Su dideliu liūdesiu, šiluma ir pagarba prisimename netikėtai iškeliavusią Ireną Povilonienę – Nacionalinio vėžio centro gydytoją onkologę chemoterapeutę, ilgametę Lietuvos onkologijos specialistę ir vieną iš Lietuvos paliatyviosios medicinos pradininkių, kuri visą savo profesinį ir asmeninį gyvenimą skyrė pacientų gerovei ir kovai su onkologinėmis ligomis.
Gydytoja Irena Povilonienė buvo žinoma ne tik dėl aukšto profesinio meistriškumo, bet ir dėl išskirtinio žmogiškumo – nuoširdaus, empatiško požiūrio į pacientus, gebėjimo suteikti pagalbą sunkiausiomis akimirkomis. Jos pacientai dažnai tapdavo gyvu įrodymu, kad atsidavimas, meilė ir tikėjimas savo darbu gali pakeisti gyvenimus.
Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas šviesaus atminimo gydytoją Ireną Povilonienę prisimena kaip savo darbui nuoširdžiai atsidavusią, pacientams šviesos suteikiančią savo srities profesionalę.
„Gydytoją Ireną pažinojau bene du dešimtmečius, ji buvo šviesus, išmintingas ir be galo savo profesijai atsidavęs žmogus, reta, vientisa asmenybė. Iš jos išmokau pamokų, kurių neįmanoma rasti universiteto vadovėliuose. Irena turėjo dovaną matyti pacientą pirmiausia kaip žmogų, kaip unikalią asmenybę su savo istorija ir savais iššūkiais. Ji niekada negydė tiesiog ligos – ji gydė žmogų kaip visumą.
Daugiausiai dėmesio Irena skyrė tiems, kuriems pagalbos reikėjo labiausiai. Nėra atsitiktinumas, kad ji atsidavė paliatyviajai pagalbai – sričiai, kurioje medicina susitinka su žmogaus trapumu ir kurioje nebelieka vietos skubotam formalumui. Irenos, kaip gydytojos veiklą, puikiai apibūdina paliatyvios pagalbos pradininkės C. Saunders žodžiai „Tu rūpi mums todėl, kad esi tu. Tu rūpi mums iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.“ Irenos išskirtinė dvasinė stiprybė leisdavo jai ne tik suteikti profesionalią pagalbą, bet ir padėti žmogui surasti vidinę ramybę bei susitelkimą kovojant su nepagydoma liga.
Irena buvo kolegė, į kurią kreipdavausi dėl savo sudėtingiausių pacientų. Labai džiaugiausi, kai Irena sutiko prisijungti prie Nacionalinio vėžio centro komandos. Jos indėlis kuriant onkologijos paliatyvios pagalbos tarnybą Nacionaliniame vėžio centre buvo kertinis – Irena buvo viena iš šios srities pradininkių ir sielų Lietuvoje.
Sako, nepakeičiamų žmonių nėra, tačiau, kai kurių šviesulių pakeisti neįmanoma. Jos išėjimas yra milžiniška netektis pacientams, medicinos bendruomenei ir neapsakomai skaudus praradimas visiems, pažinojusiems ją asmeniškai,“ – mintimis dalijasi doc. dr. Valdas Pečeliūnas.
Nacionalinio vėžio centro Paliatyvios onkologijos poskyrio vyriausiasis koordinatorius Marius Čiurlionis sako, kad darbas su šviesaus atminimo Irena Poviloniene jam atvėrė kitą onkologijos pusę – tą, kurioje visada yra viltis ir galimybė padėti žmogui.
„Darbas su Irena buvo tikra gyvenimo mokykla, ir ne vien klinikine prasme. Per pastaruosius metus išmokau daugiau nei iš dešimčių perskaitytų mokslinės literatūros šaltinių. Irenos dėka pažinau bendravimo su pacientu ir jo artimaisiais paprastumą bei lengvumą.
Nors susitikome paliatyviosios medicinos srityje, pastaruosius metus kasdieną kartu dirbome tam, kad paliatyvioji medicina Lietuvoje rastų savo vietą universiteto ligoninėje. Didžiausia pamoka, kurią išmokau iš Irenos, buvo supratimas, jog sėkmės paslaptis onkologijoje slypi gebėjime išeiti už dogmų ir tradicinio mąstymo ribų, nes atsakymų komforto zonoje dažniausiai nėra. Labai tuščia ir sunku bus tęsti darbus be jos. Savo tyru nuoširdumu ji visada spinduliavo ramybę ir saugumą. Irenos niekas niekada nepakeis, tačiau tikiu, kad jos pavyzdys įkvėps daugelį medikų, pasirinkusių ar dar pasirinksiančių onkologiją ar paliatyviąją mediciną.
