Ieva Motiejūnaitė

Medicinoje savanorystė dažnai tampa tylia, bet nepaprastai svarbia pagalbos forma. Tai galimybė būti šalia žmogaus ne tik kaip specialistui, bet ir kaip žmogui – su dėmesiu, kantrybe ir empatija. Ypač didelę prasmę savanorystė įgauna onkologijoje, kur pacientai ir jų artimieji susiduria su sudėtingais išgyvenimais, nerimu ir nežinomybe. Dar jautresnė ši sritis paliatyviojoje medicinoje. Čia svarbiausia ne tik medicininis gydymas, bet ir gyvenimo kokybė, žmogaus orumas, emocinė parama bei buvimas kartu sunkiausiais gyvenimo momentais. Kartais net paprastas pokalbis, rankos palaikymas ar tylus buvimas šalia gali turėti didelę reikšmę pacientui ir jo šeimai. Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje savanorystė tampa svarbia komandinio darbo dalimi. Čia susitinka skirtingos patirtys, kultūros ir profesiniai keliai, kuriuos vienija bendras tikslas – padėti žmogui. Apie savanorystės prasmę, kultūrų susitikimą medicinoje ir darbą su būsimais slaugos specialistais kalbamės su savanore slaugytoja iš Japonijos Naru Murakami Minikevičius, savo profesinę patirtį sukaupusia Japonijoje ir Danijoje, bei slaugytoju Justu Narbutaičiu, kuris Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje dirba su studentais ir savanoriais. Pokalbis su slaugytoja savanore Naru Murakami-Minikevičius „Vien buvimas šalia kartais pasako daugiau nei žodžiai“ Kaip nusprendėte atvykti į Lietuvą? Ar pastebite didelių skirtumų tarp gyvenimo Lietuvoje ir Japonijoje? Mano vyras yra lietuvis, ir mes turime du mažus vaikus. Prieš persikeldami į Lietuvą gyvenome Danijoje. Norėjome, kad mūsų vaikai augtų su stipriu nacionaliniu identitetu – arba Japonijoje, arba Lietuvoje, todėl galiausiai pasirinkome Lietuvą. Japonijoje yra labai daug griežtų taisyklių, o kultūra labai pabrėžia mandagumą, nuolankumą ir tam tikrą dvasinį elgesio būdą. Lietuvoje žmonės, žinoma, gerbia vienas kitą, bet čia jaučiu daug daugiau laisvės. Kartais mane šiek tiek stabdo mano įgimtas japoniškas mandagumas. Anksčiau dirbote slaugytoja Japonijoje ir Danijoje, o dabar savanoriaujate Lietuvoje. Kokius pagrindinius skirtumus pastebite tarp darbo šiose šalyse? Žinoma, didžiausias skirtumas nuo pat pradžių yra kalba, bet be to, nors pagrindinės medicinos ir slaugos žinios visur yra gana panašios, darbo aplinka, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra ir ypač slaugytojų vaidmuo labai skiriasi. Japonijoje slaugytojos atlieka labai įvairias užduotis, įskaitant gyvybinių požymių stebėjimą ir EKG, nes slaugytojų padėjėjų vaidmenys yra riboti. Tai gali būti sudėtinga, bet tai taip pat reiškia, kad mes labai gerai pažįstame savo pacientus – jų asmenybes, jausmus ir kasdienius pokyčius, ką aš labai vertinu. Danijoje ir Lietuvoje slaugytojų padėjėjai ir specializuoti technikai (pvz., EKG) geriau pasidalija darbu. Tai suteikia slaugytojams daugiau erdvės, leidžia sutelkti dėmesį į pagrindinę priežiūrą ir padeda geriau subalansuoti darbą ir asmeninį gyvenimą nei Japonijoje. Kaip jaučiatės dirbdama Paliatyviosios onkologijos poskyryje? Kaip Jus priėmė kolektyvas ir pacientai? Visada norėjau daugiau sužinoti apie paliatyviąją pagalbą. Turiu neurochirurgijos išsilavinimą, o Japonijoje daugiausia rūpinausi pacientais, sergančiais smegenų augliais. Net ir tada, nuo diagnozės nustatymo momento, dažnai jaučiau, kokia svarbi paliatyvioji pagalba bus jiems ir jų šeimoms. Taigi dabar galimybė sužinoti apie šią naują sritį man atrodo labai prasminga ir teikia pasitenkinimą. Jei atvirai, iš pradžių šiek tiek nerimavau – būdama užsienietė maniau, kad galbūt kai kurie žmonės laikysis atstumo arba jausis nejaukiai su manimi. Tačiau paaiškėjo, kad buvo visiškai priešingai. Komanda