Naujienos

Nacionalinio vėžio centro įvyko pirmieji kaniterapijos užsiėmimai onkologiniams pacientams, kurie vienbalsiai pripažino patirtą realią kaniterapijos naudą, o medikų kolektyvui rytinėje penkiaminutėje prisistatė kaniterapinis šuo Argas su savo šeimininku Mindaugu Sėjūnu. „Apie tai, jog Nacionaliniame vėžio centre gera atmosfera, byloja Argo elgesys. Jau prieš pirmą susitikimą su pacientais Argas nenorėjo niekur vaikštinėti, nedelsdamas atvedė mane prie durų ir dūsaudamas reikalavo kuo greičiau jį įleisti į vidų, į susitikimą!” – sako  M. Sėjūnas. Kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų magistrantu, neseniai pasirodžiusios knygos „Didysis šuns šeimininko vadovas“ autoriumi Mindaugu Sėjūnu. Kas yra kaniterapija? Kaniterapija – tai kryptinga, tikslinga veikla, kuri atliekama naudojant gyvūno ir žmogaus bendravimą. Kaniterapijos nauda ta, jog tarp žmogaus ir gyvūno sukuriamas pozityvus ryšys, kuriuo siekiama pagerinti paciento psichologines, kognityvines, socialines, emocines ar fiziologines funkcijas, priklausomai nuo esamos situacijos. Taikant kaniterapiją dalyvauja specialiai tokiai veiklai paruoštas terapinis šuo. Taigi, kaniterapija, be šuns negalima. Taip pat būtinas ir kaniterapeutas, kuris privalo turėti licenciją. Kaniterapeutas, kartu su psichologu, psichiatru, kineziterapeutu ar kitu medicinos specialistu turi parengti kaniterapijos planą, kuris pritaikomas esamai negalios, sutrikimo, ligos ar reabilitacijos formai. Tuomet prasideda tiksliniai užsiėmimai, vyksta stebėsena, paciento būklės vertinimas. Tai pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas. Kokią reikšmę kaniterapija turi onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms? Kaniterapija turi didžiulį poveikį onkologiniams pacientams. Vėžio diagnozė, chemoterapija, invazinis bei intensyvus gydymas yra didelio streso šaltinis. Yra įrodymų, jog ambulatorinių pacientų kliniškai reikšmingo emocinio distreso rodiklis siekia 42 %. Ne paslaptis, jog onkologiniai pacientai susiduria su didžiulėmis fiziologinėmis ir psichologinėmis problemomis. Ir štai čia atsiranda šuo, kuris jaučia stresą ir padeda su juo susidoroti bei nusiraminti. Šuo užuodžia streso hormonus, kraujo spaudimo, PH pakitimus ir imasi „darbo“. Konkretizuojant, galiu paminėti atvejį, kuomet mano šuo visą dieną globojo pacientę po sudėtingos onkologinės operacijos, buvo kartu – gulėjo lovoje, šildė, nesitraukė nei per žingsnį ir laižė skaudamas vietas. Po tokio „darbo“ šuo buvo labai pavargęs. Kitais atvejais šuo gali būti naudojamas sveikatos stiprinimui judesio, motyvacijos, kraujotakos gerinimo tikslams. Turėkime omeny, jog šuo veikia ir kaip „emocinis užkratas“ – toks terminas naudojamas moksliniuose tyrimuose. Pabendravus ilgesnį laiką su šunimi, gali sumažėti kortizolio lygis, kraujo spaudimas, padidėti, vadinamųjų, laimės hormonų kiekis organizme. Šios įtakos visuma gerina psichinę asmens savijautą, imuninę sistemą, motyvaciją, norą komunikuoti bei tapti aktyviu, skatina sveikimo procesus.  Šunys, beje, naudojami ir vėžio diagnozavimui. Moksliniai tyrimai rodo, jog specialiai apmokyti šunys uosdami iškvėpto oro mėginius gali atpažinti centriniu plaučių vėžiu sergančio paciento mėginį maždaug 80 % tikslumu. Tai yra labai svarbūs skaičiai, indikuojantys ateities tyrimų ir veiklų galimybes.  