Naujienos

Iš tarptautinių mokymų sugrįžusios Nacionalinio vėžio centro (NVC) specialistės – radioterapeutė Šarūnė Liukpetrytė-Kuosienė, radiologės Karmela Petrusevičienė ir Augustė Rakštytė-Jagminė yra vieningos nuomonės, jog mokymai užsienio vėžio centruose duoda labai vertingų žinių, patirčių ir kontaktų. „Tarptautiniuose mokymuose per trumpą laiką gauname ir įsisaviname kondensuotą inovatyvią informaciją, kuri labai vertinga mums, klinicistams. Šį kartą pasisėmėme naujausių profesinių žinių radiologiškai diagnozuojant krūties ligas, taip pat praturtinome savo klinikinę patirtį, nes buvo  analizuojami itin sudėtingi klinikiniai atvejai“, – sako gydytoja radioterapeutė Š. Liukpetrytė-Kuosienė. 2026 m. kovo 2–3 d. NVC specialistės dalyvavo EUSOBI (European Society of Breast Imaging) Diagnostinio ir intervencinio krūties ultragarso kursuose Vienoje, Austrijoje. EUSOBI – pirmaujanti Europos organizacija, vienijanti krūties diagnostikos specialistus ir siekianti gerinti krūties ligų diagnostiką bei skatinti aukštos kokybės specialistų mokymą. Kursus organizavo tarptautiniai ekspertai: prof. dr. Eva Maria Fallenberg (Miunchenas, Vokietija), Gustave Roussy instituto Medicinos vizualizavimo skyriaus ir Diagnostikos vaizdų skyriaus vadovė prof. dr. Corinne Balleyguier (Vilžuifas, Prancūzija) ir Graco medicinos universiteto Radiologijos skyriaus vadovas prof. dr. Michael Fuchsjäger (Gracas, Austrija). Paskaitas skaitė bei praktinius užsiėmimus vedė lyderiaujantys Europos ir JAV krūties diagnostikos radiologai. „Kursų metu buvo išskirtos dvi pagrindinės sritys – krūtų ultragarsinis tyrimas ir minimaliai invazyvios intervencijos ultragarso kontrolėje. Paskaitų metu buvo pristatyta vos prieš kelis mėnesius atnaujinta krūties pakitimų vertinimo sistema BI-RADS (v2025), aptarti krūtų darinių, sritinių limfmazgių pakitimų diagnostikos niuansai remiantis atnaujinta BI-RADS sistema, elastografija, kontrastiniai ultragarsiniai tyrimai. Praktinių užsiėmimų metu buvo nagrinėjami įvairūs sudėtingi klinikiniai atvejai. Taip pat paskaitų metu buvo pristatytas automatinis 3D krūties ultragarsas (ABUS)  ir jo galimybės didelės rizikos pacienčių stebėjimui. Tokie mokymai krūtų radiologams, dirbantiems krūtų ligų diagnostikoje, yra svarbūs, nes leidžia realiai susipažinti su naujausiomis krūtų vaizdinės diagnostikos technologijomis, geriau suprasti jų diagnostines galimybes ir ribotumus bei tinkamai interpretuoti kitose gydymo įstaigose pacientėms atliktų tyrimų rezultatus. Įgytos žinios taip pat praverčia vertinant sudėtingesnius klinikinius atvejus ir parenkant tinkamiausią pacienčių ištyrimo ar stebėsenos taktiką kasdienėje klinikinėje praktikoje. Minimaliai invazyvių intervencijų paskaitose buvo apžvelgtos krūties darinių bei pakitimų storos adatos bei vakuuminės biopsijos, darinių žymėjimo metodikos, taip pat nemažai dėmesio skirta minimaliai invazyviam gydymui – mikrobangų bei krioabliacijoms. Nacionaliniame vėžio centre sukaupta didelė patirtis atliekant storos adatos biopsijas, o intervencinėje radiologijoje plačiai taikomi abliaciniai metodai kitų organų – pavyzdžiui, kepenų ir inkstų – dariniams gydyti. Todėl paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu buvo naudinga susipažinti su platesniu minimaliai invazinių krūties intervencijų spektru, taikomu kituose Europos vėžio centruose, bei aptarti skirtingas diagnostikos ir gydymo strategijas. Tokia skirtingų vėžio centrų patirties ir klinikinių atvejų analizė leidžia kritiškai įvertinti įvairių metodų taikymą bei praplėsti galimus sprendimus kasdienėje klinikinėje praktikoje sugrįžus į savo kasdieninį darbą NVC“, – sako gydytoja onkologė radioterapeutė Š. Liukpetrytė-Kuosienė.