ir pacientai buvo nepaprastai malonūs ir svetingi. Jie labai stengiasi suprasti mano ribotą lietuvių kalbą, ir ta šiluma mane tikrai jaudina kiekvieną dieną. Čia jaučiuosi nuoširdžiai laiminga ir palaikoma. Ar svarstote galimybę ateityje dirbti Lietuvoje kaip slaugytoja? Taip, be abejo! Jei išlaikysiu reikiamą lietuvių kalbos egzaminą, mielai dirbčiau čia registruota slaugytoja. Kadangi tai mano vyro gimtoji šalis, labai noriu prasmingai prisidėti ir atsidėkoti bendruomenei, ypač sveikatos priežiūros srityje, kur turiu patirties ir aistros. Jaučiu, kad tai būtų puikus kitas žingsnis mūsų šeimai, ir esu motyvuota toliau tobulinti savo lietuvių kalbos žinias, kad tai įvyktų. Ar galėtumėte įsivaizduoti savo profesinę ateitį Nacionaliniame vėžio centre? Taip, tikrai galiu tai įsivaizduoti. Jei mano lietuvių kalbos įgūdžiai pakankamai pagerės, mielai dirbčiau slaugytoja čia, Nacionaliniame vėžio centre. Labai noriu būti šalia pacientų ir jų šeimų – teikti ne tik medicininę priežiūrą, bet ir emocinę paramą tokiu sunkiu metu. Toks vaidmuo man atrodo labai prasmingas ir tikiuosi, kad ateityje galėsiu prisidėti tokiu būdu. Kaip manote, kuo ypatingas ir prasmingas darbas Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje? Ką toks darbas reiškia Jums asmeniškai? Darbas Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios onkologijos poskyryje man atrodo labai ypatingas ir giliai veikia mane. Čia dėmesys sutelkiamas ne tik į ligos gydymą, bet ir į tikrą pacientų bei jų šeimų palydėjimą – tiek fizinių, tiek emocinių poreikių tenkinimą ir pagalbą jiems išlikti oriems ir ramiems iki pat pabaigos. Toks šiltas, holistinis požiūris man labai patrauklus. Žinoma, yra kalbos barjeras, ir vis dar yra daug žodžių, kurių dar nesuprantu. Tačiau kai kalbama apie buvimą šalia ir palaikymą, kalba ne visada būtina. Vien buvimas šalia, rankos laikymas, akių kontaktas ar švelnus linktelėjimas gali sukurti komforto ir pasitikėjimo jausmą. Tokiomis akimirkomis tikrai jaučiu ryšį, kuris neapsiriboja žodžiais, ir tai sušildo mano širdį. Kadangi vis dar yra tiek daug dalykų, kurių nežinau, kiekviena pažintis su pacientais ir komanda atneša naujų žinių ir atradimų, kurie man teikia malonumą. Noriu nuo šiol gilinti savo supratimą. Asmeniškai, nuo tada, kai Japonijoje rūpinausi smegenų auglių pacientais, visada jaučiau šį ilgesį: „Jei tik būčiau galėjusi juos labiau paremti paliatyviosios pagalbos požiūriu – jei tik būčiau galėjusi bent šiek tiek anksčiau palengvinti jų skausmą ir nerimą.“ Dabar, būdama čia, jaučiu, kaip tas noras pamažu įgauna pavidalą, ir tai mane labai džiugina. Man šis darbas yra apie buvimą šalia ne tik kaip slaugytojai, bet ir kaip bendražygiui – ir tai atrodo svarbiausias ir prasmingiausias dalykas, kurį galiu padaryti. Esu labai dėkinga už galimybę savanoriauti Nacionaliniame vėžio centre. Pokalbis su slaugytoju Justu Narbutaičiu „Paliatyvioje pagalboje net maži dalykai gali turėti didelę reikšmę“ Koks jausmas būti atsakingam už studentus ir savanorius paliatyviosios pagalbos skyriuje? Darbas su studentais yra visiška naujovė man. Būti atsakingam už studentus ir savanorius Paliatyviosios onkologijos poskyryje yra didelė atsakomybė, bet kartu ir prasminga patirtis. Tenka ne tik perduoti praktines žinias apie pacientų priežiūrą, bet ir padėti suprasti paliatyviosios pagalbos esmę: pagarbą žmogui, empatiją ir gebėjimą būti šalia sunkiausiais gyvenimo momentais. Man svarbu, kad studentai ir savanoriai jaustųsi saugiai klausdami, mokydamiesi ir reflektuodami savo patirtis. Dažnai matau, kaip pradžioje nedrąsūs žmonės palaipsniui įgyja daugiau pasitikėjimo ir jautrumo pacientams, ir tai suteikia daug pasitenkinimo savu darbu.