Jūsų manymu, kodėl atsirado poreikis kaniterapijai ligoninėse ir dabar jau – Nacionaliniame vėžio centre? Šias veiklas sieju su progresyviais Nacionalinio vėžio centro vadovais ir kolektyvu. Mes ne kartą lankėmės NVC su šunimis, ir visuomet buvome sutikti labai pozityviai. Absoliuti dauguma medikų žino ir suvokia kaniterapijos prasmę bei naudą. Niekam nieko nereikėjo įrodinėti, matėsi geranoriškumas ir tai nuteikė nepaprastai smagiai. Vienintelis dalykas dėl kurio diskutavome – teisinis kaniterapijos paslaugos reguliavimas ir įdiegimas Nacionaliniame vėžio centre. Pacientus įvairiose gydymo įstaigose lankote su kaniterapiniu šuniu, dobermanu Argu. Kokias pacientų reakcijas stebite? Mano ir kolegų, su kuriais atliekame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto podiplominių ar magistro studijų kaniterapijos praktiką, pacientai turi autizmo spektro sutrikimus, judėjimo, klausos negalią, o vienas garbaus amžiaus ligonis yra itin sudėtingoje būklėje. Šiuo atveju stengiamės gerinti emocinę gyvenimo kokybę, džiugindami pasirodymais ir įvairiais triukais. Kitais atvejais atliekame veiklas, skirtas komunikacijai, judesiui ir smulkiajai motorikai gerinti. Pabrėšiu, jog kiekvienu atveju taikomos individualios priemonės, skirtos konkrečiam asmeniui. O pacientų reakcijos būna įvairios – nuo baimės iki empatijos ir visiškos bendrystės su šunimi. Sutikite, jog nepaprastai smagu, kai sutrikimų turintis vaikas pradeda reaguoti į aplinką, šypsotis ir net kalbėti. Tai yra didžiulė pergalė ir milžiniškas žingsnis pirmyn. Ir be abejo – kaniterapinio darbo prasmė. Pabrėšiu, jog progresas – tai ne vien tik šuns nuopelnas. Tai medikų, kaniterapeutų, asistentų grupinio darbo rezultatas. Teko girdėti apie nejuntamus bendravimo kanalus, kuriuos turi kaniterapiniai šunys. Kas tai yra ir kaip tai padeda užmegzti ryšį su pacientu? Kaip šuo „dirba“ su pacientais? Šunys, kaip žinduoliai mus suvokia ne tik per verbalinį bendravimą. Jie pasaulį mato ir jaučia intuityviai, naudodami konservatyviąsias smegenis. Mes, žmonės, vadovaujamės sąvokomis ir įgytomis žiniomis. Geras būtų klausimas, kas geriau, objektyviau suvokia aplinką – šuo ar žmogus? Kai kuriais atvejais, be abejo, šuo. Šuo, liaudiškai sakant, jaučia, moksliškai – tiria, užuodžia ir nustato sutrikimą. Nustatęs, kad žmogui kažkas ne taip, šuo ima veikti. Jis kviečia bendrauti, žaisti, asistuoja, globoja. Neverbalinių komunikacinių priemonių pagalba šuo išjudina įvairias negalias ar vystymosi sutrikimus turinčius asmenis. Dažnai žmonės pacientams, ypač vaikams nori padėti, naudodami tam tikrą, sąlyginę psichologinę prievartą: „ateik, nesėdėk vienas, netabaluok kojomis, nerėkauk, nesistumdyk, žiūrėk, kalbėk, žaisk, valgyk“. Juk panašius nurodymus gauna įvairius sutrikimus turintys asmenys, ypač vaikai. Tačiau, ką daryti, jei vaikas nenori nei žaisti, nei valgyti, nei kalbėti, nei gražiai sėdėti. Suaugusiųjų raginimai jam neįdomūs, atgrasūs, o  kai kuriais atvejais pacientą gali dar labiau užblokuoti. O šuo prisitaiko prie paciento ligos, jo dydžio, negalios. Jis ligonį myli ir toleruoja visokį. Atsiranda empatijos jausmas, kuris išjudina pacientą ir daro stebuklus. Gal galite papasakoti pavyzdžių, kai kaniterapija žmogui padeda dvasiškai ar fiziškai? Nenorėčiau girtis gausiais pavyzdžiais, nes ši PASP paslauga nauja, galima sakyti, atsirado pernai, o įsigaliojo šiemet. Tad turime būti tikslūs ir kalbėti kukliai. Kaniterapijos