Medicinoje savanorystė dažnai tampa tylia, bet nepaprastai svarbia pagalbos forma. Tai galimybė būti šalia žmogaus ne tik kaip specialistui, bet ir kaip žmogui – su dėmesiu, kantrybe ir empatija. Ypač didelę prasmę savanorystė įgauna onkologijoje, kur pacientai ir jų artimieji susiduria su sudėtingais išgyvenimais, nerimu ir nežinomybe. Dar jautresnė ši sritis paliatyviojoje medicinoje. Čia svarbiausia ne tik medicininis gydymas, bet ir gyvenimo kokybė, žmogaus orumas, emocinė parama bei buvimas kartu sunkiausiais gyvenimo momentais. Kartais net paprastas pokalbis, rankos palaikymas ar tylus buvimas šalia gali turėti didelę reikšmę pacientui ir jo šeimai. Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje savanorystė tampa svarbia komandinio darbo dalimi. Čia susitinka skirtingos patirtys, kultūros ir profesiniai keliai, kuriuos vienija bendras tikslas – padėti žmogui. Apie savanorystės prasmę, kultūrų susitikimą medicinoje ir darbą su būsimais slaugos specialistais kalbamės su savanore slaugytoja iš Japonijos Naru Murakami Minikevičius, savo profesinę patirtį sukaupusia Japonijoje ir Danijoje, bei slaugytoju Justu Narbutaičiu, kuris Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje dirba su studentais ir savanoriais. Pokalbis su slaugytoja savanore Naru Murakami-Minikevičius „Vien buvimas šalia kartais pasako daugiau nei žodžiai“ Kaip nusprendėte atvykti į Lietuvą? Ar pastebite didelių skirtumų tarp gyvenimo Lietuvoje ir Japonijoje? Mano vyras yra lietuvis, ir mes turime du mažus vaikus. Prieš persikeldami į Lietuvą gyvenome Danijoje. Norėjome, kad mūsų vaikai augtų su stipriu nacionaliniu identitetu – arba Japonijoje, arba Lietuvoje, todėl galiausiai pasirinkome Lietuvą. Japonijoje yra labai daug griežtų taisyklių, o kultūra labai pabrėžia mandagumą, nuolankumą ir tam tikrą dvasinį elgesio būdą. Lietuvoje žmonės, žinoma, gerbia vienas kitą, bet čia jaučiu daug daugiau laisvės. Kartais mane šiek tiek stabdo mano įgimtas japoniškas mandagumas. Anksčiau dirbote slaugytoja Japonijoje ir Danijoje, o dabar savanoriaujate Lietuvoje. Kokius pagrindinius skirtumus pastebite tarp darbo šiose šalyse? Žinoma, didžiausias skirtumas nuo pat pradžių yra kalba, bet be to, nors pagrindinės medicinos ir slaugos žinios visur yra gana panašios, darbo aplinka, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra ir ypač slaugytojų vaidmuo labai skiriasi. Japonijoje slaugytojos atlieka labai įvairias užduotis, įskaitant gyvybinių požymių stebėjimą ir EKG, nes slaugytojų padėjėjų vaidmenys yra riboti. Tai gali būti sudėtinga, bet tai taip pat reiškia, kad mes labai gerai pažįstame savo pacientus – jų asmenybes, jausmus ir kasdienius pokyčius, ką aš labai vertinu. Danijoje ir Lietuvoje slaugytojų padėjėjai ir specializuoti technikai (pvz., EKG) geriau pasidalija darbu. Tai suteikia slaugytojams daugiau erdvės, leidžia sutelkti dėmesį į pagrindinę priežiūrą ir padeda geriau subalansuoti darbą ir asmeninį gyvenimą nei Japonijoje. Kaip jaučiatės dirbdama Paliatyviosios onkologijos poskyryje? Kaip Jus priėmė kolektyvas ir pacientai? Visada norėjau daugiau sužinoti apie paliatyviąją pagalbą. Turiu neurochirurgijos išsilavinimą, o Japonijoje daugiausia rūpinausi pacientais, sergančiais smegenų augliais. Net ir tada, nuo diagnozės nustatymo momento, dažnai jaučiau, kokia svarbi paliatyvioji pagalba bus jiems ir jų šeimoms. Taigi dabar galimybė sužinoti apie šią naują sritį man atrodo labai prasminga ir teikia pasitenkinimą. Jei atvirai, iš pradžių šiek tiek nerimavau – būdama užsienietė maniau, kad galbūt kai kurie žmonės laikysis atstumo arba jausis nejaukiai su manimi. Tačiau paaiškėjo, kad buvo visiškai priešingai. Komanda