Juventa Sartatavičienė

Burna – viena iš nedaugelio kūno sričių, kurią galime stebėti patys, tačiau būtent čia neretai vystosi liga, apie kurią galvojame mažiausiai – burnos vėžys. Burnos vėžio mėnuo kviečia atkreipti dėmesį į, iš pirmo žvilgsnio, nereikšmingus pokyčius: negyjančias žaizdeles, kraujavimą, diskomfortą ar gleivinės pakitimus. Specialistai pabrėžia, kad šių požymių ignoravimas ir delsimas kreiptis pagalbos išlieka viena dažniausių klaidų, lemiančių sudėtingesnį gydymą ir didesnį poveikį gyvenimo kokybei. Svarbu žinoti ir tai, kad burnos vėžys nėra „tik vyresnio amžiaus žmonių liga“. Jis gali paliesti kiekvieną – nepriklausomai nuo amžiaus, ypač jei yra žalingų įpročių ar ilgalaikė burnos gleivinės trauma. Tačiau lygiai taip pat svarbu žinoti ir kitą tiesą: anksti nustatytas burnos vėžys šiandien dažnai yra sėkmingai gydomas, o šiuolaikinė medicina siūlo sprendimus, leidžiančius ne tik išgyventi, bet ir išsaugoti gyvenimo kokybę. Šioje publikacijoje – trijų patyrusių gydytojų įžvalgos iš kasdienės praktikos: nuo pirmųjų, dažnai ignoruojamų simptomų iki gydymo realybės, paciento emocijų ir didžiulių medicinos proveržių, vykstančių Lietuvoje. Savo patirtimi dalijasi specialistės iš Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialų – Nacionalinio vėžio centro ir Žalgirio klinikos – įstaigų, kuriose burnos vėžys diagnozuojamas ir gydomas kasdien. Ši publikacija skirta tam, kad padrąsintų: stebėti save, laiku kreiptis pagalbos ir žinoti, jog net ir susidūrus su sunkia diagnoze, žmogus šiandien nėra paliekamas vienas. Apie tai kalba specialistės, diagnozuojančios ir gydančios burnos vėžiu sergančius pacientus: VUL Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro gydytojos: veido ir žandikaulių chirurgė Otilija Kutanovaitė, Galvos-kaklo ir odos navikų chirurgijos skyriaus vedėja, gydytoja otorinolaringologė Jolita Gibavičienė ir Santaros klinikų filialo Žalgirio klinikos Burnos, veido ir žandikaulių skyriaus vedėja, burnos chirurgė dr. Rūta Rastenienė. „Burnos vėžys dažnai prasideda nuo, atrodytų, visai nekaltos žaizdelės. Tačiau būtent šis „nekaltumas“ ir tampa didžiausia apgaule, dėl kurios žmonės per ilgai delsia kreiptis į specialistus“, – sako Žalgirio klinikos Burnos, veido ir žandikaulių skyriaus vedėja, burnos chirurgė dr. Rūta Rastenienė. Pasak gydytojos, didžiausią įtarimą visada turėtų kelti bet koks pakitimas burnoje, kuris negyja ilgiau nei dvi savaites – nesvarbu, ar tai žaizdelė, ar skausmingas, kraujuojantis darinys. Būtent dvi savaitės yra ta riba, per kurią dažniausiai sugyja paprastas stomatitas ar uždegimas, kartais net ir be gydymo. Jei pokytis išlieka ilgiau, tai jau signalas, kad būtina pasitikrinti. „Ilgiau kaip dvi savaites negyjanti žaizdelė burnoje – tai tas ženklas, kurio ignoruoti negalima“, – pabrėžia gydytoja. Kuriose burnos vietose vėžys vystosi dažniausiai? Dažniausiai burnos vėžys vystosi liežuvio šonuose ir užpakalinėje jo dalyje, taip pat paliežuvio srityje. Šios vietos yra itin jautrios nuolatinei traumai, kuri, pasak specialistės, yra vienas svarbiausių provokuojančių veiksnių, ypač vyresniame amžiuje: „ Aštrus nulūžęs dantis, nekokybiška restauracija ar nepatogus protezas gali nuolat