programa dėstoma Klaipėdos universitete ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Šiuo metu licencijuotų kaniterapeutų yra vienetai, o poreikis jau dabar yra labai didelis. Tikiuosi, jog ši paslauga pirmiausiai atsiras progresyviausiose gydymo įstaigose, tokiose, kaip NVC. Iš savo patirties galiu paminėti atvejį, kuomet mano šuo Argas išjudino vystymosi sutrikimų turintį berniuką žaidimui. Kitas, cerebriniu paralyžiumi sergantis vaikas žaidė futbolą, o dėl šuns susijaudinęs nekalbantis paauglys netikėtai prabilo. Slaugos namuose Argas laižė aklai močiutei veidą, lyg siekdamas, kad ji imtų žiūrėti. Kolegos Italijoje pasakojo apie klinikinį atvejį, kuomet šuo pakėlė iš lovos sunkia depresijos forma sergantį vyriškį ir po kelių savaičių palaikė jam kompaniją geriant kavą kavinėje. Ar sudėtinga paruošti kaniterapinį šunį? Ir taip, ir ne. Manau, tam būtinos žinios. Tiek apie gyvūną, tiek apie žmogų. Noriu pabrėžti, jog gyvūno suvokimui, matymui iš vidaus ir gebėjimui komunikuoti reikia ne tik noro, bet ir daug darbo

Prostatos vėžiu, dažniausia vyrų onkologine liga, savo gyvenime suserga kas šeštas–aštuntas vyras. „Šie piktybiniai navikai ne visada yra vienodi: dažniausiai diagnozuojama lėtai progresuojanti liga, ketvirtadaliui ar penktadaliui vyrų nustatomas agresyvus navikas, o 7–8 proc. nustatomas paveldimas prostatos vėžys“, – sako Nacionalinio vėžio centro direktoriaus pavaduotojas gydytojas urologas dr. Marius Kinčius.  „Skatinu visus Lietuvos vyrus nedelsti: sueina 50 m., keliaujame pas šeimos gydytoją ir pasitikriname. Jeigu buvę šeimoje vėžio atvejų – tikrinamės gerokai anksčiau“, – prostatos vėžio prevencijos reikšmę pabrėžė Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Tėvo dienos proga surengtoje spaudos konferencijoje gydytojai specialistai ir ligos kelią praėję vyrai dalijosi prostatos vėžio diagnostikos ir gydymo patirtimi bei įžvalgomis. Ankstyva diagnostika gelbėja gyvybes Gražios Tėvo dienos proga už kasdieninį rūpestį, ne tik  materialinę, bet ir emocinę gerovę visiems tėvams padėkojo doc. dr. V. Pečeliūnas. „Dirbdami mūsų institucijoje kasdien jaučiame labai stiprius emocinius ryšius, tėvo poziciją, vaikų ir tėvų ryšius. Kai yra kritinė situacija, būtent šeiminiai ryšiai, santykiai tarp žmonių tampa ypatingai svarbūs, netgi lemia gydymo išeitis. Pasidalinti norėčiau ir savo asmenine patirtimi. Tėvystė man asmeniškai atvėrė atsakomybės suvokimą. Tai gana universalu – daugelis tėvų tai gerai supranta. Visgi atsakomybė yra ne tik prieš visus, bet ir prieš save. Kad galėtum būti stiprus, palaikyti šeimos gerovę, turi rūpintis savimi.  Du dalykus noriu pažymėti – tai vėžio prevencija ir fizinis aktyvumas. Skatiname būti fiziškai aktyviems, nerūkyti, žiūrėti, ką valgai. Atsiminti vieną labai paprastą dalyką: būtina nueiti 8 tūkst. žingsnių per dieną. Kitas, specifiškesnis dalykas yra ankstyva diagnostika. Deja, susergame, bet anksti nustačius ligą, prognozė keičiasi. Gelbėjamos gyvybės, sveikata, išvengiama daugybės problemų, rūpesčių. Ankstyvą diagnostiką pavadinčiau laimingu loterijos bilietu. Vyrams Lietuvoje siūlomos dvi prevencinės programos – storosios žarnos ir prostatos vėžio. Labai skatinu visus Lietuvos vyrus nedelsti: sueina 50 m., keliaujame pas šeimos gydytoją ir pasitikriname. Jeigu buvę šeimoje atvejų – tikrinamės gerokai