ir pacientai buvo nepaprastai malonūs ir svetingi. Jie labai stengiasi suprasti mano ribotą lietuvių kalbą, ir ta šiluma mane tikrai jaudina kiekvieną dieną. Čia jaučiuosi nuoširdžiai laiminga ir palaikoma. Ar svarstote galimybę ateityje dirbti Lietuvoje kaip slaugytoja? Taip, be abejo! Jei išlaikysiu reikiamą lietuvių kalbos egzaminą, mielai dirbčiau čia registruota slaugytoja. Kadangi tai mano vyro gimtoji šalis, labai noriu prasmingai prisidėti ir atsidėkoti bendruomenei, ypač sveikatos priežiūros srityje, kur turiu patirties ir aistros. Jaučiu, kad tai būtų puikus kitas žingsnis mūsų šeimai, ir esu motyvuota toliau tobulinti savo lietuvių kalbos žinias, kad tai įvyktų. Ar galėtumėte įsivaizduoti savo profesinę ateitį Nacionaliniame vėžio centre? Taip, tikrai galiu tai įsivaizduoti. Jei mano lietuvių kalbos įgūdžiai pakankamai pagerės, mielai dirbčiau slaugytoja čia, Nacionaliniame vėžio centre. Labai noriu būti šalia pacientų ir jų šeimų – teikti ne tik medicininę priežiūrą, bet ir emocinę paramą tokiu sunkiu metu. Toks vaidmuo man atrodo labai prasmingas ir tikiuosi, kad ateityje galėsiu prisidėti tokiu būdu. Kaip manote, kuo ypatingas ir prasmingas darbas Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje? Ką toks darbas reiškia Jums asmeniškai? Darbas Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje man atrodo labai ypatingas ir giliai veikia mane. Čia dėmesys sutelkiamas ne tik į ligos gydymą, bet ir į tikrą pacientų bei jų šeimų palydėjimą – tiek fizinių, tiek emocinių poreikių tenkinimą ir pagalbą jiems išlikti oriems ir ramiems iki pat pabaigos. Toks šiltas, holistinis požiūris man labai patrauklus. Žinoma, yra kalbos barjeras, ir vis dar yra daug žodžių, kurių dar nesuprantu. Tačiau kai kalbama apie buvimą šalia ir palaikymą, kalba ne visada būtina. Vien buvimas šalia, rankos laikymas, akių kontaktas ar švelnus linktelėjimas gali sukurti komforto ir pasitikėjimo jausmą. Tokiomis akimirkomis tikrai jaučiu ryšį, kuris neapsiriboja žodžiais, ir tai sušildo mano širdį. Kadangi vis dar yra tiek daug dalykų, kurių nežinau, kiekviena pažintis su pacientais ir komanda atneša naujų žinių ir atradimų, kurie man teikia malonumą. Noriu nuo šiol gilinti savo supratimą. Asmeniškai, nuo tada, kai Japonijoje rūpinausi smegenų auglių pacientais, visada jaučiau šį ilgesį: „Jei tik būčiau galėjusi juos labiau paremti paliatyviosios pagalbos požiūriu – jei tik būčiau galėjusi bent šiek tiek anksčiau palengvinti jų skausmą ir nerimą.“ Dabar, būdama čia, jaučiu, kaip tas noras pamažu įgauna pavidalą, ir tai mane labai džiugina. Man šis darbas yra apie buvimą šalia ne tik kaip slaugytojai, bet ir kaip bendražygiui – ir tai atrodo svarbiausias ir prasmingiausias dalykas, kurį galiu padaryti. Esu labai dėkinga už galimybę savanoriauti Nacionaliniame vėžio centre. Pokalbis su slaugytoju Justu Narbutaičiu „Paliatyvioje pagalboje net maži dalykai gali turėti didelę reikšmę“ Koks jausmas būti atsakingam už studentus ir savanorius paliatyviosios pagalbos skyriuje? Darbas su studentais yra visiška naujovė man. Būti atsakingam už studentus ir savanorius Paliatyviosios onkologijos poskyryje yra didelė atsakomybė, bet kartu ir prasminga patirtis. Tenka ne tik perduoti praktines žinias apie pacientų priežiūrą, bet ir padėti suprasti paliatyviosios pagalbos esmę: pagarbą žmogui, empatiją ir gebėjimą būti šalia sunkiausiais gyvenimo momentais. Man svarbu, kad studentai ir savanoriai jaustųsi saugiai klausdami, mokydamiesi ir reflektuodami savo patirtis. Dažnai matau, kaip pradžioje nedrąsūs žmonės palaipsniui įgyja daugiau pasitikėjimo ir jautrumo pacientams, ir tai suteikia daug pasitenkinimo savu darbu.