dirginti gleivinę ir sudaryti palankias sąlygas piktybiniams pakitimams atsirasti“, – aiškina burnos chirurgė dr. R. Rastenienė. Vis dėlto didžiausia problema išlieka uždelstas kreipimasis. Burnos chirurgė dr. R. Rastenienė pabrėžia, kad burnos augliai auga ypač greitai – kartais vos per kelis mėnesius jų dydis gali padvigubėti. „Kuo didesnis auglys, tuo sudėtingesnis ir labiau traumuojantis tampa gydymas. Todėl delsimas – tai pati didžiausia skriauda, kurią žmogus gali sau padaryti“, – sako burnos chirurgė. Pacientai dažnai painioja onkologinius požymius su paprastu uždegimu: išopėjimu, kraujavimu ar skausmu. Tačiau šie simptomai būdingi tiek uždegimui, tiek prasidedančiam vėžiui, todėl vien tik savijauta neleidžia daryti išvadų. Net ir patyręs specialistas, pasak gydytojos, gali tik įtarti, bet ne diagnozuoti vien „iš akies“: „Patyrusio specialisto akis gali tik įtarti, bet nepatyręs žmogus pats niekada neatskirs“, – pabrėžia ji. Dar viena skaudi realybė – burnos vėžys itin retai nustatomas profilaktinių patikrinimų metu. Pasaulyje tai sudaro vos apie 10 procentų atvejų, o Lietuvoje – tikėtina, dar mažiau. Daugiau nei 70 procentų pacientų kreipiasi tik tuomet, kai atsiranda skausmas, kraujavimas ar sutrinka kramtymas ir kalba. Tokiais atvejais liga dažnai jau būna pažengusi – III arba IV stadijos. „Burna yra ta vieta, kur vėžį būtų galima pastebėti labai anksti, jei žmonės reguliariai lankytųsi profilaktiniuose patikrinimuose“, – apgailestauja gydytoja. Neretai žmonės galvoja, kad burnos vėžys – vyresnio amžiaus žmonių liga. Tačiau, pasak dr. R. Rastenienės, jis gali išsivystyti ir jauniems žmonėms, ypač turintiems žalingų įpročių: rūkymas, elektroninės cigaretės, gausus alkoholio vartojimas, prasta burnos higiena ir nuolatinė gleivinės trauma reikšmingai didina riziką. Gydytoja ragina žmones patiems stebėti savo burnos sveikatą: atkreipti dėmesį į gleivinės spalvos ar konsistencijos pokyčius, iškilimus, grublėtumą, balkšvas nenusivalančias apnašas ar bet kokias negyjančias opas. Net jei nėra skausmo, tokie pakitimai turėtų būti parodyti specialistui.. Diagnozė, paliečianti ne tik kūną, bet ir emocijas Burnos vėžio diagnozė žmogui dažniausiai ateina ne tik kaip medicininė žinia, bet ir kaip emocinis sukrėtimas. Pasak Nacionalinio vėžio centrogydytojos veido ir žandikaulių chirurgės Otilijos Kutanovaitės, pirmasis vizitas daugeliui pacientų būna lydimas nerimo, baimės ir nežinios: „Vien pats žodis „vėžys“ žmonėms kelia didžiulį susirūpinimą. Jie bijo ne tik blogų naujienų, bet ir sunkaus gydymo, blogos savijautos, nerimauja dėl darbo, ateities“, – sako gydytoja. Dažnas pacientas, pasak jos, lygina save su artimųjų ar pažįstamų patirtimis, kurios ne visuomet buvo sėkmingos. Todėl gydytojai visuomet skatina į vizitus atvykti ne vieniems – artimo žmogaus buvimas padeda lengviau priimti informaciją ir sprendimus. Individualus ir komandinis gydymo kelias Burnos vėžio gydymas šiandien yra sudėtingas ir daugiasluoksnis procesas, kuriame itin svarbus komandinis darbas. Nacionalinio vėžio centro Galvos-kaklo ir odos navikų chirurgijos skyriaus vedėja Jolita Gibavičienė pabrėžia, kad gydymo taktika kiekvienam pacientui parenkama individualiai, įvertinus ligos