Juventa Sartatavičienė

/2025 m. liepos 28 – rugpjūčio 1 d. Vilniuje vyko Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto (MF) kartu su Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikų filialu Nacionalinio vėžio centru (NVC) organizuota „Vilniaus tarptautinė onkologijos vasaros mokykla 2025“ (angl. Vilnius International Oncology Summer School (VIOSS)). Į VU MF Medicinos mokslo centrą susirinko per trisdešimt vėžio tyrimuose besispecializuojančių doktorantų, susidomėjusių studentų ir mokslininkų iš Lietuvos, Sakartvelo, Norvegijos, Italijos, Latvijos, Slovėnijos ir Suomijos. VIOSS vasaros mokykla subūrė būsimus specialistus intensyvaus mokymosi, bendradarbiavimo ir nepamirštamų kultūrinių įspūdžių savaitei. Jos metu dalyviai dalinosi patirtimi ir naujausių tyrimų duomenimis onkologijos temomis, mezgė profesinius ryšius bei dalyvavo komandinėse užduotyse, sprendė realias „atvejo“ problemas. Kiekvieną dieną dalyviai turėjo teorinių žinių pasidalinimo ir grupinio darbo sesijas, per kurias aptarė savo tyrimų idėjas, taip pat lankėsi VUL Santaros klinikose, Nacionaliniame vėžio institute, VUL Santaros klinikos Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre bei Valstybiniame patologijos centre ir dalyvavo kultūrinėje programoje kartu su bendraminčiais atrasdami Vilnių. Pasak vieno iš VIOSS iniciatorių, VU MF mokslo ir inovacijų prodekano doc. dr. Karolio Ažukaičio, ši tarptautinė vasaros mokykla yra ne tik mokslo mainų platforma, bet ir ilgalaikių bendradarbiavimų pradžia. „Džiaugiamės, kad Medicinos fakultetas tampa erdve, kurioje susitinka skirtingų karjeros etapų, institucijų, disciplinų ir šalių jauni tyrėjai, dalijasi žiniomis, užmezga profesinius ryšius ir drauge ieško sprendimų vienam didžiausių šiuolaikinės medicinos iššūkių. Tikiu, kad ši savaitė įkvėps dalyvius tolimesniems tyrimams ir idėjoms, kurios prisidės prie onkologijos mokslo ir praktikos pažangos tarptautiniu mastu. Ypatingą įspūdį paliko renginio dalyvių motyvacija įsitraukti į mokslo ir inovacijų veiklas, ypač tas, kurios sprendžia pacientams aktualias problemas. Ne ką menkesnį – renginio metu paruoštos ir pristatytos mokslinių tyrimų idėjos, kurios parodė išskirtinius jaunosios tyrėjų kartos gebėjimus. Ši savaitė rodo didžiules dar neatrastas galimybes mokslo srityje: mes ne tik galime pritraukti užsienio protus, esame jiems įdomūs, tačiau turime išskirtinius žmones, kurie yra motyvuoti semtis žinių ir jomis dalintis. Trumpai tariant, mes atvėrėme galimybių duris ir stebėjome, kiek jauni žmonės gali padaryti ir išmokti per savaitę. O padaryti gali daug!“, – mintimis dalinosi docentas. Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas užsienio svečiams pristatė Lietuvos vėžio gydymo centrų infrastruktūrą ir siekiamybę mūsų šalyje turėti pasauliniu mastu įvertintą kompleksinių vėžio tyrimų ir gydymo centrą (ang. Comprehensive Cancer Center), dedikuotą onkologijai, kurioje būtų įgyvendintas sklandus pažangiausių tyrimų integravimas su klinikine pacientų priežiūra. Jis pabrėžė, jog ši mokykla – viena iš onkologijos profesionalų misijų: „Norime padėti jauniems tyrėjams organizuoti jų karjerą, prisidėti prie onkologijos krypties mokslo tyrimų plėtojimo. Dažnai medicinines profesijas pasirinkę žmonės lieka grynai klinikinėse veiklose ir nebūtinai po pradinio etapo tęsia mokslininko karjerą. Turime tikslą skatinti gydytojo profesiją pasirinkusius žmones tam ryžtis, o kitų profesijų atstovus, kurie yra susidomėję onkologijos klausimais, – įsitraukti į bendrus darbus.