Naujienos

Su dideliu liūdesiu, šiluma ir pagarba prisimename netikėtai iškeliavusią Ireną Povilonienę – Nacionalinio vėžio centro gydytoją onkologę chemoterapeutę, ilgametę Lietuvos onkologijos specialistę ir vieną iš Lietuvos paliatyviosios medicinos pradininkių, kuri visą savo profesinį ir asmeninį gyvenimą skyrė pacientų gerovei ir kovai su onkologinėmis ligomis. Gydytoja Irena Povilonienė buvo žinoma ne tik dėl aukšto profesinio meistriškumo, bet ir dėl išskirtinio žmogiškumo – nuoširdaus, empatiško požiūrio į pacientus, gebėjimo suteikti pagalbą sunkiausiomis akimirkomis. Jos pacientai dažnai tapdavo gyvu įrodymu, kad atsidavimas, meilė ir tikėjimas savo darbu gali pakeisti gyvenimus. Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas šviesaus atminimo gydytoją Ireną Povilonienę prisimena kaip savo darbui nuoširdžiai atsidavusią, pacientams šviesos suteikiančią savo srities profesionalę. „Gydytoją Ireną pažinojau bene du dešimtmečius, ji buvo šviesus, išmintingas ir be galo savo profesijai atsidavęs žmogus, reta, vientisa asmenybė. Iš jos išmokau pamokų, kurių neįmanoma rasti universiteto vadovėliuose. Irena turėjo dovaną matyti pacientą pirmiausia kaip žmogų, kaip unikalią asmenybę su savo istorija ir savais iššūkiais. Ji niekada negydė tiesiog ligos – ji gydė žmogų kaip visumą. Daugiausiai dėmesio Irena skyrė tiems, kuriems pagalbos reikėjo labiausiai. Nėra atsitiktinumas, kad ji atsidavė paliatyviajai pagalbai – sričiai, kurioje medicina susitinka su žmogaus trapumu ir kurioje nebelieka vietos skubotam formalumui. Irenos, kaip gydytojos veiklą, puikiai apibūdina paliatyvios pagalbos pradininkės C. Saunders žodžiai „Tu rūpi mums todėl, kad esi tu. Tu rūpi mums iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.“ Irenos išskirtinė dvasinė stiprybė leisdavo jai ne tik suteikti profesionalią pagalbą, bet ir padėti žmogui surasti vidinę ramybę bei susitelkimą kovojant su nepagydoma liga. Irena buvo kolegė, į kurią kreipdavausi dėl savo sudėtingiausių pacientų. Labai džiaugiausi, kai Irena sutiko prisijungti prie Nacionalinio vėžio centro komandos. Jos indėlis kuriant onkologijos paliatyvios pagalbos tarnybą Nacionaliniame vėžio centre buvo kertinis – Irena buvo viena iš šios srities pradininkių ir sielų Lietuvoje. Sako, nepakeičiamų žmonių nėra, tačiau, kai kurių šviesulių pakeisti neįmanoma. Jos išėjimas yra milžiniška netektis pacientams, medicinos bendruomenei ir neapsakomai skaudus praradimas visiems, pažinojusiems ją asmeniškai,“ – mintimis dalijasi doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Nacionalinio vėžio centro Paliatyvios onkologijos poskyrio vyriausiasis koordinatorius Marius Čiurlionis sako, kad darbas su šviesaus atminimo Irena Poviloniene jam atvėrė kitą onkologijos pusę – tą, kurioje visada yra viltis ir galimybė padėti žmogui. „Darbas su Irena buvo tikra gyvenimo mokykla, ir ne vien klinikine prasme. Per pastaruosius metus išmokau daugiau nei iš dešimčių perskaitytų mokslinės literatūros šaltinių. Irenos dėka pažinau bendravimo su pacientu ir jo artimaisiais paprastumą bei lengvumą. Nors susitikome paliatyviosios medicinos srityje, pastaruosius metus kasdieną kartu dirbome tam, kad paliatyvioji medicina Lietuvoje rastų savo vietą universiteto ligoninėje. Didžiausia pamoka, kurią išmokau iš Irenos, buvo supratimas, jog sėkmės paslaptis onkologijoje slypi gebėjime išeiti už dogmų ir tradicinio mąstymo ribų, nes atsakymų komforto zonoje dažniausiai nėra. Labai tuščia ir sunku bus tęsti darbus be jos. Savo tyru nuoširdumu ji visada spinduliavo ramybę ir saugumą. Irenos niekas niekada nepakeis, tačiau tikiu, kad jos pavyzdys įkvėps daugelį medikų, pasirinkusių ar dar pasirinksiančių