išplitimą ir bendrą žmogaus būklę: „Gydymo sprendimai priimami daugiadalykės komandos susirinkimuose – kartu su pacientu aptariame, koks gydymas jam būtų tinkamiausias“, – aiškina gydytoja. Geriausi išgyvenamumo, gyvenimo be ligos ir gyvenimo kokybės rezultatai, pasak specialistės, pasiekiami tuomet, kai gydymą galima pradėti nuo radikalios operacijos, kartu atliekant ir vienmomentę rekonstrukciją. Dažnai po chirurginės operacijos taikomas ir spindulinis gydymas, neretai prireikia sisteminio gydymo – chemoterapijos, imunoterapijos ar biologinės terapijos. Didelis privalumas pacientams – galimybė visą gydymą gauti vienoje įstaigoje, nuosekliai ir laiku. Ankstyva diagnostika – lemiamas sėkmės veiksnys Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių gydymo sėkmę, išlieka ligos stadija diagnozės metu. Gydytoja veido ir žandikaulių chirurgėO. Kutanovaitė atvirai sako – ankstyvos ir pažengusios ligos gydymo galimybės ženkliai skiriasi: „Nustačius I stadijos burnos vėžį, penkerių metų išgyvenamumas siekia daugiau nei 95 procentus. IV stadijos jis gali kristi iki 20–40 procentų“, – pabrėžia gydytoja. Kuo ilgiau žmogus delsia kreiptis, tuo labiau jis išsenka fiziškai:

    Vasario 13 d. įvykusi prof. Laimos Liudvikos Griciūtės vardo konferencija „Vėžio prevencijos, diagnostikos ir gydymo aktualijos” buvo jau 8-oji, kurią organizavo Nacionalinis vėžio centras (NVC) ir Nacionalinis vėžio institutas (NVI). Prof. L. L. Griciūtė – viena iš žinomiausių onkologijos autoritetų, prevencinės medicinos pradininkė Lietuvoje, kurios moksliniai darbai buvo skirti vėžio prevencijai ir ankstyvajai vėžio diagnostikai. Konferencijos dalyvius sveikino SAM viceministras Daniel Naumovas, pabrėždamas tokių susitikimų, skirtų vėžio prevencijai, diagnostikai ir gydymui svarbą ir sklaidą įvairių profesijų medikų bendruomenėse.  NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas savo sveikinimo žodyje apžvelgė  konferencijos aktualias temas ir palinkėjo visiems ir toliau aktyviai bendradarbiauti dėl onkologinio ligonio. NVC direktorius doc. dr. V. Pečeliūnas pabrėžė du dalykus, kodėl konferencija Nacionaliniam vėžio institutui ir Nacionaliniam vėžio centrui yra viena iš esminių ir labai svarbi. „Pirmiausia, dėl žmogaus, kurio vardu pavadinta ši tradicinė konferencija – tai profesorė Laima Liudvika Gričiūtė, eksperimentinės onkologijos pradininkė Lietuvoje. Profesorė padarė labai daug mokslinių darbų ankstyvosios vėžio diagnostikos ir vėžio prevencijos srityse. Šios konferencijos pagrindinė tema – vėžio prevencija ir ankstyvoji vėžio diagnostika. Trys dalykai šioje srityje yra svarbūs: anksti nustatę vėžį pacientui galime suteikti nuo 5 iki 10 metų gyvenimo. Tai yra įrodyta.  Skirtumas tarp ankstyvosios ir vėlyvosios diagnostikos – 10 metų žmogaus gyvenimo. Antras dalykas – anksti nustatytą vėžį gydyti yra pigu. Ir labai efektyvu. Gydyti vėlyvųjų stadijų vėžį šiais laikais labai brangu, ir, deja, neturime labai gerų rezultatų.  Pasižiūrėjus į Vėžio registro duomenis, kurie jau prieinami visiems, mes matome, jog II ir III stadijos vėžio išgyvenamumas per pastaruosius dvidešimt metų iš esmės gerėja.  