Juventa Sartatavičienė

Vienuolika metų sarkomą besigydantis uteniškis sako, jog kreipėsi į gydytojus tik tada, kai auglys ėmė trukdyti ir blauzda nebetilpo kelnių klešnėje. „Jei navikas formuojasi galūnėse, pacientai dažnai jį aptinka patys, dar ankstyvos stadijos. Tokiems paviršiniams navikams įvertinti pakanka ultragarso tyrimo: svarbu, kad žmogus nedelstų ir ateitų pas gydytoją. Laiku nustačius sarkomą žymiai geresni gydymo rezultatai“, – sako Nacionalinio vėžio centro (NVC) gydytojas pilvo chirugas dr. Rimantas Baušys. NVC gydytojas onkologas chemoterapeutas dr. Marius Strioga ragina nebijoti kreiptis į gydytoją be reikalo ir išgirsti, kad nereikia jaudintis, čia – lipoma. Liepa – sarkomų žinomumo mėnesį onkologai skatina gyventojus nenumoti ranka į organizmo pokyčius. „Esu kaimo vaikas, neprisižiūrintis, nekreipiantis dėmesio į save – pakinklyje atsiradusį guzelį turėjau keletą metų. Žmona juokaudama sakydavo, kad „vėžį“ nešiojuosi. 2014 m. guzelis staiga pradėjo augti, cepelino dydžio auglys ėmė trukdyti, blauzda nebetilpo kelnių klešnėje. Nuvažiavau Utenoje pas chirurgą, padarė biopsiją. Kai atėjo atsakymas, išrašė siuntimą pas onkologus. Taip atsidūriau Vilniuje, pas onkologus Joną Reklaitį, Gintautą Barštį, kurie pasakė – piktas tavo navikas, reikia šalinti. Po operacijos paskyrė chemoterapiją – kas savaitę važinėjau pas onkologus į Vilnių, 50 kartų buvau. Viskas sugijo, visus gydymus pakėliau gerai. Tiesą sakant, nesu pratęs skųstis, tad kai šalutiniai chemoterapijos poveikiai darydavosi sunkiai pakeliami, galvodavau pozityviai, kad netrukus pagerės. O bendrosios praktikos slaugytojos visada patardavo paprastų dalykų, kurie pagerindavo savijautą“, – pasakoja Edmundas Leišis (61 m.). Rūpinantis profesionalių medikų komandai gyventi galima „Pasakysiu paprastai – visoms Chemoterapijos skyriaus slaugytojoms, o ypač toms dviems sesėms skyriaus registratūroje Jelenai ir Galinai, kurios pasitinka pacientus kiekvieną dieną, reikia medalius kabinti. Be jų šypsenų, rūpesčio, gero žodžio ir dėmesio pacientams skyriuje, kur tiek žmonių per dieną prasisuka, nežinau, kaip būtų. Nuostabios gydytojos chemoterapeutės doc. dr. Birutė Brasiūnienė ir dr. Nadežda Lachej, pasakiško gerumo ir empatijos gydytoja radioterapeutė dr. Rita Steponavičienė, su kuria teko bendrauti vėliau, kai tarp chemoterapijos kursų įsiterpdavo spindulinė terapija. Man pasiskundus, kad vargina spindulinio gydymo komplikacija, gydytoja tiesiog padavė puikaus tepalo ir netrukus oda nurimo. Ramiai gyvenau toliau, žinoma, tikrinausi. Po pusantrų metų – tyrimai geri, dar po dviejų metų onkologų išvada buvo – sveikas“, – dalijasi prisiminimais ponas Edmundas. Liga atsinaujino – gydymas tęsiamas „Po septynerių metų, pasibaigus pandemijai 2022 m., pradėjau jausti keistą šaltį sėdmenyse. Nedelsdamas nuvažiavau tirtis: atliko kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso tomografiją, padarė biopsiją. Tyrimų rezultatai parodė, kad liga atsinaujino kauluose, išplito po visą organizmą, metastazės praktiškai visuose vidaus organuose. Vėl atsidūriau pas chemoterapeutus Nacionaliniame vėžio centre, kur ir dabar tęsiu gydymą. Bandėme „raudoną“ chemiją, guldė į stacionarą – dieną naktį lašėjo. Jaučiausi psichologiškai puikiai, juk visi