onkologiją ar paliatyviąją mediciną. Mūsų Paliatyviosios onkologijos poskyris jaučiasi tarsi netekęs mamos. Nors likome be jos gerokai per anksti, esame be galo dėkingi, jog turėjome galimybę dirbti kartu. Irenos pavyzdys visada gyvens mūsų širdyse ir bus didžiulė paskata tęsti tuos kasdienius, didžius darbus, kurių labiausiai reikia pacientams. Juk Irenos klinikinė veikla visada ir buvo apie pacientus – ir tik apie juos,“ – kalba M. Čiurlionis. Nacionalinio vėžio centro paliatyviosios medicinos gydytoja Janina Buterlevičiūtė šviesaus atminimo kolegę prisimena kaip visiems atvirą, atjautos kupiną žmogų. „Irena labai mylėjo pacientus, visus žmones aplinkui, bendradarbius, kolegas –  ji turėjo labai didelę širdį.  Į pacientą žiūrėjo holistiškai, ne vien medicininės pagalbos požiūriu. Ji neatsakė nei vienam, kuris klausė patarimo – dabar matome šimtus tūkstančius liūdnos žinios peržiūrų socialiniuose tinkluose. Verkiu ne tik aš, verkia ir jie… Onkologė, paliatyvios terapijos gydytoja, gydytoja onkologė chemoterapeutė – trys viename. Tokia buvo Irena Povilonienė – puiki visų šių sričių specialistė. Irena mokėsi onkologijos nuolat, nuo pat pradžių, kai tik pradėjo dirbti. Domėjosi mokslo pasiekimais, domėjosi kitų onkologijos sričių specifika. Su Irena mokėmės viename kurse, vienoje grupėje, gyvenome bendrabutyje viename kambaryje. Susitikome vėl, kai aš dirbau Vilkpėdės ligoninėje – Irena rūpinosi vienu iš pacientų. Čia ir pamatė, kiek šioje ligoninėje guli paliatyvių pacientų, kuriems reikia kitokios pagalbos – ne tik medicininės slaugos, bet ir dvasinės, psichologinės pagalbos, bendražmogiško palaikymo.  Prieš tris dešimtmečius pakvietė prisijungti prie jos buriamos paliatyviosios medicinos komandos. Irena Povilonienė – viena iš paliatyviosios medicinos pradininkų Lietuvoje. Jos pastangomis suburta ir sėkmingai dirbo paliatyvios medicinos komanda Onkologijos institute, į dabartinį Nacionalinį vėžio centrą Irena grįžo prieš metus. Pasakyti, kad mes, kolegos, liūdime ir užjaučiame šeimą – per mažai. Suvokti, kad jos nebėra – kol kas neįmanoma. Irenos mums truks, trūksta jau dabar ir sunku patikėti, kad laikas šią netektį kaip nors užgydys…“ – šviesaus atminimo kolegę prisimena J. Buterlevičiūtė. Kolegei Janinai antrina ir Nacionalinio vėžio centro gydytojas onkologas chemoterapeutas Leonid Gatijatullin. „Gerbiama daktarė Irena visa esybe  buvo įsigilinusi į paciento interesus, jo poreikius, matė jo kančias ir skausmą, o kartu kiekvienam paciente regėjo unikalią asmenybę, kaip Dievo kūrinį. Apie tai galime liudyti mes, artimi kolegos, kurie šalia jos kartu dirbome dėl paciento, žinodami jos požiūrį į žmogų ir tikėjimą Dievu. Irena buvo ir išlieka mūsų širdyse atsidavusi šeimai, žmogumi, aukšto profesionalumo gydytoja, gerbiama tarp kolegų. Daugeliui ji buvo drauge ir mokytoja, mylima savo pacientų. Gedime dėl sunkios netekties, prisimename su dėkingumu ir maldomis, “ – mintimis dalijasi L. Gatijatullin. Nacionalinis vėžio centras reiškia gilią užuojautą dr. Irenos Povilonienės artimiesiems, bičiuliams ir kolegoms. Jos atminimas amžinai išliks mūsų širdyse.

Nacionalinio vėžio centro komanda dalyvavo tradiciniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtame atminti ir pagerbti 1991-ųjų sausio 13-osios naktį žuvusių Laisvės gynėjų atminimą. Šis bėgimas – tai ne tik fizinis iššūkis, bet ir prasmingas būdas prisiminti tuos, kurie paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Bėgdami kartu pagerbėme žuvusiųjų atminimą, išreiškėme solidarumą ir dar kartą patvirtinome, kad laisvė, vienybė ir žmogiškumas yra vertybės, kurias saugome ir puoselėjame kasdien. Atmintis gyva tol, kol ją nešiojamės širdyse.