I stadijos vėžio išgyvenamumas buvo ir išlieka puikus. Tačiau IV stadijos vėžio išgyvenamumo gerėjimas nėra didelis – 5–10 metų išgyvenamumas išlieka apie 10 proc. Trečias dalykas – anksti nustačius vėžį mes ne tik laimime 5–10 metų. Šie metai būna kokybiški, nereikia nuolat lankytis gydymo įstaigose, nereikia gydytis. Didžiulis privalumas – anksti nustatytas vėžys. Ankstyvoje vėžio diagnostikoje dalyvaujame mes visi – ne specializuoti vėžio centrai, ne gydytojai onkologai. Labai svarbus yra dalyvavimas vėžio patikros programose. Dar kartą noriu padėkoti visiems, kurie dalyvauja ankstyvosios vėžio diagnostikos programose, kolegoms, kurie rūpinasi šių programų metodologijomis, kurie rūpinasi gyventojų įtraukimu, viešinimu.  Konferencija yra viena iš priemonių, kaip padidinti Lietuvos piliečių dalyvavimą šiose programose,“ – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. SAM viceministro Daniel Naumovo nuomone, vėžys – labai svarbi tema, kuria reikia nuolatos diskutuoti. „Atrodo, kad  ir Europos Sąjungoje pamiršome visas kitas ligas ir kalbame tik apie vėžį. Žinoma, tai toli gražu nėra tiesa, kalbame apie visas ligas. Tačiau vėžiui turėtume skirti daugiau dėmesio, nes šioje srityje akivaizdi pažanga. Mes naudojamės geriausia diagnostika, galime kalbėti apie žmogaus gydymą, apie prevenciją, apie tai, kas vyksta po gydymo, kai žmogus pasveiksta ir vėl tampa visaverčiu piliečiu. Ši konferencija yra labai svarbi, kadangi auditorijoje – skirtingų specialybių gydytojai, pacientai ir jų atstovai, mokslo žmonės. Labai svarbus dalykas, kai susirenka skirtingas žinias turintys žmonės, kurie gali pasidalinti savo žiniomis, pasidalinti gerąja  praktika ir pasakyti mums, sprendimų priėmėjams, kaip mes turėtume dirbti toliau. Diskutuoti labai svarbu – paskatinčiau visus galvoti apie tai, kaip padaryti, kad Lietuvoje būtų geriau. Kiekvieno iš mūsų idėja yra labai svarbi, dalinkimės idėjomis, kiekviena iš jų gali tapti geru produktu“, – pasakė SAN viceministras Daniel Naumovas. Pasak doc. dr. Birutės Brasiūnienės, konferencija šiemet turėjo du svarbius akcentus. „Ji buvo skirta paminėti 95-osioms Vėžio instituto steigimo metinėms su doc. dr. Giedrės  Smailytės istorine apžvalga bei ES PRAISE-U projekto, skirto prostatos vėžio prevencijos tyrimų Lietuvoje pristatymui, kuriuos analizavo doc. dr. Aušvydas Patašius su savo Lietuvos ir užsienio tyrėjų komanda. Konferencijoje vėžio prevencijos, diagnostikos ir gydymo tema paskaitas skaitė ir savo patirtimis dalijosi Lietuvos gydymo įstaigų – Nacionalinio vėžio centro, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytojai, Nacionalinio vėžio instituto mokslininkai, kolegos iš užsienio. Atskira paskaita buvo skirta pacientų patirtims, kurias pristatė NVC pacientų tarybos pirmininkė ir POLA vadovė N. Čiakienė. Organizuodami šią konferenciją jau 8-us metus, didžiuojamės, kad nuolat pavyksta sutelkti tiek kolegas, patyrusius specialistus, dirbančius onkologijoje, tiek aktyvų klausytojų įsitraukimą. Prof. L. L. Griciūtės vardo konferencija turi istoriją, tradiciją ir savą bendrosios praktikos specialistų auditoriją, kas ją daro išskirtine Lietuvoje, o jos temų aktualumą patvirtina 500 užsiregistravusių dalyvių ir sėdimų vietų trūkumas salėje,” – pasakė doc. dr. Birutė Brasiūnienė.