pažįstami, visi savi, bet fiziškai buvo prastai, esama sveikata mažėjo, o po kurio laiko ir vėl atsigavau. Mano gydymas tęsiamas toliau – kai nėra pakankamo gydymo rezultato su vienais vaistais, paskiriami kiti. Susipažinau ir su paliatyviosios pagalbos gydytojomis, nuostabiomis specialistėmis. Pasakė – padėsim. Ir visi vaistai buvo suderinti, atrinktos dozės, skausmas suvaldytas. Trumpai tariant – galima gyventi. Juk jau vienuolika metų gydausi. Žinoma, ne visus darbus galiu dirbti, jau reikia įvertinti savo jėgas, bet kaulai netrupa, skausmai valdomi. Visada galvoju, kad tik būtų pas mus daugiau tokių gydytojų, kuriems rūpi pacientas“, – papasakojo savo ligos istoriją Edmundas Leišis. Kiekvienas guzelis – sarkoma? Pasak dr. Rimanto Baušio, sarkomos dažniausiai atsiranda rankose ir kojose. „Antroje vietoje pagal dažnį – pilvo sritis, kur navikai gali formuotis skrandyje ar žarnyne. Rečiau pasitaiko retroperitoninės, liemens, galvos ar kaklo srities sarkomos. Jei navikas formuojasi galūnėse, pacientai dažnai jį aptinka patys, dar ankstyvos stadijos. Tuo tarpu pilvo ertmės navikai dažniausiai diagnozuojami vėliau – kai pradeda spausti aplinkinius organus, sukelia skausmus ar žarnyno nepraeinamumą. Minkštųjų audinių sarkomos skirstomos į daugybę tipų, o tai apsunkina tiek jų nustatymą, tiek gydymą. Geriausias diagnostinis metodas – magnetinio rezonanso tomografija, leidžianti tiksliai įvertinti naviko dydį, jo lokalizaciją bei santykį su aplinkiniais organais, kraujagyslėmis ir nervais. Jei reikia, papildomai atliekama kompiuterinė tomografija, o tam tikrais atvejais – pozitronų emisijos tomografija, ypač kai įtariamas mažas arba išplitęs navikas. Paviršinių navikų įvertinimui dažnai pakanka ir ultragarso tyrimo. Patarčiau labai paprastai – jeigu atsirado ir neišnyksta darinys, nedelsdami konsultuokitės su gydytoju“, – sako Nacionalinio vėžio centro gydytojas pilvo chirugas dr. Rimantas Baušys. Lietuvoje kasmet nustatoma iki 150 naujų sarkomų atvejų. Žinoma daugiau nei 20 genetinių sindromų, susijusių su padidėjusia sarkomos rizika. Tačiau manoma, kad paveldimi atvejai sudaro mažiau nei 3 proc. visų sarkomų. Suaugusiems dažniau nustatomos liposarkomos, lejomiosarkomos ir nediferencijuotos pleomorfinės sarkomos, o vaikams – rabdomiosarkomos. Operacija – pagrindinis gydymo metodas „Sarkomų gydymas skiriasi priklausomai nuo jų tipo. Chirurginis gydymas – pagrindinis ir dažnai vienintelis potencialiai išgydantis metodas. Jei naviką galima pašalinti techniškai, chirurgija laikoma standartiniu suaugusiųjų minkštųjų audinių sarkomų gydymo metodu. Laiku nustatyta diagnozė žymiai padidina sėkmingo gydymo tikimybę. Navikai, ypač galūnėse, dažnai pastebimi dar neturint jokių kitų simptomų. Visgi pasitaiko atvejų, kai pacientai delsia kreiptis, net kai navikas jau matomas ar apčiuopiamas, ir į gydytojus kreipiasi tik atsiradus stipriam skausmui ar komplikacijoms. Kartais dėl vėlavimo prireikia net galūnės amputacijos. Nors pradžioje navikas gali būti vos kelių milimetrų dydžio, jis gali išaugti iki 20 cm ir daugiau, jei laiku nesiimama veiksmų“, – sako dr. R. Baušys. Sarkomos riziką didina ir aplinkos veiksniai, ir genetika Dauguma sarkomų atsiranda atsitiktinai, tačiau tam tikri aplinkos veiksniai ir genetiniai sindromai