Onkologinė liga paliečia žmogų ir jo aplinką – šeimą, artimuosius, draugus. Jie tampa ne tik kelionės per ligą bendrakeleiviais, bet ir tais, kurie palaiko, stiprina viltį. Jie tampa stiprybės šaltiniu, iš naujo suvienija šeimas, leidžia visapusiškai pažinti draugus, artimuosius. Apie 30 proc. pagerėja išgyvenamumas tų onkologinių pacientų, kurie turi artimųjų palaikymą. Pasaulinės ligonių dienos išvakarėse LR Seime atidarytos fotoparodos „Drauge kelyje“ dalyviai mano, jog pasitikėjimas, palaikymas ir parama yra labai svarbu.
Fotoprojekte „Drauge kelyje“ įsiamžino žmonės, perėję per onkologinę ligą ir toliau sėkmingai gyvenantys savo įprastus gyvenimus. Vieniems – tai jau sena kelių dešimtmečių istorija, kiti – dar tik eina šiuo keliu. Fotoprojekte sutikę dalyvauti žmonės tikisi, jog jų pavyzdys gali tapti palaikymu kitiems, susiduriantiems su onkologine liga. Fotoprojektas – tai vilties ženklas, jog liga yra įveikiama.
Gyventi taip, kad onkologinė liga prisitaikytų prie paciento
LR Seimo narys, LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys prof. dr. Saulius Čaplinskas pabrėžė, jog onkologinės ligos diagnozė šiuo metu yra visai ne tai, ko mokėsi medicinos studijose. „Šiandien – Anos Skorik paroda. Kiekvienas iš mūsų pažįstame žmonių, kurie yra susidūrę su onkologine liga. Prieš kelis mėnesius susitikime teko bendrauti su buvusia Didžiosios Britanijos ministre pirmininke baroniene Teresa May. Didelį įspūdį padarė jos pasakyti žodžiai, kai jai buvo diagnozuotas pirmo tipo cukrinis diabetas: „Ne aš turiu išmokti gyventi su diabetu, o diabetas turi išmokti gyventi su manimi“.
Svarbu, kad kuo daugiau žmonių suprastų ne protu, o širdimi, kad visi galime gyventi taip, kad onkologinė liga prisitaikytų prie manęs, o ne aš, pacientas, prie ligos. Aišku, artimųjų parama yra be galo svarbi, todėl tiek gydytojai, tiek politikai turime padaryti viską, kas įmanoma, kad padėtume žmonėms, kurie susidūrė su šia liga, gyventi visavertį gyvenimą, kaip ir yra pavaizduota šiose nuotraukose. Žmogus, kuriam diagnozuota bet kuri lėtinė liga, dažnai permąsto savo gyvenimą, faktiškai susigyvena su ja. Žmonės pakeičia savo prioritetus, pergalvoja juos. Kviečiu visus nešti tą žinią pirmiausia savo artimiausiems žmonėms“, – pasakė prof. dr. S. Čaplinskas.
Paramos vertė – trečdaliu geresnis išgyvenamumas
Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas sako, jog per savo gyvenimą teko matyti labai daug žmonių, einančių per ligą, pacientams teikiamos paramos. „Vidumi priimu parodą, kuri atspindi realų gyvenimą – joje parodomas, atspindimas paciento kelias. Kiekvienoje nuotraukoje yra realus pacientas ir realūs artimieji, kurie lydi pacientą jo kelyje. O kelias yra pilnas emocijų, pirmiausiai – sunkių, neramių. Kelyje yra ir fizinių simptomų. Iš tiesų viskas gana nelengva, tačiau nuotraukose daug šviesos. O ta šviesa ir yra parama, apie kurios vertę onkologiniam pacientui turime daug įrodymų. Amerikos vėžio draugijos atliktas tyrimas parodė, kad pacientų, kurie turi stiprią artimųjų paramą, išgyvenamumas yra 30 proc. geresnis. Kiti tyrimai rodo, kad imuninė funkcija tų žmonių, kurie turi paramą, yra geresnė. Ir gyvenimo kokybė, be abejo, geresnė.
Nacionaliniame vėžio centre darome daug, kad įtrauktume pacientą bei jo artimuosius į gydymo kelią. Vyksta organizaciniai pokyčiai, kviečiame į viešuosius renginius – būtent ši paroda yra tų veiksmų dalis.
Parodyti, kokia yra palaikymo galia, patraukliai ir aiškiai pavyko fotografei Ana Skorik. Tai svarbu ne tik žiūrintiems šią parodą, bet ir patiems pacientams, visuomenei, medikų bendruomenei. Mes, medikai, sėdėdami savo stalo pusėje, ne visada gerai suprantame kito perspektyvą. Tad menas leidžia labai aiškiai į tai pažiūrėti. Vienas iš chemoterapijos pradininkų Sidney Farber yra pasakęs, kad vėžio gydymas yra ne tik vaistai, procedūros, bet ir meilė, kuri sustiprina vėžio gydymo poveikį.
Mes siekiame, kad iš PSDF lėšų būtų apmokama paciento ir jo artimųjų konsultacija. Tokia konsultacija turėtų atsirasti kiekvieno sunkiai susirgusio paciento kelyje. Tai vienas iš pigiausių būdų pakelti gydymo efektyvumą. Jokie pinigai neatstos tos naudos, kurią mes gauname susitelkdami ir pajausdami to susitelkimo galią“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas.