Onkologinė liga paliečia žmogų ir jo aplinką – šeimą, artimuosius, draugus. Jie tampa ne tik kelionės per ligą bendrakeleiviais, bet ir tais, kurie palaiko, stiprina viltį. Jie tampa stiprybės šaltiniu, iš naujo suvienija šeimas, leidžia visapusiškai pažinti draugus, artimuosius. Apie 30 proc. pagerėja išgyvenamumas tų onkologinių pacientų, kurie turi artimųjų palaikymą. Pasaulinės ligonių dienos išvakarėse LR Seime atidarytos fotoparodos „Drauge kelyje“ dalyviai mano, jog pasitikėjimas, palaikymas ir parama yra labai svarbu.  Fotoprojekte „Drauge kelyje“ įsiamžino žmonės, perėję per onkologinę ligą ir toliau sėkmingai gyvenantys savo įprastus gyvenimus. Vieniems – tai jau sena kelių dešimtmečių istorija, kiti – dar tik eina šiuo keliu. Fotoprojekte sutikę dalyvauti žmonės tikisi, jog jų pavyzdys gali tapti palaikymu kitiems, susiduriantiems su onkologine liga. Fotoprojektas – tai vilties ženklas, jog liga yra įveikiama.  Gyventi taip, kad onkologinė liga prisitaikytų prie paciento LR Seimo narys, LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys prof. dr. Saulius Čaplinskas pabrėžė, jog onkologinės ligos diagnozė šiuo metu yra visai ne tai, ko mokėsi medicinos studijose. „Šiandien – Anos Skorik paroda. Kiekvienas iš mūsų pažįstame žmonių, kurie yra susidūrę su onkologine liga. Prieš kelis mėnesius susitikime teko bendrauti su buvusia Didžiosios Britanijos ministre pirmininke baroniene Teresa May. Didelį įspūdį padarė jos pasakyti žodžiai, kai jai buvo diagnozuotas pirmo tipo cukrinis diabetas: „Ne aš turiu išmokti gyventi su diabetu, o diabetas turi išmokti gyventi su manimi“. Svarbu, kad kuo daugiau žmonių suprastų ne protu, o širdimi, kad visi galime gyventi taip, kad onkologinė liga prisitaikytų prie manęs, o ne aš, pacientas, prie ligos. Aišku, artimųjų parama yra be galo svarbi, todėl tiek gydytojai, tiek politikai turime padaryti viską, kas įmanoma, kad padėtume žmonėms, kurie susidūrė su šia liga, gyventi visavertį gyvenimą, kaip ir yra pavaizduota šiose nuotraukose. Žmogus, kuriam diagnozuota bet kuri lėtinė liga, dažnai permąsto savo gyvenimą, faktiškai susigyvena su ja. Žmonės pakeičia savo prioritetus, pergalvoja juos. Kviečiu visus nešti tą žinią pirmiausia savo artimiausiems žmonėms“, – pasakė prof. dr. S. Čaplinskas. Paramos vertė – trečdaliu geresnis išgyvenamumas Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas sako, jog per savo gyvenimą teko matyti labai daug žmonių, einančių per ligą, pacientams teikiamos paramos. „Vidumi priimu parodą, kuri atspindi realų gyvenimą – joje parodomas, atspindimas paciento kelias. Kiekvienoje nuotraukoje yra realus pacientas ir realūs artimieji, kurie lydi pacientą jo kelyje. O kelias yra pilnas emocijų, pirmiausiai – sunkių, neramių. Kelyje yra ir fizinių simptomų. Iš tiesų viskas gana nelengva, tačiau nuotraukose daug šviesos. O ta šviesa ir yra parama, apie kurios vertę onkologiniam pacientui turime daug įrodymų. Amerikos vėžio draugijos atliktas tyrimas parodė, kad pacientų, kurie turi stiprią artimųjų paramą, išgyvenamumas yra 30 proc. geresnis. Kiti tyrimai rodo, kad imuninė funkcija tų žmonių, kurie turi paramą, yra geresnė. Ir gyvenimo kokybė, be abejo, geresnė. Nacionaliniame vėžio centre darome daug, kad įtrauktume pacientą bei jo artimuosius  į gydymo kelią. Vyksta organizaciniai pokyčiai, kviečiame į viešuosius renginius – būtent ši paroda yra tų veiksmų dalis. Parodyti, kokia yra palaikymo galia, patraukliai ir aiškiai pavyko fotografei Ana Skorik. Tai svarbu ne tik žiūrintiems šią parodą, bet ir patiems