Kovo 9 d. įvykusiame Nacionalinio vėžio centro (NVC) Pacientų tarybos posėdyje Medikamentinės  onkologijos centro (MOC) vadovė doc. dr. Birutė Brasiūnienė pristatė Vėžio gydymo toksiškumo valdymo projektą. NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas pristatė NVC veiklos strategiją ir pacientų vaidmenį ją įgyvendinant, o Pacientų tarybos pirmininkė Neringa Čiakienė analizavo POLA atliktos apklausos apie pacientų ir jų artimųjų patirtis onkologinės ligos kelyje rezultatus. Pasak doc. dr. B. Brasiūnienės, onkologijoje situacija keičiasi dėl gydymo prieinamumo gerėjimo, dėl to, kad  daugėja kompensuojamų  vaistų, o pacientams reikia dviejų dalykų: gyventi ilgiau ir kokybiškai. „Kodėl pradedame kalbėti apie toksiškumą? Visuose pažangiuose vėžio centruose šiandien kalbama apie gyvenimo kokybę, apie tą paciento kelio etapą, kai jis gauna medikamentinį gydymą ir vėliau – po jo. Toksiškumo mokykla  – šių dienų, naujų vėžio terapijų padiktuotas projektas, kurio esmė – paciento gydymo saugumo ir gyvenimo kokybės užtikrinimas kelyje, susijusiame su medikamentine vėžio terapija. Projektas skirtas ir personalui – gydytojams, slaugytojoms. Tai didžiulis kompleksas priemonių, iš kurių kai ką jau turime ir naudojamės – tai paciento dienynas, mokymai.    Vėžio gydymo toksiškumo valdymo tikslas – paciento kelio, susijusio su medikamentine vėžio terapija, gydymo saugumo ir gyvenimo kokybės užtikrinimas. Projektas apima mokymus personalui, edukacinių skaidrių holuose demonstravimą, informaciją dienos stacionaro paciento dienyne, Toksiškumo mokyklą pacientams. Svarbi MOC toksiškumo valdymo komanda, siekiame, kad įsitrauktų pacientai. Labai svarbu mokymai personalui – gydytojams ir slaugytojoms, konferencijos Lietuvoje ir tarptautinės stažuotės, klinikiniai tyrimai, ES projektai, taip pat NVC įgyvendinami geros praktikos standartai. Vyksta mūsų kolegos mokytis į užsienio vėžio centrus, dalyvaujame kartu su pacientų organizacija ES projekte. Labai rūpi, kaip labiau įtraukti pacientus į dar vis nepopuliarius klinikinius tyrimus. Toksiškumo valdymo komandos darbo tikslas – medikamentinio vėžio gydymo sukeltų pašalinių reiškinių savalaikė kontrolė. Naujos terapijos, tiek imunoterapija, tiek jos deriniai sukelia naujas komplikacijas, tai gali būti plaučiai, endokrininė sistema, kur mums reikia specifinių žinių. Per 10-20 min. trunkančią chemoterapeuto konsultaciją neužtenka laiko išspręsti šioms problemoms. Matydamas III – IV laipsnio toksiškumą gydytojas iš karto informuoja komandą dėl specifinio šių reiškinių gydymo. Kad pasiektume išsikelto tikslo, turime identifikuoti sunkaus laipsnio medikamentinio vėžio gydymo sukeltas komplikacijas, teikti konsultacijas gydančiam onkologui dėl tyrimų ir gydymo taktikos, organizuoti gydymą stacionare, vykdyti toksinių reiškinių registrą, analizę, teikti siūlymus MOC komandai dėl gydymo toksiškumo valdymo optimizavimo. Tai būtų didžiulis palengvinimas personalui kokybiškai teikiant paslaugas, kompleksiškai gydant komplikacijas. Yra parengtos edukacinės skaidrės Dienos stacionaro holuose – juose pateikiama aktuali lengvai įsimenama ir nesudėtingai suprantama informacija. Norime išnaudoti savo skyriaus monitorius. Esame parengę mini