“ VIOSS dalyvius sveikino Nacionalinio vėžio centro Medikamentinės onkologijos centroPaliatyviosios onkologijos poskyrio vyriausiasis koordinatorius, VU MF lektorius Marius Čiurlionis, kuris akcentavo galimybę megzti naudingas pažintis. „Ši mokykla yra ne dėl universiteto, ir ne dėl dėstytojų ar mokslininkų, visa tai yra dėl jūsų. Mokyklos tikslas – padėti būsimiems doktorantams užmegzti ryšius, kad ir kokį savo projektą kurtumėte ateityje“. Jis linkėjo dalyviams visokeriopos sėkmės ne tik darbinėse veiklose, bet ir susirandant naujų draugų šioje vasaros mokykloje. Jau pirmąją renginio dieną dalyviai klausėsi svečių iš užsienio institucijų pranešimų. Oslo universiteto Onkologijos skyriaus vadovas prof. Stein Kaasa pristatė įžvalgas apie svarbiausius paliatyviosios priežiūros ir onkologijos pasiekimus, tyrimų spragas ir tendencijas šioje srityje. Jis pasakojo apie ketinamą diegti naujovę – specialią vėžiu sergančių pacientų savistabos programėlę, kuri ateityje padės gydytojui geriau suprasti kasdienį paciento gyvenimą kontroliuojant ligos simptomus. Akcentuota būtinybė didesnį dėmesį skirti paciento savijautai, vertybėms, poreikiams, ir keisti požiūrį į jo priežiūrą. Nors įprasta matyti paciento gydymo kelią kaip etapinę tiesę, kurioje reikia tam tikra seka atlikti žingsnius, jis šį procesą metaforiškai prilygino Londono traukinių tinklui: „Šis kelias panašesnis į daugybės susikertančių galimų keliavimo trasų žemėlapį: žvelgiant individualiai į kiekvieną pacientą, turime būti lankstūs ir prisitaikantys prie paciento poreikių, nes jo kelyje bus daug taškų, kur jam teks išlipti iš vieno traukinio, ir keisti kryptį, keliauti kitu“. Pasak jo, nuolatinė paciento savistaba ir kasdienis skausmo, pojūčių fiksavimas programėlėje galėtų pagerinti komunikaciją tarp gydytojo ir paciento bei lemti tikslingą gydymo atitaikymą bei reagavimą į būtinus pokyčius gydymo eigoje. Profesorė Maria Grazia De Marinis iš Romos biomedicinos universiteto slėnio savo pranešimą taip pat dedikavo paliatyviosios pacientų priežiūros temai. Ji akcentavo būtinybę keisti požiūrį į mirštantį žmogų nepaisant jo būklės ir kelti šios srities tyrimų svarbą. Pasak jos, šioje paciento kelionėje dalyvauja ir artimieji, ir priežiūrą teikiantis personalas, ir gydytojai, todėl labai svarbus visų jų įsitraukimas ir supratimas. „Turime holistiškai žvelgti į sergantį žmogų, integruoti jo unikalią kančios patirtį, teikti paramą šeimoms ir apskritai gilinti žmogiškuosius santykius. Paliatyviojoje slaugoje labai svarbu prisitaikyti prie ligos eigos ir bendradarbiauti.