gali padidinti jų atsiradimo tikimybę. „Vienas svarbiausių rizikos veiksnių – jonizuojanti spinduliuotė. Nors išorinė radioterapija gali padidinti minkštųjų audinių sarkomos riziką, bendra rizika išlieka nedidelė. Ypač svarbu žinoti, kad vaikystėje taikyta radioterapija, ypač turint genetinių polinkių, ženkliai didina riziką. Sarkomos gali išsivystyti po spindulinio gydymo dėl krūties ar galvos-kaklo navikų“, – sako dr. R. Baušys. Ar turime sarkomos, agresyvaus piktybinio naviko, medikamentinio gydymo proveržį, teiraujamės Nacionalinio vėžio centro gydytojo onkologo chemoterapeuto dr. Mariaus Striogos. „Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog sarkomos – tai grupė navikų, kurių vieni geriau pasiduoda sisteminiam gydymui, pavyzdžiui, gimdos lejomiosarkomos, o kiti yra labai atsparūs įvairiam gydymui. Kalbant apie sarkomas, deja, kol kas tokio revoliucinio proveržio, kaip plaučių ar inkstų vėžio gydyme, nėra. Pirma, tai yra retas navikas, antra – jo formų įvairovė apsunkina ir klinikinių tyrimų organizavimą. Jeigu tiriame visas formas vienoje grupėje – gali rezultatai neišryškėti, jeigu pradedi vykdyti atskiros formos sarkomos klinikinį

Nacionaliniame vėžio centre įrengtos naujos erdvės pacientams: jauki palaukimo erdvė ties centriniu įėjimu, atvira terasa ir Tylos kambarys. Centro administracija, bendradarbiaudama su Pacientų taryba tęsia nuolatinius infrastruktūros gerinimo darbus, kurių tikslas – kad kiekvienas žmogus, besigydantis ar besilankantis Centre, pasijustų maksimaliai patogiai. Prasminga, kad mūsų bendras rūpestis, savitarpio supratimas ir įsiklausymas į kitą nuomonę duoda realius rezultatus, o praleistas laikas Nacionaliniame vėžio centre palieka, nuoširdžiai tikimės, ir malonius prisiminimus. „Tikrai, labai gera pasėdėti gryname ore, tik vasara niekaip neįšyla. Gerai, kad šiuo metu nelyja“, – draugiškai nusiteikęs atviroje terasoje patogiai įsitaisęs vyriškis. Galima patogiai ir jaukiai įsikurti prie nedidelių, tarsi kavinėje, staliukų gretimoje palaukimo erdvėje ties centriniu įėjimu, o Tylos kambarys skirtas dirbantiems ir nenorintiems nutraukti savo nuotolinės veiklos laukiant procedūrų ar atlydėjus artimąjį vizitui pas gydytoją, atlikti paskirtų tyrimų ar kitų reikalų. „Įrengtas Tylos kambarys – tai seniai Pacientų taryboje išsakytos idėjos įgyvendinimas. Bendradarbiaujant su Pacientų taryba aptariamos įvairios iniciatyvos, kaip pagerinti pacientams teikiamas paslaugas Nacionaliniame vėžio centre. Poreikis buvo išsakytas paprastai: juk į Nacionalinį vėžio centrą atvyksta ir darbingo amžiaus pacientai, ir pacientus lydintys asmenys. Tenka palaukti tyrimų atsakymų, procedūrų. Kartais laukimas užtrunka ir kelias valandas. Suprantama, jog šį laiką žmonės mielai išnaudotų prasmingai atlikdami savo nuotolinius darbus. Taigi, atviroje terasoje galėsite mėgautis grynu oru, palaukimo erdvėje – išvengti centrinio holo šurmulio, o Tylos kambaryje, prisijungę prie elektros tinklo ir naudodamiesi Nacionalinio vėžio centro internetu, galėsite patogiai ir ramiai įsikurti, nuveikti planuotus darbus“, – sako Pacientų patirčių ir informacijos valdymo skyriaus vedėja Veronika Mickevičienė. Jeigu norite iš anksto rezervuoti vietą Tylos kambaryje, skambinkite telefonu +370 5 219 0950.  