Mūsų Paliatyviosios onkologijos poskyris jaučiasi tarsi netekęs mamos. Nors likome be jos gerokai per anksti, esame be galo dėkingi, jog turėjome galimybę dirbti kartu. Irenos pavyzdys visada gyvens mūsų širdyse ir bus didžiulė paskata tęsti tuos kasdienius, didžius darbus, kurių labiausiai reikia pacientams. Juk Irenos klinikinė veikla visada ir buvo apie pacientus – ir tik apie juos,“ – kalba M. Čiurlionis.
Nacionalinio vėžio centro paliatyviosios medicinos gydytoja Janina Buterlevičiūtė šviesaus atminimo kolegę prisimena kaip visiems atvirą, atjautos kupiną žmogų.
„Irena labai mylėjo pacientus, visus žmones aplinkui, bendradarbius, kolegas – ji turėjo labai didelę širdį. Į pacientą žiūrėjo holistiškai, ne vien medicininės pagalbos požiūriu. Ji neatsakė nei vienam, kuris klausė patarimo – dabar matome šimtus tūkstančius liūdnos žinios peržiūrų socialiniuose tinkluose. Verkiu ne tik aš, verkia ir jie…
Onkologė, paliatyvios terapijos gydytoja, gydytoja onkologė chemoterapeutė – trys viename. Tokia buvo Irena Povilonienė – puiki visų šių sričių specialistė. Irena mokėsi onkologijos nuolat, nuo pat pradžių, kai tik pradėjo dirbti. Domėjosi mokslo pasiekimais, domėjosi kitų onkologijos sričių specifika.
Su Irena mokėmės viename kurse, vienoje grupėje, gyvenome bendrabutyje viename kambaryje. Susitikome vėl, kai aš dirbau Vilkpėdės ligoninėje – Irena rūpinosi vienu iš pacientų. Čia ir pamatė, kiek šioje ligoninėje guli paliatyvių pacientų, kuriems reikia kitokios pagalbos – ne tik medicininės slaugos, bet ir dvasinės, psichologinės pagalbos, bendražmogiško palaikymo. Prieš tris dešimtmečius pakvietė prisijungti prie jos buriamos paliatyviosios medicinos komandos. Irena Povilonienė – viena iš paliatyviosios medicinos pradininkų Lietuvoje. Jos pastangomis suburta ir sėkmingai dirbo paliatyvios medicinos komanda Onkologijos institute, į dabartinį Nacionalinį vėžio centrą Irena grįžo prieš metus.
Pasakyti, kad mes, kolegos, liūdime ir užjaučiame šeimą – per mažai. Suvokti, kad jos nebėra – kol kas neįmanoma. Irenos mums truks, trūksta jau dabar ir sunku patikėti, kad laikas šią netektį kaip nors užgydys…“ – šviesaus atminimo kolegę prisimena J. Buterlevičiūtė.
Kolegei Janinai antrina ir Nacionalinio vėžio centro gydytojas onkologas chemoterapeutas Leonid Gatijatullin. „Gerbiama daktarė Irena visa esybe buvo įsigilinusi į paciento interesus, jo poreikius, matė jo kančias ir skausmą, o kartu kiekvienam paciente regėjo unikalią asmenybę, kaip Dievo kūrinį. Apie tai galime liudyti mes, artimi kolegos, kurie šalia jos kartu dirbome dėl paciento, žinodami jos požiūrį į žmogų ir tikėjimą Dievu. Irena buvo ir išlieka mūsų širdyse atsidavusi šeimai, žmogumi, aukšto profesionalumo gydytoja, gerbiama tarp kolegų. Daugeliui ji buvo drauge ir mokytoja, mylima savo pacientų. Gedime dėl sunkios netekties, prisimename su dėkingumu ir maldomis, “ – mintimis dalijasi L. Gatijatullin.
Nacionalinis vėžio centras reiškia gilią užuojautą dr. Irenos Povilonienės artimiesiems, bičiuliams ir kolegoms. Jos atminimas amžinai išliks mūsų širdyse.
Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-01-12