“ Prof. M. Grazia De Marinis pateikė naujausius statistinius duomenis pabrėždama, kad, nors pasaulyje kasmet paliatyvios priežiūros prireikia beveik 57 milijonams žmonių, tik apie 14% jų iš tiesų sulaukia kokybiškos pagalbos laiku. Remdamasi Cicely Saunders, hospiso idėjos pradininkės, mintimis, ji savo pranešime pabrėžė, jog gydytojai ir mokslininkai turi mokytis iš savo pacientų ir jų unikalių istorijų. VIOSS vasaros mokyklos metu dalyviai taip pat išgirdo gydytojo vaikų nefrologo doc. dr. Karolio Ažukaičio (VU MF), genetikės prof. Sonatos Jarmalaitės (VU GMC), gydytojo Richard Cervin (Medicine General), dr. Giorgia Petrucci (Romos biomedicinos universiteto slėnis), virusologo dr. Gyčio Dudo (VU Gyvybės mokslų centras), gydytojos hematologės Dr. Skirmantės Černiauskienės (VU, VUL Santaros klinikos), gydytojo hematologo dr. Adomo Bukausko (VUL Santaros klinikos), gydytojo hematologo doc. dr. Andriaus Žučenkos (VUL Santaros klinikos), gydytojo urologo (onkologo) dr. Aušvydo Patašiaus (NVC), gydytojo patologo prof. dr. Arvydo Laurinavičiaus (VU, Valstybinis patologijos centras), vėžio biologijos mokslininko prof. Jukka Westermarck (Turku universitetas) bei vaikų onkohematologės prof. dr. Jelenos Rascon (VUL Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centras) paskaitas. Renginį moderavęs M. Čiurlionis akcentavo, jog VIOSS mokykla startavo išties sėkmingai sujungdama doktorantus iš įvairių šalių.„Šiemet pirmas kartas, tačiau norime, kad mokykla augtų, plėtotųsi. Matėme didelį susidomėjimą ja tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio studentų, tačiau vietų skaičius buvo ribotas. Galbūt kitais metais turėsime dvi studentų grupes, nes pirmų metų sėkmė akivaizdi – jau pirmosiose paskaitose kilo studentų rankos, auditorija turėjo daug klausimų, tad, manau, šis renginys pretenduoja tapti

Vienuolika metų sarkomą besigydantis uteniškis sako, jog kreipėsi į gydytojus tik tada, kai auglys ėmė trukdyti ir blauzda nebetilpo kelnių klešnėje. „Jei navikas formuojasi galūnėse, pacientai dažnai jį aptinka patys, dar ankstyvos stadijos. Tokiems paviršiniams navikams įvertinti pakanka ultragarso tyrimo: svarbu, kad žmogus nedelstų ir ateitų pas gydytoją. Laiku nustačius sarkomą žymiai geresni gydymo rezultatai“, – sako Nacionalinio vėžio centro (NVC) gydytojas pilvo chirugas dr. Rimantas Baušys. NVC gydytojas onkologas chemoterapeutas dr. Marius Strioga ragina nebijoti kreiptis į gydytoją be reikalo ir išgirsti, kad nereikia jaudintis, čia – lipoma. Liepa – sarkomų žinomumo mėnesį onkologai skatina gyventojus nenumoti ranka į organizmo pokyčius. „Esu kaimo vaikas, neprisižiūrintis, nekreipiantis dėmesio į save – pakinklyje atsiradusį guzelį turėjau keletą metų. Žmona juokaudama sakydavo, kad „vėžį“ nešiojuosi. 2014 m. guzelis staiga pradėjo augti, cepelino dydžio auglys ėmė trukdyti, blauzda nebetilpo kelnių klešnėje. Nuvažiavau Utenoje pas chirurgą, padarė biopsiją. Kai atėjo atsakymas, išrašė siuntimą pas onkologus. Taip atsidūriau Vilniuje, pas onkologus Joną Reklaitį, Gintautą Barštį, kurie pasakė – piktas tavo navikas, reikia šalinti. Po operacijos paskyrė chemoterapiją – kas savaitę važinėjau pas onkologus į Vilnių, 50 kartų buvau. Viskas sugijo, visus gydymus pakėliau gerai. Tiesą sakant, nesu pratęs skųstis, tad kai šalutiniai chemoterapijos poveikiai darydavosi sunkiai pakeliami, galvodavau pozityviai, kad netrukus pagerės. O bendrosios praktikos slaugytojos visada patardavo paprastų dalykų, kurie pagerindavo savijautą“, – pasakoja Edmundas Leišis (61 m.). Rūpinantis profesionalių medikų