vėžys. Aktyvaus stebėjimo metu gydytojai pataria reguliariai tikrinti PSA, kartoti MRT ir prostatos pritaikomąsias biopsijas, esant papildomam židiniui arba didėjant esamam patologiniam židiniui priešinėje liaukoje. Jei nustatomi

Konferencija „Pilvo organų onkopatologijos gydymas: tarpdisciplininio bendradarbiavimo  svarba ir inovacijos“ sukėlė praktiškai visų Lietuvos gydymo įstaigų, kuriose gydomi onkologinėmis ligomis sergantys pacientai, susidomėjimą – pranešimus skaitė lektoriai iš Klaipėdos universitetinės ligoninės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ir Valstybinio patologijos centro, VULSK filialo. Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas, dėkodamas organizatorių komandai už šiais metais jau aštuntą tarpdisciplininį renginį Nacionaliniame vėžio centre, pabrėžė, jos tarpdiscipliniškumas onkologijoje yra būtinybė. „Jeigu prieš kelis dešimtmečius ši naujovė buvo vertinama kaip kažkokia mada, iš Vakarų atėjęs vėjelis, kuris gal ir neprigis, tai šiandien labai puikiai suprantame, kad onkologijoje „solo“ praktika, kai vienas specialistas kažką padaro, pagydo, yra tiesiog neįmanoma. Prieš metus, susitikę su Skandinavijos šalių kolegomis kalbėtis vėžio centrų tematika ir būtent apie šių centrų akreditaciją, turėjome diskusiją, kaip mes suprantame daugiadalykiškumą. Tiesą sakant, tada net tarp Skandinavijos vėžio centrų nebuvo aiškaus sutarimo. Gal būt pagrindiniai dalykai buvo aiškūs – onkologinio paciento gydyme turi dalyvauti onkochirurgas, spindulinės terapijos specialistas, chemoterapeutas, radiologas, patologas.  Ilgainiui atsirado psichologai, reabilitologai, dietologai, socialiniai darbuotojai,  daugiadalykiuose pasitarimuose jau būtinai turi dalyvauti žmonės, kurie atlieka genetinius tyrimus. Duomenų specialistai ateina į kasdienę praktiką, jau tampa daugiadalykės komandos nariais. Be to – paciento artimieji tampa labai svarbia gydymo dalimi. Įrodyta, jog pacientai, turintys artimųjų palaikymą, pasiekia geresnių gydymo rezultatų. Artimieji ne tik gauna tam tikros informacijos, užduočių, bet ir turi turėti galimybę išsakyti savo pasiūlymus. Tad daugiadalykiškumas stipriai evoliucionuoja“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas.  Doc. dr. V. Pečeliūnas atkreipė dėmesį į būtinybę atsižvelgti į paciento perspektyvą. „Vienas iš planų – įdiegti metodišką sprendimo priėmimą kartu su pacientu. Klausimas, kaip pasidalinti atsakomybe dėl to sprendimo. Tai nėra paprastas, savaime suprantamas dalykas, tai metodika, mokslas, įrodymai. Mes tuos dalykus turėsime atvesti į Lietuvą. Norėčiau kad būtume ta šalis, kuri imasi ir lyderystės,“ – pasakė Nacionalinio vėžio centro vadovas. Viena iš konferencijos organizatorių gydytoja radioterapeutė dr. Rita Steponavičienė labai džiaugiasi, kad konferencijoje dalyvavo ir slaugytojai, ir medicinos studentai bei gydytojai rezidentai. „Mums tai yra labai aktualu, tai mūsų jaunoji karta – tikriausias jaunimo elitas, kurį reikia taip pat mokyti ir supažindinti su onkologija, parodyti, kaip atrodo pas mus konferencijos“, – sako dr. R. Steponavičienė. Pasak dr. R. Steponavičienės, konferencijoje pakviesti dalyvauti skirtingų specialybių ir įvairių centrų lektoriai būtent ir pabrėžė tarpdisciplininio bendradarbiavimo svarbą. „Daugumoje paskaitų buvo akcentuojama, jog tik skirtingų specialybių gydytojų bendradarbiavimas lems geresnius pacientų išgyvenamumo rezultatus bei turės įtakos jų gyvenimo kokybei. Manau, jog ir pacientams svarbi bei aktuali  žinutė – gydymo taktika bus parinkta gydytojų komandos, o prioritetas – paciento gyvenimo kokybė. Noriu pasidžiaugti įtraukiu Santaros kolegų dalyvavimu, kurie pasidalino Kepenų vėžio chirurginio ir medikamentinio gydymo naujovėmis. Taip pat pristatytos erdvinio frakcionavimo (SFRT), adaptyvios ir FLASH  spindulinės terapijos metodikos. Dirbtinio intelekto teikiami privalumai patologiniuose tyrimuose papildė aptartas naujoves. Pristatyti naujausi nacionalinio vėžio registro epidemiologiniai duomenys, sisteminis gydymas, taikinių terapija, imunoterapija, chirurginio bei spindulinio gydymo naujovės svarbios tiek medicinos mokslų studentams, rezidentams, ilgametę patirtį turintiems klinicistams, tiek ir slaugytojams bei radiologijos technologams“, – sako dr. R. Steponavičienė. Konferenciją organizavo Nacionalinis vėžio centras, Nacionalinis vėžio institutas, Lietuvos spindulinės terapijos sąjunga, Klinikinės medicinos ir farmacijos draugija, emedicina.lt