anksčiau“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. Neagresyvų naviką galima stebėti Antano Kulakausko ligos pradžia buvo 2018 metais, kai iš šeimos gydytojos sužinojo, kad po eilinio tyrimo padidėjęs PSA rodiklis. „Išrašė siuntimą į Nacionalinį vėžio centrą, kur po pirminio patikrinimo buvo patvirtinta, kad yra prostatos vėžys. Navikas nebuvo nei didelis, nei agresyvus. Teko rinktis variantą iš kelių galimų: ar darom iš karto, t. y. operuojam nelaukdami, ar galim dar stebėti. Na, ką aš galėjau paprieštarauti keturiems garbiems gydytojams daugiadalykėje komandoje. Gavau patarimą dar ir kitos nuomonės pasiteirauti, geriausiai būtų kitoje įstaigoje. Kreipiausi į Urologijos centrą Santaros klinikose. Buvo du chirurgai, kurie sakė – darom,  ir du ne chirurgai, kurie sakė – stebim. Per metus tikrai nieko neatsitiks, palaukti galima. Taip ir prabuvau 5 metus: neoperuotas, stebimas. Per tą laiką dar ir ėmiausi uogų dietų. PSA nukrito, bet nukrito ir svoris. Gavau pastabą iš daktaro: ne su Jūsų kūno sudėjimu svorį mesti. Kai staiga 2023 m. šoko PSA rodiklis virš 10, mane operavo. Po operacijos atlikau reabilitaciją, rodikliai buvo normos ribose. Dabar esu onkologų priežiūroje, gydausi toliau“, – sako A. Kulakauskas. Šeimoje – daugiau vėžio atvejų Kai A. Kulakauskui buvo nustatyta liga, po poros mėnesių tokią pačią diagnozę išgirdo ir jo  devyneriais metais jaunesnis brolis. „Jo navikas agresyvesnis, tad brolis pasirinkimo neturėjo, greitai operavosi. Jo atveju piktybinių ląstelių buvo ir limfmazgiuose. Dabar jam viskas gerai. Po mano operacijos praėjus metams mano dukrai, 42 metų, nustatė krūties vėžį. Kadangi jauno amžiaus, tai jai atliko genetinį tyrimą ir nustatė BRCA geno mutaciją. Na, jau tada ir prasidėjo: tyrėmės mes su broliu ir visi kiti kraujo giminės. Ir pas mane, ir pas brolį rado BRCA geną. Bet mano antroji dukra šito geno neturi. Taip pat ir mūsų sesuo neturi šito geno. Kalbant apie mūsų šeimos ligų istoriją, tai tikrai būta vėžio atvejų. Mūsų mama turėjo vėžį – tyrė dėl visokių ligų ir pagaliau diagnozavo išplitusį gimdos vėžį. Mamai tada buvo 82 m.  Mamos tėvas, mano senelis sirgo prostata, užspausdavo taip, kad šlapintis negalėjo, bet mirė nuo širdies. O tėvo sesuo, mano teta,  sirgo inkstų vėžiu. Pašalinus vieną inkstą pragyveno dar 20 metų. Sulaukė 98-erių“, – savo giminės ligų istoriją papasakojo A. Kulakauskas. Kokios prostatos vėžio priežastys? Prostatos vėžys, dažniausia vyrų onkologinė liga, yra labai įvairus. Koks gali būti prostatos vėžys? Kam gali tai atsitikti? Kodėl vyrai serga? Dažniausiai taip atsitinka dėl senėjimo proceso, gyvenimo eigoje įgytų pašalinių aplinkos poveikių, taip pat dėl įvykusių mutacijų. Pasak urologo dr. M. Kinčiaus, prostatos vėžio etiopatogenezė nėra šimtu procentų žinoma, tačiau maža dalis vyrų – maždaug 7–8 proc. kai kuriose šalyse šiek tiek mažiau, apie 5 proc. – turi paveldimą vėžį. „Paveldimas prostatos vėžys yra susijęs su BRCA I, II genų mutacijomis. Šios rūšies prostatos vėžiu suserga vyrai, kurie turi pirmos eilės giminaičių, turinčių šios rūšies vėžį. Taip pat vyrai, kurių mamos, močiutės, pirmos eilės giminaitės yra sirgusios ar serga krūtų, kiaušidžių vėžiu. Šie vyrai turi BRAF genų mutacijas, be to jiems šis vėžys išsivysto šiek tiek anksčiau. Dėl to dauguma šalių, kuriose vykdomos patikros programos, vyrus, kurie turi didesnę paveldėto vėžio tikimybę, ne testuoja genetiškai, bet