informaciją, ką daryti sukarščiavus, suviduriavus, atsiradus kitiems šalutiniams reiškiniams. Svarbi informacija pateikiama paciento dienyne – reikalingų specialistų kontaktai, telefonų numeriai, informacija apie pirmą pagalbą pasireiškus gydymo toksiškumui, informacija apie Toksiškumo mokyklą. Viskas, ko gali prisireikti pacientui medikamentinio gydymo metu“, – pasakė doc. dr. B. Brasiūnienė. Pristatydama naują formatą – Toksiškumo mokyklą, gydytoja onkologė chemoterapeutė  Giedrė Anglickienė pabrėžė, jog labai svarbu komanda – gydytojai, Viešųjų ryšių skyrius, įsitraukimas Pacientų tarybos, kuri, tikimasi, teiks pastabas ir pasiūlymus. „Planuojame kas mėnesį organizuoti paskaitas, kurios vyks tiek gyvai, tiek bus transliuojamos nuotoliu, kad galėtų prisijungti pacientai iš visos Lietuvos. Bus fiksuota ta pati kiekvieno mėnesio savaitės diena. Nuolatinė vieta – NVC didžioji prof. K. Pelčaro salė. NVC ir kviestiniai lektoriai skaitys 30 min. paskaitas, o kitas 30 min. skirsime klausimams – atsakymams. Paskaitas moderuos gydytoja G. Anglickienė ir gydytoja rezidentė R. Razvadovskė, paskaitų temos bus papildomos pagal poreikį. Įtraukiant pacientus numatome bendradarbiauti su NVC Pacientų taryba. Labai lauksime pacientų, besigydančių MOC, atsiliepimų, pageidavimų, pasiūlymų. Mums labai rūpi atgalinis ryšys, kas žmogui labiausiai aktualu. Na, o geras žodis tik paskatins mus dirbti dar geriau“, – pasakė gydytoja onkologė chemoterapeutė G. Anglickienė. Strateginė kryptis – orientacija į pacientą Doc. dr. Valdas Pečeliūnas, laikydamas šį startuojantį projektą labai svarbiu, pasiūlė įtraukti DUK skyrelį. “Paciento ir gydytojo santykiai, jų bendravimo lygis dar nėra toks, kokio norėtume. Augame kaip tauta, kaip bendruomenė. Ryšys tarp gydytojo ir paciento buvo per daug išnaudojamas politikų, tad pasitikėjimo tarp pacientų ir medikų lygmens, kurį matome Vakarų Europos šalyse, dar tikrai nesame pasiekę Lietuvoje. Labai dėkoju  MOC už puikią iniciatyvą, labai į pacientus ir, be abejo, į gydytojus nukreiptą projektą”, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. Doc. dr. Pečeliūnas pristatė NVC strategines kryptis, kuriose NVC neapsiriboja Lietuva, o juda į priekį. “Mūsų pagrindiniai veiklos principai yra orientacija į pacientą, lyderystė mokslo tyrimų bei studijų srityje ir tarptautiškumas”, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. Šalutinių reiškinių valdymą pacientai įvardijo kaip tobulintiną Pacientų tarybos pirmininkė Neringa Čiakienė pristatė vasario mėnesį POLA atliktos apklausos rezultatus apie pacientų ir jų artimųjų patirtis bei poreikius onkologinės ligos kelyje. Apklausos duomenimis, joje dalyvavo 5700 respondentų, iš kurių beveik pusė – Nacionalinio vėžio centro pacientai. N. Čiakienė pažymėjo, kad apklausa padeda aiškiau matyti, kuriuose paciento kelio etapuose sistema jau veikia sklandžiai, o kur dar reikia ieškoti sprendimų. “Apklausos rezultatai rodo, kad aktyvaus gydymo etape paslaugų kokybę gerai ir labai gerai vertina net 85 proc. pacientų. Vis dėlto respondentai kaip vieną iš trijų svarbiausių tobulintinų sričių išskyrė simptomų ir šalutinių reiškinių valdymą gydymo metu, kas labai gražiai dera su posėdžio pradžioje aptarta Toksiškumo