pacientams, visuomenei, medikų bendruomenei. Mes, medikai, sėdėdami savo stalo pusėje, ne visada gerai suprantame kito perspektyvą. Tad menas leidžia labai aiškiai į tai pažiūrėti. Vienas iš chemoterapijos pradininkų Sidney Farber yra pasakęs, kad vėžio gydymas yra ne tik vaistai, procedūros, bet ir meilė, kuri sustiprina vėžio gydymo poveikį. Mes siekiame, kad iš PSDF lėšų būtų apmokama  paciento ir jo artimųjų konsultacija. Tokia konsultacija turėtų atsirasti kiekvieno sunkiai susirgusio paciento kelyje. Tai vienas iš pigiausių būdų pakelti gydymo efektyvumą. Jokie pinigai neatstos tos naudos, kurią mes gauname susitelkdami ir pajausdami to susitelkimo galią“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. Su artimųjų parama matyti šviesą tunelio gale Fotografijų autorė Ana Skorik džiaugiasi turėjusi galimybę prisidėti prie šios gražios iniciatyvos. „Visiems, esantiems kelyje per ligą, nėra lengva, juk artimieji negali parodyti savo emocijų, turi palaikyti savo artimą žmogų. O juk minčių einant nelengvu gydymosi keliu būna visokių.  Tad palaikymas padeda ne tik gydytis, bet ir psichologiškai išlikti stabiliems. Apie tai reikia kalbėti“, – pasakė A. Skorik. Pasak fotoprojekto dalyvės Ramintos Vilkevičienės, kiekviena diagnozė pristabdo gyvenimo tempą. „Tačiau, greičiausiai, niekas neprieštaraus, kad diagnozė vėžys – tikra to žodžio prasme apverčia gyvenimą aukštyn kojom. Tuomet tu gali rinktis – neviltį, baimės gniaužtus. Arba gali ieškoti tame vilties, išeičių, dieviškosios palaimos, sveikatos. Ir – matyti šviesą tunelio gale. Aš prieš penkiolika metų pasirinkau pastarąją – matyti šviesą. Ir net tada, kai situacija buvo sudėtinga, kai kiekvieną dieną, laukdama diagnozės, kiekvieno tyrimo rezultatų, buvai viena su savimi. Tame laukimo kelyje draugų nėra. Tačiau draugai, artimieji, greta esantys žmonės yra ypatingai svarbūs einant sveikimo keliu. Kai tu turi drąsinančią žinią, kad turi paramos iš artimųjų, turi pasitikėjimą, turi šiltas slaugytojų rankas, pasitikėjimą gydytojais, jų išmintimi. Žinai, kad jie – sumaniausi gydytojai, gydantys šiuos ligonius, padarys patį geriausią sprendimą. Tai ir yra ta šviesa, kurią neši kaip vėliavą į sveikimą, į būtį. Ir vaikai – jų turiu tris, kurie prieš penkiolika metų buvo dar maži, dabar yra suaugę, stiprūs, savarankiški, drąsūs. Džiaugiuosi, kad mano diagnozė sugebėjo jų neišgąsdinti gyventi, galbūt net sugebėjo duoti daugiau supratimo, kad iš sunkios situacijos galima matyti išeitis, sprendimų galimybes. Visa tai suteikė platesnio suvokimo, kas yra gyvenimas, mokėjimo džiaugtis kasdienybe, kiekviena akimirka, kurią gali kasdienybėje įžvelgti. Problemos, kuriomis iki tol buvo gal ir skundžiamasi, nustumiamos į šalį, nes jos nėra svarbios“, – dalijosi savo patirtimi R. Vilkevičienė.  Tylus palaikymas kasdieniniuose veiksmuose Rugilė Bružaitė, jauniausia fotoprojekto dalyvė, prisiminė, kaip ji, būdama trejų metų, buvo visiškai tikra, kad gyvenimo problemas galima išspręsti vienu sakiniu. „Tada aš labai rimtai pasakiau mamai:„Mamyte, tu pasveiksi. Aš žinau.“ Be medicininio išsilavinimo, be patirties, bet su absoliučiu tikėjimu. Ir šiandien galvoju – gal kartais mums visiems praverstų bent truputį to trejų metų vaiko tikrumo. Tuo metu dar nesupratau, kas yra vėžys. Man tai buvo tiesiog žodis, kurio suaugusieji nemėgo tarti garsiai. Tačiau labai greitai supratau, kad kai šeimoje kažkas suserga vėžiu, liga paliečia ne vieną žmogų – ji paliečia visą šeimą. Pasikeičia kasdienybė. Namai tampa tylesni. Pokalbiai – atsargesni. O stiprybė ima reikšti ne tai, kad niekada neverki, o tai, kad