Radioaktyvaus jodo terapijai pasirinkęs Nacionalinį vėžio centrą Augustas nepasigailėjo: gydymo prieinamumas ir paslaugų kokybė viršijo visus lūkesčius. Jo, medicinos studento, skydliaukėje bendrakursiai per praktinį mokymąsi dirbti echoskopu pamatė nerimą keliančius pakitimus. Netrukus buvo patvirtinta diagnozė – skydliaukės vėžys, kurį išoperavus gydymas tęsiamas toliau. Augustas Jankauskas (23 m.) sako, jog iš tiesų sunku pasakyti, kada prasidėjo liga. Sprendžiant pagal išplitimą, daug laiko praėję nuo pradžios, juolab, kad skydliaukės vėžys yra lėtai besivystanti liga. „Man ši liga diagnozuota 2024 metų rudenį: Mes, medicinos studentai, mokėmės dirbti echoskopu, kai kolegos kartu su dėstytoja pastebėjo nerimą keliančius požymius mano skydliaukėje – buvo matomi mazgai, vaskuliarizacija ir mikrokalcinatai. Po atliktos punkcijos iš mazgų paaiškėjo diagnozė – skydliaukės karcinoma (piktybinis skydliaukės navikas). Neilgai trukus jau gulėjau ant operacinio stalo Kauno klinikose“, – sako Augustas. Sklandus paciento kelias pasirinktoje gydymo įstaigoje Kai kovo mėnesį Augustui atėjo laikas pradėti radioaktyvaus jodo terapiją, jis rinkosi gydymosi vietą – Ryga ar Vilnius? „Dėl komunikacijos stokos su kaimynais latviais, pasirinkau Vilnių, Nacionalinį vėžio centrą ir netrukus patekau pas gydytoją Astą Vidrinskaitę. Nudžiugino žinia, jog radioaktyvaus jodo terapiją galiu pradėti jau po 3 savaičių. Labai nustebino sklandus paciento kelias – gydymo prieinamumas ir paslaugų kokybė viršijo visus lūkesčius. Net gailėjausi sugaišto laiko komunikuojant su Ryga. Gydymui 3 dienoms izoliavausi Nacionalinio vėžio centro Branduolinės medicinos skyriaus terapijos poskyryje. Gėriau radioaktyvaus jodo kapsules – ši preparato forma patogi bei saugi pacientui, taip pat – personalui, palyginti su geriamu skystu radioaktyviuoju jodu. Į ligoninę atsiguliau penktadienį, tačiau pirmadienį manęs neišleido – nors tikėtasi, kad trijų dienų pakaks, medicinos fizikas nustatė, kad radioaktyvumo lygis dar per didelis. Dėl to dar vieną dieną praleidau skyriuje. Po 2 dienų vėl atvykau į Nacionalinį vėžio centrą atlikti scintigrafijos, kurios tikslas nustatyti, kur dar esama radioaktyvaus junginio sankaupų. Gydymas dar nesibaigė – laukia dar vienas gydymo radioaktyviuoju jodu kursas“, – pasakoja Augustas. Pasiruošimas gydymui radioaktyviuoju jodu Augusto situaciją pasiruošiant gydymui lengvino tai, kad jis žinojo, ko tikėtis, kaip pasiruošti gydymui radioaktyviuoju jodu. „Trys savaitės prieš gydymą reikia nutraukti tiroksino vartojimą – kad padidėtų TSH kiekis (sukeliama hipotirozės būsena). Tai leidžia būsimo gydymo metu vėžinėms skydliaukės ląstelėms maksimaliai įsisavinti radioaktyvųjį jodą. Tuo metu