Su artimųjų parama matyti šviesą tunelio gale
Fotografijų autorė Ana Skorik džiaugiasi turėjusi galimybę prisidėti prie šios gražios iniciatyvos. „Visiems, esantiems kelyje per ligą, nėra lengva, juk artimieji negali parodyti savo emocijų, turi palaikyti savo artimą žmogų. O juk minčių einant nelengvu gydymosi keliu būna visokių. Tad palaikymas padeda ne tik gydytis, bet ir psichologiškai išlikti stabiliems. Apie tai reikia kalbėti“, – pasakė A. Skorik.
Pasak fotoprojekto dalyvės Ramintos Vilkevičienės, kiekviena diagnozė pristabdo gyvenimo tempą. „Tačiau, greičiausiai, niekas neprieštaraus, kad diagnozė vėžys – tikra to žodžio prasme apverčia gyvenimą aukštyn kojom. Tuomet tu gali rinktis – neviltį, baimės gniaužtus. Arba gali ieškoti tame vilties, išeičių, dieviškosios palaimos, sveikatos. Ir – matyti šviesą tunelio gale. Aš prieš penkiolika metų pasirinkau pastarąją – matyti šviesą. Ir net tada, kai situacija buvo sudėtinga, kai kiekvieną dieną, laukdama diagnozės, kiekvieno tyrimo rezultatų, buvai viena su savimi. Tame laukimo kelyje draugų nėra. Tačiau draugai, artimieji, greta esantys žmonės yra ypatingai svarbūs einant sveikimo keliu. Kai tu turi drąsinančią žinią, kad turi paramos iš artimųjų, turi pasitikėjimą, turi šiltas slaugytojų rankas, pasitikėjimą gydytojais, jų išmintimi. Žinai, kad jie – sumaniausi gydytojai, gydantys šiuos ligonius, padarys patį geriausią sprendimą. Tai ir yra ta šviesa, kurią neši kaip vėliavą į sveikimą, į būtį. Ir vaikai – jų turiu tris, kurie prieš penkiolika metų buvo dar maži, dabar yra suaugę, stiprūs, savarankiški, drąsūs. Džiaugiuosi, kad mano diagnozė sugebėjo jų neišgąsdinti gyventi, galbūt net sugebėjo duoti daugiau supratimo, kad iš sunkios situacijos galima matyti išeitis, sprendimų galimybes. Visa tai suteikė platesnio suvokimo, kas yra gyvenimas, mokėjimo džiaugtis kasdienybe, kiekviena akimirka, kurią gali kasdienybėje įžvelgti. Problemos, kuriomis iki tol buvo gal ir skundžiamasi, nustumiamos į šalį, nes jos nėra svarbios“, – dalijosi savo patirtimi R. Vilkevičienė.
Tylus palaikymas kasdieniniuose veiksmuose
Rugilė Bružaitė, jauniausia fotoprojekto dalyvė, prisiminė, kaip ji, būdama trejų metų, buvo visiškai tikra, kad gyvenimo problemas galima išspręsti vienu sakiniu. „Tada aš labai rimtai pasakiau mamai:„Mamyte, tu pasveiksi. Aš žinau.“ Be medicininio išsilavinimo, be patirties, bet su absoliučiu tikėjimu. Ir šiandien galvoju – gal kartais mums visiems praverstų bent truputį to trejų metų vaiko tikrumo.
Tuo metu dar nesupratau, kas yra vėžys. Man tai buvo tiesiog žodis, kurio suaugusieji nemėgo tarti garsiai. Tačiau labai greitai supratau, kad kai šeimoje kažkas suserga vėžiu, liga paliečia ne vieną žmogų – ji paliečia visą šeimą. Pasikeičia kasdienybė. Namai tampa tylesni. Pokalbiai – atsargesni. O stiprybė ima reikšti ne tai, kad niekada neverki, o tai, kad randi jėgų būti atrama kitiems.
Mūsų šeimoje ta atrama buvo mano močiutė – mano mamos mama. Ji visada palaikė tyliai. Ji niekada neverkė prie mūsų. Ji nepasakojo, kaip sunku. Ji tiesiog buvo. Ramiai, kasdien, be didelių žodžių. Ir būtent ta tyla tapo didžiausia stiprybe – ji laikė mūsų šeimą tada, kai visiems kitiems buvo per sunku. Tokiais momentais supranti, kad palaikymas nebūtinai yra garsus. Kartais jis gyvena tyloje, ištvermėje ir kasdieniuose veiksmuose. Arbatos puodelyje. Apkabinime. Buvime šalia.
Šiandien mes susirinkome čia dėl labai aiškaus tikslo – kad nei vienas žmogus, susidūręs su vėžiu, neliktų vienas. Kad šeimos, kurios gyvena tarp baimės ir vilties, jaustų, jog valstybė, bendruomenė ir žmonės yra šalia. Mano trejų metų pažadas mamai buvo vaikiškas. Tačiau šiandien jis tampa suaugusiųjų atsakomybe – kurti aplinką, kurioje stiprybė nebūtų našta, o viltis būtų paremta realia pagalba ir palaikymu“, – pasakė R. Bružaitė.
Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-02-10