Vasario 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje Lietuvos mokslo premijų (LMP) komisija paskelbė  2025 metų Lietuvos mokslo premijos laureatus. Gamtos mokslų srities laureatais tapo Ričardas Rotomskis ir Vitalijus Karabanovas už darbų ciklą „Inovatyvūs nanotechnologiniai sprendimai vėžio teranostikai (2010–2024)“. Nuoširdžiai sveikiname kolegas! Lietuvos mokslo premijai gauti pateiktame mokslo darbų cikle pristatomi nanotechnologiniai sprendimai yra skirti vėžio diagnostikai ir terapijai bei sudaro galimybes ankstyvam ikivėžinių ir vėžinių pokyčių aptikimui bei veiksmingam gydymui. Ypatingas dėmesys skiriamas teranostikai – naujai medicinos sričiai, vienoje nanoplatformoje jungiančiai diagnostiką ir terapiją. Mokslinių tyrimų diegimas į praktiką „Vėžys išlieka viena iš sunkiausiai gydomų ir daugiausiai mirčių pasaulyje lemiančių ligų. Nanomedicina leidžia sukurti inovatyvius nanodarinius, įgalinančius skirtingų metodų panaudojimą ligos diagnozei bei tolimesniam jos gydymui. Tokia strategija palengvina onkologinių pacientų priežiūrą, nes suteikia galimybę nuolatos stebėti ligos eigą ir personalizuoti gydymo procesą. Mokslinių tyrimų rezultatų diegimas į klinikinę praktiką yra esminis žingsnis, sudarant prielaidas didesniam terapiniam efektyvumui ir pacientų išgijimo procentui bei naujos kartos nanotechnologinių priešvėžinių vaistų ir metodų taikymui“, – rašoma darbų teikime premijai gauti. Vien 2023 m. ši onkologinė liga pasaulyje buvo diagnozuota beveik 19 milijonų žmonių ir nusinešė 10 milijonų gyvybių. Onkologinių susirgimų daugiaveidiškumas, imuninės sistemos nesugebėjimas sukontroliuoti ligos bei greitai įgyjamas atsparumas gydymui apsunkina sėkmingą kovą su vėžiu. Vieni iš pagrindinių šiuolaikinės onkologijos iššūkių – ankstyvosios diagnostikos ir efektyvių gydymo metodų stoka. Šiuo metu klinikoje naudojami chemoterapiniai vaistai nėra selektyvūs naviko atžvilgiu ir neigiamai veikia visą žmogaus organizmą, o spindulinė terapija, nors ir veiksminga, dažnai pažeidžia ir aplinkinius sveikus audinius. Chirurginis gydymas taip pat sudėtingas, ypač, kai navikas yra arti gyvybiškai svarbių ar pažeidimams jautrių vietų. Todėl mokslininkų, onkologų ir kitų sričių specialistų tyrimų objektu ir toliau išlieka naujų veiksmingų priešvėžinių vaistų bei metodų paieška. Mokslininkai mato problemos sprendimą Į pagalbą medikams ateina naujausios technologijos, iš kurių perspektyvios atrodo nanotechnologijos. Nors daugelis hipotezių dar visai neseniai galėjo pasirodyti fantastiškos ir nelabai realios, pastaraisiais metais publikuotų mokslinių straipsnių autoriai jau siūlo realius nanotechnologijų taikymo sprendimus medicinoje. Nanodalelės gali padėti išspręsti daugelį gydytojams kylančių vėžio diagnostikos ir terapijos problemų. Ankstyva diagnostika, naudojant nanodaleles kaip jautrius ir specifiškus kontrastinius žymenis, o taip pat selektyviai inkorporuojant klasikinius priešvėžinius preparatus į teranostines nanoplatformas, gali užtikrinti greitesnį ir veiksmingesnį gydymą bei paskatinti vidinius organizmo gijimo mechanizmus. Tobulėjant nanotechnologijoms, fotovaistų kompleksai su nanodalelėmis gali tapti veiksmingu terapiniu metodu sprendžiant dabartines navikų gydymo problemas. Be to, tai sudaro prielaidas ir galimybes diagnostikos ir terapijos metodų apjungimui į vieningą teranostinę platformą, kuri padidintų terapijos efektyvumą, užtikrintų ankstyvą navikinių darinių vaizdinimą ir sudarytų sąlygas sėkmingam onkologinių pacientų gydymui.