komandai gyventi galima „Pasakysiu paprastai – visoms Chemoterapijos skyriaus slaugytojoms, o ypač toms dviems sesėms skyriaus registratūroje Jelenai ir Galinai, kurios pasitinka pacientus kiekvieną dieną, reikia medalius kabinti. Be jų šypsenų, rūpesčio, gero žodžio ir dėmesio pacientams skyriuje, kur tiek žmonių per dieną prasisuka, nežinau, kaip būtų. Nuostabios gydytojos chemoterapeutės doc. dr. Birutė Brasiūnienė ir dr. Nadežda Lachej, pasakiško gerumo ir empatijos gydytoja radioterapeutė dr. Rita Steponavičienė, su kuria teko bendrauti vėliau, kai tarp chemoterapijos kursų įsiterpdavo spindulinė terapija. Man pasiskundus, kad vargina spindulinio gydymo komplikacija, gydytoja tiesiog padavė puikaus tepalo ir netrukus oda nurimo. Ramiai gyvenau toliau, žinoma, tikrinausi. Po pusantrų metų – tyrimai geri, dar po dviejų metų onkologų išvada buvo – sveikas“, – dalijasi prisiminimais ponas Edmundas. Liga atsinaujino – gydymas tęsiamas „Po septynerių metų, pasibaigus pandemijai 2022 m., pradėjau jausti keistą šaltį sėdmenyse. Nedelsdamas nuvažiavau tirtis: atliko kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso tomografiją, padarė biopsiją. Tyrimų rezultatai parodė, kad liga atsinaujino kauluose, išplito po visą organizmą, metastazės praktiškai visuose vidaus organuose. Vėl atsidūriau pas chemoterapeutus Nacionaliniame vėžio centre, kur ir dabar tęsiu gydymą. Bandėme „raudoną“ chemiją, guldė į stacionarą – dieną naktį lašėjo. Jaučiausi psichologiškai puikiai, juk visi pažįstami, visi savi, bet fiziškai buvo prastai, esama sveikata mažėjo, o po kurio laiko ir vėl atsigavau. Mano gydymas tęsiamas toliau – kai nėra pakankamo gydymo rezultato su vienais vaistais, paskiriami kiti. Susipažinau ir su paliatyviosios pagalbos gydytojomis, nuostabiomis specialistėmis. Pasakė – padėsim. Ir visi vaistai buvo suderinti, atrinktos dozės, skausmas suvaldytas. Trumpai tariant – galima gyventi. Juk jau vienuolika metų gydausi. Žinoma, ne visus darbus galiu dirbti, jau reikia įvertinti savo jėgas, bet kaulai netrupa, skausmai valdomi. Visada galvoju, kad tik būtų pas mus daugiau tokių gydytojų, kuriems rūpi pacientas“, – papasakojo savo ligos istoriją Edmundas Leišis. Kiekvienas guzelis – sarkoma? Pasak dr. Rimanto Baušio, sarkomos dažniausiai atsiranda rankose ir kojose. „Antroje vietoje pagal dažnį – pilvo sritis, kur navikai gali formuotis skrandyje ar žarnyne. Rečiau pasitaiko retroperitoninės, liemens, galvos ar kaklo srities sarkomos. Jei navikas formuojasi galūnėse, pacientai dažnai jį aptinka patys, dar ankstyvos stadijos. Tuo tarpu pilvo ertmės navikai dažniausiai diagnozuojami vėliau – kai pradeda spausti aplinkinius organus, sukelia skausmus ar žarnyno nepraeinamumą. Minkštųjų audinių sarkomos skirstomos į daugybę tipų, o tai apsunkina tiek jų nustatymą, tiek gydymą. Geriausias diagnostinis metodas – magnetinio rezonanso tomografija, leidžianti tiksliai įvertinti naviko dydį, jo lokalizaciją bei santykį su aplinkiniais organais, kraujagyslėmis ir nervais. Jei reikia, papildomai atliekama kompiuterinė tomografija, o tam tikrais atvejais – pozitronų emisijos tomografija, ypač kai įtariamas mažas arba išplitęs navikas. Paviršinių navikų įvertinimui dažnai pakanka