pradeda anksčiau tikrinti patikros programoje. PSA tyrimas rekomenduojamas paprastai nuo 50 m., o šiems vyrams – nuo 45 m. Vyrų, turinčių šių genų mutacijas, ligos eiga yra agresyvesnė“, – sako dr. Marius Kinčius. Jeigu nustatytas piktybinis prostatos navikas pradžioje yra kliniškai nereikšmingas, tai laikui bėgant jis gali transformuotis: jis mutuoja ir piktybėja, ląstelės praranda tam tikras savybes ir įgauna naujų. Viena iš jų yra BRCA geno mutacijų atsiradimas. „Būna ir taip, kad ligai progresuojant, vyrų, kurie serga nepaveldima liga, piktybinėse ląstelėse atsiranda tie patys genetiniai molekuliniai pokyčiai, kurie yra ir paveldimo vėžio navikinėse ląstelėse“, – sako dr. M. Kinčius. Į klausimą ar gali žmogus pats savo gyvenime ką nors daryti kitaip, kad neatsirastų pokyčiai ląstelėje, dr. M. Kinčius atsako trumpai: jeigu tai žinotume, niekas vėžiu nesirgtų. „Kai tik į klinikinę praktiką atėjo genetikos pasiekimai, buvo manyta, kad jau gebėsime suvaldyti ląstelėje vykstančius procesus ir įvyks perversmas onkologijoje. Deja, taip neįvyko. Taip, mes turime perversmą gydyme, turime daug specifinių vaistų, pasižyminčiu tam tikru taškiniu poveikiu. Džiaugiamės personalizuotos medicinos padarytu perversmu. Bet mes bėgam iš paskos – nesuprantam, dėl ko vėžys atsiranda. Kai buvo atrastas penicilinas, buvo galvota, jog bakterinės infekcijos išnyks.

Neįprasti atrodytų asmeninėje psichoterapijoje naudojami metodai – pasakų ir miško terapijos. „Pasakos padeda ir suaugusiesiems nusiraminti, atitrūkti nuo kasdienės rutinos, atrasti prasmę, atpažinti simbolius, pažadinti vaizduotę ir kūrybiškumą“, – sako Nacionalinio vėžio centro (NVC) psichologė Gertrūda Klimavičiūtė-Dvilevič. O miško terapiją NVC gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė pristato kaip moksliškai pagrįstą sveikatinimo metodiką ir kartu meną. „Šios terapijos metu žmogus mokosi, kaip įsileisti mišką į savo kūną ir užmegzti gyvą ryšį su aplinka, kitais ir pačiu savimi“, – sako dr. G. Bulotienė. Pasak psichologės Gertrūdos Klimavičiūtės-Dvilevič, pasakos ne tik jungia žmogų su kultūrine tradicija ir kolektyvine patirtimi, bet jose slypi gilūs archetipai ir metaforos, kurie rezonuoja su suaugusio žmogaus vidiniu pasauliu ir emocijomis,  todėl pasakų poreikis išlieka aktualus visą gyvenimą. „Poreikis pasakoms taip pat atsispindi per pomėgį fantastiniam literatūros žanrui, mitams ir legendoms. Kadangi pasakų terapija nėra savarankiškas, atskirai nuo asmeninės psichoterapijos veikiantis metodas, galima teigti, kad ji nėra plačiai taikoma kaip atskira praktika onkologiniams pacientams. Visgi individualių terapinių procesų metu, ypač analitinės psichoterapijos kontekste, psichoterapeutai gali naudoti pasakų terapijos elementus kaip papildomą priemonę, pritaikytą konkretaus paciento poreikiams. Todėl pasakų terapija dažniau taikoma integruotai ir individualiai, o ne kaip atskira terapijos forma. Svarbu nepainioti pasakų terapijos su biblioterapija”, – sako G. Klimavičiūtė-Dvilevič. Pasakų terapija apjungia meną ir psichoterapiją Psichologė įvardija pasakų terapiją, kaip gilų psichoterapijos metodą, kuris naudoja pasakas, mitus ir simbolines istorijas kaip priemones, padedančias žmogui suprasti ir spręsti savo emocines, psichologines bei socialines problemas. „Remiantis Jungo analitinės psichologijos tradicija, kurioje itin reikšmingą indėlį