Septynis vežimėlius neįgaliesiems – universalias pacientų transportavimo priemones – prieš šv. Kalėdas Nacionaliniam vėžio centrui padovanojo Nacionalinė krūties ligų asociacija (NKLA). „Šv. Kalėdų laukimas – tai metas, kai širdys atsiveria gėriui, grožiui, atjautai, bendrystei, o juk dovanų gauti visada malonu tiek  žmogui, tiek ir organizacijai. Juo labiau miela, kai apie mus pagalvoja tradiciniai partneriai. Už labai prasmingą bendradarbiavimą nuoširdžiai dėkoju Nacionalinei krūties ligų asociacijai, iš tiesų socialiai atsakingai organizacijai,  ir jos energingajai prezidentei Aušrai Bružienei už rūpestį onkologiniais pacientais. Asociacija nupirko ir įteikė Nacionaliniam vėžio centrui septynis vėžimėlius neįgaliesiems. Į Nacionalinio vėžio centrą atvykusiems galėsime pasiūlyti ženkliai daugiau pacientų transportavimo priemonių: žmonės su judėjimo negalia, vyresnio amžiaus pacientai ar traumą patyrę žmonės, kurie laikinai negali vaikščioti, galės patogiai pasinaudoti šiais „ratais“, – sako Nacionalinio vėžio centro direktoriaus pavaduotojas medicinai dr. Marius Kinčius. NKLA prezidentė Aušra Bružienė tiki, jog skaičius septyni – sėkmę lemiantis skaičius. „Kai esi pabuvęs paciento vietoje, kitaip žiūri į žmonių, susiduriančių su onkologine liga, poreikius. Norisi, kad jiems būtų kuo patogiau, jaukiau, gražiau. O čia ir supranti, kad vien medikų profesionalumo ir šypsenų nepakanka, reikia žmogui, kuris negali vaikščioti, pagalbos – „ratų“. Paprastas, seniai žmonijos išrastas dalykas – ant keturių ratų riedantis vežimėlis, tikiu, palengvins pacientams kelionę po Nacionalinio vėžio centro koridorius. Kodėl septyni? Atsakymas paprastas – skaičius septyni neša sėkmę. Naudodamasi proga, noriu visiems – gydytojams, slaugytojoms, pacientams, jų artimiesiems palinkėti ramių ir jaukių šv. Kalėdų. Tegu pildosi visi per šv. Kalėdas sugalvoti norai ir  viltys“, – sako A. Bružienė. NVC Konsultacinės poliklinikos vedėjo pavaduotoja Kontaktų centrui Inga Jankūnienė, dėkodama Nacionalinei krūties ligų asociacijai už labai naudingą dovaną, primena, jog per dieną Kontaktų centre apsilanko apie 500 pacientų, taip pat jų artimųjų ar lydinčių asmenų. „Džiugu, kad vis daugiau socialinių partnerių supranta mūsų poreikius ir pacientų lūkesčius kuo komfortiškiau jaustis atvykus į NVC. Žinoma, visas NVC kolektyvas labai stengiamės apgaubti pas mus atvykusius pacientus rūpesčiu ir žmogiškąja šiluma. Tačiau vien gerų norų  nepakanka. Tikimės, kad ir kiti socialiniai partneriai atras galimybių, noro pagelbėti ir supratimo, kad tai labai svarbu“, – sako I. Jankūnienė.

Daugiau nei šimtas Nacionaliniame vėžio centre besigydančių pacientų galėjo prisidegti savo žvakeles nuo „Betliejaus taikos ugnies“ žibinto: tęsiamas socialinių renginių ciklas „NVC Adventas“. Lietuvos skautai tradiciškai nešiojo Betliejaus ugneles po NVC, socialiai atsakingos organizacijos, skyrius – pacientai, besidegdami žvakes nuo žibinto, mielai klausėsi ir skautų pasakojimo apie šią viltingą ir simbolinę pasaulinę akciją. Eidami iš palatos į palatą skautai mielai pasakojo „Betliejaus taikos ugnies“ istoriją tiems pacientams, kurie nebuvo girdėję apie akciją. Žvakes mielai prisidegė ir tą pavakarę dirbę medikai. Gausus būrys jaunųjų Šventaragio tunto skautų Betliejaus taikos ugnies akciją pradėjo NVC koplyčioje, kur kapelionas Gintaras Petronis bei susirinkę į šv. Mišias žmonės prisidegė savo žvakes. „Džiaugiamės, kad šiemet mūsų būryje šurmuliuoja jaunieji skautai – jie turi tiek daug užsidegimo ir energijos, tikimės, kad ir pacientai pajautė, kai ėjome per palatas ir linkėjome sveikatos ir vilties žmonėms, kurie dėl ligos negalės susėsti vakarienės prie Kūčių stalo su savo artimaisiais. Esame labai dėkingi, kad kasmet priimate mus, skautus, nešančius šį plačiai per pasaulį nešamą taikos ir vilties simbolį“, – pasakė Gabija Didžiokaitė,   „Betliejaus taikos ugnies“ akcijos NVC iniciatorė.   Tarptautinė tradicija, kai iš Betliejaus prieš Kalėdas po pasaulį iškeliauja ypatingas simbolis – Betliejaus taikos ugnis, prasidėjo prie 40 metų. Ši žinutė, skirta valstybėms, institucijoms, bendruomenėms, žmonėms, primena paprastą tiesą – net mažiausia švieselė gali įveikti tamsą.  Tad dalydamiesi Betliejaus taikos ugnimi kviečiame skleisti taikos viltį bei prasmingą bendrystę. Šiais metais liepsna Lietuvą pasiekė iš Austrijos, kur ji dega visus metus, o jos kelionę mūsų šalyje tęsia Lietuvos skautai.