ir ultragarso tyrimo. Patarčiau labai paprastai – jeigu atsirado ir neišnyksta darinys, nedelsdami konsultuokitės su gydytoju“, – sako Nacionalinio vėžio centro gydytojas pilvo chirugas dr. Rimantas Baušys. Lietuvoje kasmet nustatoma iki 150 naujų sarkomų atvejų. Žinoma daugiau nei 20 genetinių sindromų, susijusių su padidėjusia sarkomos rizika. Tačiau manoma, kad paveldimi atvejai sudaro mažiau nei 3 proc. visų sarkomų. Suaugusiems dažniau nustatomos liposarkomos, lejomiosarkomos ir nediferencijuotos pleomorfinės sarkomos, o vaikams – rabdomiosarkomos. Operacija – pagrindinis gydymo metodas „Sarkomų gydymas skiriasi priklausomai nuo jų tipo. Chirurginis gydymas – pagrindinis ir dažnai vienintelis potencialiai išgydantis metodas. Jei naviką galima pašalinti techniškai, chirurgija laikoma standartiniu suaugusiųjų minkštųjų audinių sarkomų gydymo metodu. Laiku nustatyta diagnozė žymiai padidina sėkmingo gydymo tikimybę. Navikai, ypač galūnėse, dažnai pastebimi dar neturint jokių kitų simptomų. Visgi pasitaiko atvejų, kai pacientai delsia kreiptis, net kai navikas jau matomas ar apčiuopiamas, ir į gydytojus kreipiasi tik atsiradus stipriam skausmui ar komplikacijoms. Kartais dėl vėlavimo prireikia net galūnės amputacijos. Nors pradžioje navikas gali būti vos kelių milimetrų dydžio, jis gali išaugti iki 20 cm ir daugiau, jei laiku nesiimama veiksmų“, – sako dr. R. Baušys. Sarkomos riziką didina ir aplinkos veiksniai, ir genetika Dauguma sarkomų atsiranda atsitiktinai, tačiau tam tikri aplinkos veiksniai ir genetiniai sindromai gali padidinti jų atsiradimo tikimybę. „Vienas svarbiausių rizikos veiksnių – jonizuojanti spinduliuotė. Nors išorinė radioterapija gali padidinti minkštųjų audinių sarkomos riziką, bendra rizika išlieka nedidelė. Ypač svarbu žinoti, kad vaikystėje taikyta radioterapija, ypač turint genetinių polinkių, ženkliai didina riziką. Sarkomos gali išsivystyti po spindulinio gydymo dėl krūties ar galvos-kaklo navikų“, – sako dr. R. Baušys. Ar turime sarkomos, agresyvaus piktybinio naviko, medikamentinio gydymo proveržį, teiraujamės Nacionalinio vėžio centro gydytojo onkologo chemoterapeuto dr. Mariaus Striogos. „Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog sarkomos – tai grupė navikų, kurių vieni geriau pasiduoda sisteminiam gydymui, pavyzdžiui, gimdos lejomiosarkomos, o kiti yra labai atsparūs įvairiam gydymui. Kalbant apie sarkomas, deja, kol kas tokio revoliucinio proveržio, kaip plaučių ar inkstų vėžio gydyme, nėra. Pirma, tai yra retas navikas, antra – jo formų įvairovė apsunkina ir klinikinių tyrimų organizavimą. Jeigu tiriame visas formas vienoje grupėje – gali rezultatai neišryškėti, jeigu pradedi vykdyti atskiros formos sarkomos klinikinį

Nacionaliniame vėžio centre įrengtos naujos erdvės pacientams: jauki palaukimo erdvė ties centriniu įėjimu, atvira terasa ir Tylos kambarys. Centro administracija, bendradarbiaudama su Pacientų taryba tęsia nuolatinius infrastruktūros gerinimo darbus, kurių tikslas – kad kiekvienas žmogus, besigydantis ar besilankantis Centre, pasijustų maksimaliai patogiai. Prasminga, kad mūsų bendras rūpestis, savitarpio supratimas ir įsiklausymas į kitą nuomonę duoda realius rezultatus, o praleistas