padarė Marie-Louise von Franz, pasakos yra laikomos „švariausia“ ir „paprasčiausia“ kolektyvinio nesąmoningo išraiška. Jos atspindi archetipinius psichikos aspektus, kurie padeda atskleisti vidinius konfliktus ir ieškoti jų sprendimų. Pasakų terapija yra neatsiejama asmeninės terapijos dalis, kuri leidžia rasti naujus požiūrius bei sprendimo būdus. Šis metodas neapsiriboja vien tik vaikais – jis naudingas ir suaugusiems, padedantis ugdyti emocinį intelektą, psichologinį atsparumą bei geriau pažinti save. Terapijos metu psichoterapeutas gali pasakoti ar skaityti specialiai parinktas pasakas, atitinkančias kliento situaciją, arba skatinti patį klientą kurti pasaką. Vėliau kartu analizuojami pasakos simboliai, veikėjų sprendimai ir jausmai, siekiant atpažinti vidinius konfliktus ir skatinti jų sprendimą. Dažnai taikomi kūrybiniai metodai, tokie, kaip piešimas, rašymas ar vaidinimas, kurie padeda giliau įsijausti į pasakos temą.Taigi, pasakų terapija – tai meno ir psichologijos sintezė, kuri padeda asmeniui per archetipinius vaizdinius ir simbolius pažinti savo vidinį pasaulį, augti ir transformuotis“, – sako psichologė. Pasakų terapija sergant vėžiu Ne paslaptis, jog sergant onkologine liga, dažnai susiduriama ne tik su fiziniu skausmu, bet ir su daugybe jausmų – baime, liūdesiu, pykčiu, vienatve. „Kartais sunku apie tai kalbėti su artimaisiais ar net suprasti, kas vyksta viduje. Tokiais atvejais gali padėti pasakų terapija – tai vienas iš būdų psichologiškai sustiprėti. Psichologas kartu su pacientu naudoja senas istorijas, kuriose veikėjai įveikia išbandymus, kovoja su drakonais, keliauja per pavojus, kaip veidrodį – per jas galima pažvelgti į savo jausmus ir sunkumus. Pavyzdžiui, žmogus gali įsivaizduoti savo ligą kaip drakoną – gąsdinantį, stiprų, bet nugalimą. O save – kaip pasakos herojų, kuris, nors ir bijo, vis tiek eina pirmyn. Patirtys iš pasakų gali padėti ir realiame gyvenime rasti praėjimo kelius susidūrus su gyvenimo iššūkiais, įveikti sunkumus bei patikėti savimi savo vidine jėga. Tradicinėse pasakose dažnai susiduriama su gėrio ir blogio kova – herojai įveikia įvairius iššūkius, išmoksta svarbių pamokų. Neigiami išgyvenimai pasakose leidžia mums saugiai susidurti su sunkumais ir įveikti juos simboliškai. Tai tarsi treniruotė mūsų vidiniam aš“, – aiškina G. Klimavičiūtė-Dvilevič.  Mažėja nerimas, grįžta vidinė ramybė Tyrimai rodo, kad pasakų terapija padeda žmonėms sumažinti nerimą, geriau suprasti save, susigrąžinti vidinę ramybę ir net viltį. „Vienas iš tyrimų parodė, kad pacientai, dalyvavę pasakų terapijos užsiėmimuose, po kelių susitikimų jautėsi ramesni, drąsiau kalbėjo apie savo ligą ir sakė, jog atrado naują stiprybę savyje. Ši terapija nėra sudėtinga – jos metu gali būti skaitoma pasaka, kuri primena tai, ką išgyvena pacientas. Kartais žmogus pats sukuria savo istoriją arba ją nupiešia. Svarbiausia tai, kad šios pasakos padeda saugiai kalbėti apie dalykus, kuriuos sunku įvardyti tiesiai, o pasakų terapija gali būti veiksminga priemonė onkologiniams pacientams, padedanti jiems įveikti baimes ir rasti vidinę stiprybę kovojant su liga”, – sako psichologė. Psichologas padeda pamatyti ir spręsti savo problemas Pasakų terapijoje dažnai remiamasi psichoanalizės principais, ypač Karl Gustav Jung analitine psichologija. Pasakų terapija naudoja pasakas kaip simbolines istorijas, kurios padeda