mokyklos iniciatyva”, – pasakė N. Čiakienė. Kitos dvi prioritetinės sritys, kurioms pacientai prašo skirti daugiau dėmesio – paciento patirties gerinimas diagnozavimo etape ir gydymo laukimo laikotarpyje. Šiuose etapuose pacientai labiausiai akcentuoja laiko faktoriaus svarbą, nori greitesnio proceso ir kalba apie empatijos ir komunikacijos svarbą. Kaip vienas iš tobulintinų aspektų išskirtas onkologinės ligos diagnozės įvardijimo momentas – kad tai nebūtų pasakoma telefonu, kad žodžių parinkimui ir paciento palaikymui būtų skiriamas specifinis dėmesys ir didesnis jautrumas. Kalbant apie tobulintinus aspektus aktyvaus gydymo metu – akcentuotas pacientų noras didesniam aiškumui apie tai, kur kreiptis iškilus klausimams ar problemoms gydymo metu,  kokios paslaugos priklauso nemokamai ir norui būti labiau įtrauktiems į sprendimus dėl gydymo. Stebėsenos ir ilgalaikės priežiūros etapas yra vienas tų, kur pacientai susiduria su daugiau iššūkių, akcentuodami aiškumo svarbą dėl reikalingų tyrimų ir konsultacijų periodiškumo, poreikį patogesnei registracijai ir galimybę ligos atsinaujinimo atveju greitai patekti pas specialistą per „žaliąjį koridorių“.

NVC slaugos komandos atstovai dalyvavo kasmetinėje respublikinėje mokslinėje–praktinėje konferencijoje „Sveikatos sistemos partnerystė slaugoje: lyderystė, sauga ir higiena“, kuri vyko Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Renginys subūrė slaugos vadovus, administratorius ir sveikatos priežiūros specialistus iš įvairių Lietuvos gydymo įstaigų diskusijai apie slaugos lyderystę, pacientų saugą, higieną bei sveikatos sistemos partnerystę. Konferencijos metu pristatyti aktualūs pranešimai apie slaugos lyderystę kaip pacientų saugos ir kokybės užtikrinimo pagrindą, slaugytojų vaidmenį klinikinėje praktikoje bei jų kompetencijų svarbą sveikatos sistemos stiprinimui. Taip pat aptartos hospitalinių infekcijų epidemiologinės tendencijos, racionalaus antimikrobinių vaistinių preparatų vartojimo duomenys, pacientų saugos aspektai bei laboratorinės diagnostikos reikšmė klinikinėje praktikoje. Didelis dėmesys skirtas ir darbo aplinkos saugai, psichologinio smurto prevencijai sveikatos priežiūros įstaigose bei darbuotojų teisinėms ir profesinėms atsakomybėms. Diskusijose pabrėžta, kad stipri partnerystė tarp skirtingų sveikatos priežiūros specialistų yra viena svarbiausių sąlygų kuriant saugią, kokybišką ir pacientų poreikius atitinkančią sveikatos priežiūros sistemą. Konferencijoje taip pat pristatyta iniciatyva – bendradarbiavimo slaugos ir akušerijos politikos klausimais platforma, kurios tikslas – stiprinti dialogą tarp regionų, skatinti gerųjų praktikų dalijimąsi ir ieškoti sprendimų slaugos sektoriaus iššūkiams. Tarp svarbiausių aptartų iššūkių buvo įvardyti žmogiškųjų išteklių stygius, finansavimo ribos, regionų skirtumai bei pasipriešinimas pokyčiams. NVC slaugos atstovų dalyvavimas tokio pobūdžio renginiuose leidžia nuolat atnaujinti profesines žinias, sekti naujausias sveikatos priežiūros tendencijas bei stiprinti bendradarbiavimą su kitomis Lietuvos gydymo įstaigomis. Įgytos žinios ir aptartos praktikos prisidės prie dar aukštesnės slaugos paslaugų kokybės ir pacientų saugos užtikrinimo mūsų įstaigoje.