laikas Nacionaliniame vėžio centre palieka, nuoširdžiai tikimės, ir malonius prisiminimus. „Tikrai, labai gera pasėdėti gryname ore, tik vasara niekaip neįšyla. Gerai, kad šiuo metu nelyja“, – draugiškai nusiteikęs atviroje terasoje patogiai įsitaisęs vyriškis. Galima patogiai ir jaukiai įsikurti prie nedidelių, tarsi kavinėje, staliukų gretimoje palaukimo erdvėje ties centriniu įėjimu, o Tylos kambarys skirtas dirbantiems ir nenorintiems nutraukti savo nuotolinės veiklos laukiant procedūrų ar atlydėjus artimąjį vizitui pas gydytoją, atlikti paskirtų tyrimų ar kitų reikalų. „Įrengtas Tylos kambarys – tai seniai Pacientų taryboje išsakytos idėjos įgyvendinimas. Bendradarbiaujant su Pacientų taryba aptariamos įvairios iniciatyvos, kaip pagerinti pacientams teikiamas paslaugas Nacionaliniame vėžio centre. Poreikis buvo išsakytas paprastai: juk į Nacionalinį vėžio centrą atvyksta ir darbingo amžiaus pacientai, ir pacientus lydintys asmenys. Tenka palaukti tyrimų atsakymų, procedūrų. Kartais laukimas užtrunka ir kelias valandas. Suprantama, jog šį laiką žmonės mielai išnaudotų prasmingai atlikdami savo nuotolinius darbus. Taigi, atviroje terasoje galėsite mėgautis grynu oru, palaukimo erdvėje – išvengti centrinio holo šurmulio, o Tylos kambaryje, prisijungę prie elektros tinklo ir naudodamiesi Nacionalinio vėžio centro internetu, galėsite patogiai ir ramiai įsikurti, nuveikti planuotus darbus“, – sako Pacientų patirčių ir informacijos valdymo skyriaus vedėja Veronika Mickevičienė. Jeigu norite iš anksto rezervuoti vietą Tylos kambaryje, skambinkite telefonu +370 5 219 0950.  

Radioaktyvaus jodo terapijai pasirinkęs Nacionalinį vėžio centrą Augustas nepasigailėjo: gydymo prieinamumas ir paslaugų kokybė viršijo visus lūkesčius. Jo, medicinos studento, skydliaukėje bendrakursiai per praktinį mokymąsi dirbti echoskopu pamatė nerimą keliančius pakitimus. Netrukus buvo patvirtinta diagnozė – skydliaukės vėžys, kurį išoperavus gydymas tęsiamas toliau. Augustas Jankauskas (23 m.) sako, jog iš tiesų sunku pasakyti, kada prasidėjo liga. Sprendžiant pagal išplitimą, daug laiko praėję nuo pradžios, juolab, kad skydliaukės vėžys yra lėtai besivystanti liga. „Man ši liga diagnozuota 2024 metų rudenį: Mes, medicinos studentai, mokėmės dirbti echoskopu, kai kolegos kartu su dėstytoja pastebėjo nerimą keliančius požymius mano skydliaukėje – buvo matomi mazgai, vaskuliarizacija ir mikrokalcinatai. Po atliktos punkcijos iš mazgų paaiškėjo diagnozė – skydliaukės karcinoma (piktybinis skydliaukės navikas). Neilgai trukus jau gulėjau ant operacinio stalo Kauno klinikose“, – sako Augustas. Sklandus paciento kelias pasirinktoje gydymo įstaigoje Kai kovo mėnesį Augustui atėjo laikas pradėti radioaktyvaus jodo terapiją, jis rinkosi gydymosi vietą – Ryga ar Vilnius? „Dėl komunikacijos stokos su kaimynais latviais, pasirinkau Vilnių, Nacionalinį vėžio centrą ir netrukus patekau pas gydytoją Astą Vidrinskaitę. Nudžiugino žinia, jog radioaktyvaus jodo terapiją galiu pradėti jau po 3 savaičių. Labai nustebino sklandus paciento kelias – gydymo prieinamumas ir paslaugų kokybė viršijo visus lūkesčius. Net gailėjausi sugaišto laiko komunikuojant su Ryga. Gydymui 3 dienoms izoliavausi Nacionalinio