atskleisti ir suprasti pasąmoninius jausmus, konfliktus bei vidines problemas. Per pasaką žmogus mokosi pažinti save, atpažinti ir identifikuoti savo jausmus. Psichologas padeda pažvelgti į pasaką kitaip – užduoda klausimus, skatina pamąstyti, ką pasakos veikėjų patirtys reiškia asmeniškai. „Taip galima pamatyti savo problemas iš naujos perspektyvos, suprasti jas giliau ir atrasti naujus sprendimus. Taip vyksta vidinis augimas – lyg mokymasis gyventi su sunkumais, o ne juos slėpti. Per pasaką galima įgyti drąsos, pasitikėjimo savimi ir rasti vidinę ramybę, kurios kartais gyvenime taip reikia. Todėl pasakų skaitymas kartu su psichologu – tai ne tik istorija, bet ir kelias į geresnį supratimą apie save ir gyvenimą“, – sako psichologė. Skaitydami ar klausydamiesi pasakų, apmąstydami jų prasmę, žmonės gali patys atrasti daug naudingų dalykų apie save, bet gali sutrukdyti gynybos mechanizmai, kitaip  tariant psichikos saugikliai, kurie bus kliūtis tam tikriems atradimams. „Norint gauti tikrai gilų ir saugų emocinį poveikį, labai rekomenduojama dirbti su specialistu.  Specialistas padeda geriau suprasti, ką pasakos simboliai reiškia konkrečioje situacijoje, užduoda svarbius klausimus ir palaiko žmogų sunkiose emocijose. Taigi, nors savarankiškas pasakų skaitymas yra gera pradžia, darbas su specialistu leidžia pasiekti daug giliau ir rasti tikrai veiksmingus sprendimus“, – sako psichologė G. Klimavičiūtė-Dvilevič. Miško terapijos nauda: sveikiems ir pacientams Miško terapija arba miško maudynės – tai gamta paremta intervencija, kurios metu pasineriama į miško aplinką, patiriant gamtą per visus penkis pojūčius. Miško terapijos metu žmogaus organizmas yra veikiamas miško skleidžiamais kvapais, garsais, vaizdais ir miško oru. Tai yra lėtas buvimas miške, siekiant pagerinti fizinę, emocinę ir psichologinę žmogaus savijautą. Apie miško terapiją pasakoja gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė: „Miško terapija gali būti asmeniškai atliekama veikla arba gali būti specialisto lydimas terapinis pasivaikščiojimas, miško aplinkoje atliekant fizinių ir psichologinių pratimų derinį. Dabar tarptautiniu mastu prieita nuomonės, kad miško terapija, kaip metodas apima profesionalų vedamas intervencijas miške su lėto ėjimo, aplinkos įsisąmoninimo elementais, siekiant išnaudoti atkuriamąsias natūralios aplinkos savybes.   Moksliniais tyrimais

Nacionalinio vėžio centro bėgimo klubo nariai praėjusį šeštadienį, gegužės 24 d., dalyvavo didžiausiame sostinės pavasario renginyje Vilniaus pusmaratonyje. Bėgikams nesutrukdė gana prastas oras – tikrai ne pavasariška šiluma, lietus. Nugalėjo ryžtas ir entuziazmas, pasikrauta tiek emociškai, tiek ir sustiprinta fizinė sveikata. O ką jau kalbėti apie geros nuotaikos užtaisą, bendruomeninės komandinės dvasios ugdymą. Neabejotina nauda kiekvienam ne tik pajudėti gryname ore, bet ir stiprinti sveikatą, gerą nuotaiką bei komandinę dvasią!  “Ačiū visiems kolegoms, kurie net vėsią ir lietingą šeštadienio popietę pasiryžo skirti aktyviai veiklai ir dalyvavo Vilniaus pusmaratonyje. Smagu, jog vis prisijungia naujų kolegų, o anksčiau jau dalyvavę nepraranda entuziazmo. Rugsėjį laukia Vilniaus maratonas, todėl linkiu kiekvienam rasti laiko ir noro ruoštis bei aktyviai dalyvauti”, – sako bėgimo klubo vadovas dr. Juras Kišonas. Bėgti sostinės gatvėmis iš viso buvo užsiregistravę 5330 dalyvių.