vėžio centro Branduolinės medicinos skyriaus terapijos poskyryje. Gėriau radioaktyvaus jodo kapsules – ši preparato forma patogi bei saugi pacientui, taip pat – personalui, palyginti su geriamu skystu radioaktyviuoju jodu. Į ligoninę atsiguliau penktadienį, tačiau pirmadienį manęs neišleido – nors tikėtasi, kad trijų dienų pakaks, medicinos fizikas nustatė, kad radioaktyvumo lygis dar per didelis. Dėl to dar vieną dieną praleidau skyriuje. Po 2 dienų vėl atvykau į Nacionalinį vėžio centrą atlikti scintigrafijos, kurios tikslas nustatyti, kur dar esama radioaktyvaus junginio sankaupų. Gydymas dar nesibaigė – laukia dar vienas gydymo radioaktyviuoju jodu kursas“, – pasakoja Augustas. Pasiruošimas gydymui radioaktyviuoju jodu Augusto situaciją pasiruošiant gydymui lengvino tai, kad jis žinojo, ko tikėtis, kaip pasiruošti gydymui radioaktyviuoju jodu. „Trys savaitės prieš gydymą reikia nutraukti tiroksino vartojimą – kad padidėtų TSH kiekis (sukeliama hipotirozės būsena). Tai leidžia būsimo gydymo metu vėžinėms skydliaukės ląstelėms maksimaliai įsisavinti radioaktyvųjį jodą. Tuo metu buvo prastoka savijauta, bet nusprendžiau jokių papildomų preparatų nevartoti, nors žinojau, kad šiai būsenai koreguoti vartojamą preparatą jau galima įsigyti ir Lietuvoje. Pasinaudojau kitomis konservatyviomis priemonėmis, tokiomis, kaip dieta, ir sulaukiau jodo terapijos pradžios. Organizmas turi būti paruoštas terapijai tarsi “išalkęs” jodo: jodo terapijos metu, skydliaukės vėžinės ląstelės sukaupia radioaktyvųjį jodą ir taip vėžio židiniai yra sunaikinami“, – sako Augustas. Su Nacionalinio vėžio centro Branduolinės medicinos skyriaus vedėja prof. Ilona Kulakiene kalbamės apie skydliaukės vėžio gydymą radiojodu. Tai vis dar paslaptinga onkologijos kertelė, nors kita vertus, viena iš sėkmingiausių onkologijos sričių. Kas per liga skydliaukės vėžys ir kaip ji gydoma? Skydliaukės vėžys – viena iš dažniausiai pasitaikančių endokrininių onkologinių ligų, kuri gydoma dažniausiai taikant chirurgiją bei gydymą radioaktyviuoju jodu. Pastaroji – radiojodo (RAI) terapija – išsiskiria savo unikalumu, tikslumu ir, tuo pačiu, paslaptingumu. Nors tai jau daugiau nei 80 metų taikomas metodas, daugeliui pacientų ir net daliai medikų jis vis dar kelia klausimų. Istorija prasidėjo nuo Henri Becquerelio, kuris 1896 m.atrado radioaktyvumą. Marie Skłodowska-Curie įrodė, kad tam tikri elementai savaime skleidžia energiją – spinduliuotę, kuri gali paveikti gyvus audinius. Marie Curie aktyviai skatino radioaktyvių medžiagų taikymą medicinoje, įkūrė Radžio institutą Varšuvoje, kuris tapo vienu pirmųjų centrų, kur buvo tiriamas radioaktyvumo poveikis vėžiui, padėti pagrindai terapiniam radioaktyviųjų izotopų naudojimui. Gydymas radioaktyviuoju jodu pradėtas taikyti 1941 m. kovą, kai endokrinologas Saul Hertz ir fizikas Arthur Roberts paskyrė kelias radioaktyvaus jodo dozes pacientams, sergantiems tirotoksikoze. Sam Seidlin 1943 m. radiojodu pradėjo gydyti metastazavusiu skydliaukės vėžiu sergančius pacientus. Paskelbti gydymo rezultatai buvo pavadinti „magija“. Tas paslaptingumo šydas vis dar gaubia gydymą radioizotopais, tam pasitarnauja keli faktoriai. Skirtingai nei chirurgija ar chemoterapija, RAI terapija neturi tiesioginio fizinio poveikio, kurį pacientas galėtų jausti iš karto. Spinduliuotė veikia lėtai, o rezultatai dažnai vertinami tik po kelių mėnesių.Taigi, tai – nematoma ir tyliai veikianti terapija. Antra svarbi ypatybė, jog radiojodo terapijos metu pacientui privaloma izoliacija ir ypatingi saugumo protokolai. Pacientams gydymas taikomas specialiai įrengtose patalpose ir jie 3–5 dienas būna izoliuoti nuo kitų žmonių, kadangi jų kūnas laikinai tampa radioaktyvus, t.y. – spinduliuotės šaltiniu. Ši būtinybė sukuria mistikos aurą aplink procedūrą. Nacionalinis vėžio centras šiuo metu yra vienintelė gydymo įstaiga Lietuvoje, kurioje taikoma radiojodo terapija. Kokią patirtį esate sukaupę taikydami radiojodo terapiją? Nacionaliniame vėžio centre (buvusiame – Nacionaliniame vėžio institute) radiojodo terapija skydliaukės vėžiu sergantiems pacientams taikoma jau apie 50 metų. Savaime suprantama, jog sukaupta nemaža patirtis taikant šį gydymą, suburta patyrusi profesionalių medikų komanda. Vieninteliai Lietuvoje turime specialiai įrengtą poskyrį su ypatingą saugumą pacientui ir personalui užtikrinančiomis izoliuotomis, su individualiais sanitariniais mazgais palatomis. Taip pat veikia specialiai įrengta nuotekų sistema, į kurią surenkamos radioaktyvios nuotekos, taip užtikrinant apsaugą visuomenei ir aplinkai. Šios technologinės infrastruktūros pagrindu galime taikyti ne tik gydymą radiojodu, bet ir radžio-223 dichloridu (metastazėms kauluose gydyti) bei lutecio-177 PSMA (išplitusio prostatos vėžio metastazėms gydyti). Pastarąją terapiją planuojame pradėti taikyti šį rudenį. Skyriuje dirba didelė specifiniam darbui su radionuklidais paruošta specialistų komanda: patyrę gydytojai onkologai radioterapeutai, gydytojai radiologai, radiologijos technologai, bendrosios praktikos slaugytojos, pagalbinis personalas, taip pat talkina medicinos fizikai, o radiacinę saugą užtikrina radiacinės saugos specialistai.  Ką pacientas turi žinoti prieš pradedant gydymą ir kaip jam pasiruošti? Diferencijuotu skydliaukės vėžiu sergantiems pacientams po operacijos reguliariai atliekamas tiroglobulino (Tg) tyrimas bei pagal indikacijas taikoma radiojodo terapija, siekiant sunaikinti skydliaukės audinio likučius ar galimas metastazes. Pacientams, pašalinus skydliaukę ir nesant endogeninės hormonų gamybos, skiriamas gydymas Levotiroksinu siekiant kompensuoti hipotirozės klinikinius simptomus ir/ar supresinės terapijos tikslu. Tačiau prieš kiekvieną Tg tyrimą, diagnostinį skenavimą su radioaktyviu jodu ar radiojodo terapijos kursą, būtina nutraukti gydymą Levotiroksinu ne mažiau kaip 3 savaitėms. Dėl šios priežasties pacientams neišvengiamai pasireiškia hipotirozės simptomai: bendras silpnumas ir nuovargis, vangumas, šalčio netoleravimas, odos išsausėjimas, vidurių užkietėjimas, nuotaikų kaita, retas pulsas, žemas arterinis kraujo spaudimas ir kt. Pavojingiausi simptomai yra reakcijos sulėtėjimas, dėmesio ir koncentracijos sumažėjimas, dėl ko pacientai daro klaidas, pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų. Diferencijuotu skydliaukės vėžiu dažniausiai serga jauni, darbingo amžiaus žmonės, kurie hipotirozės būklėje negali tinkamai atlikti savo darbo bei tinkamai