buvo prastoka savijauta, bet nusprendžiau jokių papildomų preparatų nevartoti, nors žinojau, kad šiai būsenai koreguoti vartojamą preparatą jau galima įsigyti ir Lietuvoje. Pasinaudojau kitomis konservatyviomis priemonėmis, tokiomis, kaip dieta, ir sulaukiau jodo terapijos pradžios. Organizmas turi būti paruoštas terapijai tarsi “išalkęs” jodo: jodo terapijos metu, skydliaukės vėžinės ląstelės sukaupia radioaktyvųjį jodą ir taip vėžio židiniai yra sunaikinami“, – sako Augustas. Su Nacionalinio vėžio centro Branduolinės medicinos skyriaus vedėja prof. Ilona Kulakiene kalbamės apie skydliaukės vėžio gydymą radiojodu. Tai vis dar paslaptinga onkologijos kertelė, nors kita vertus, viena iš sėkmingiausių onkologijos sričių. Kas per liga skydliaukės vėžys ir kaip ji gydoma? Skydliaukės vėžys – viena iš dažniausiai pasitaikančių endokrininių onkologinių ligų, kuri gydoma dažniausiai taikant chirurgiją bei gydymą radioaktyviuoju jodu. Pastaroji – radiojodo (RAI) terapija – išsiskiria savo unikalumu, tikslumu ir, tuo pačiu, paslaptingumu. Nors tai jau daugiau nei 80 metų taikomas metodas, daugeliui pacientų ir net daliai medikų jis vis dar kelia klausimų. Istorija prasidėjo nuo Henri Becquerelio, kuris 1896 m.atrado radioaktyvumą. Marie Skłodowska-Curie įrodė, kad tam tikri elementai savaime skleidžia energiją – spinduliuotę, kuri gali paveikti gyvus audinius. Marie Curie aktyviai skatino radioaktyvių medžiagų taikymą medicinoje, įkūrė Radžio institutą Varšuvoje, kuris tapo vienu pirmųjų centrų, kur buvo tiriamas radioaktyvumo poveikis vėžiui, padėti pagrindai terapiniam radioaktyviųjų izotopų naudojimui. Gydymas radioaktyviuoju jodu pradėtas taikyti 1941 m. kovą, kai endokrinologas Saul Hertz ir fizikas Arthur Roberts paskyrė kelias radioaktyvaus jodo dozes pacientams, sergantiems tirotoksikoze. Sam Seidlin 1943 m. radiojodu pradėjo gydyti metastazavusiu skydliaukės vėžiu sergančius pacientus. Paskelbti gydymo rezultatai buvo pavadinti „magija“. Tas paslaptingumo šydas vis dar gaubia gydymą radioizotopais, tam pasitarnauja keli faktoriai. Skirtingai nei chirurgija ar chemoterapija, RAI terapija neturi tiesioginio fizinio poveikio, kurį pacientas galėtų jausti iš karto. Spinduliuotė veikia lėtai, o rezultatai dažnai vertinami tik po kelių mėnesių.Taigi, tai – nematoma ir tyliai veikianti terapija. Antra svarbi ypatybė, jog radiojodo terapijos metu pacientui privaloma izoliacija ir ypatingi saugumo protokolai. Pacientams gydymas taikomas specialiai įrengtose patalpose ir jie 3–5 dienas būna izoliuoti nuo kitų žmonių, kadangi jų kūnas laikinai tampa radioaktyvus, t.y. – spinduliuotės šaltiniu. Ši būtinybė sukuria mistikos aurą aplink procedūrą. Nacionalinis vėžio centras šiuo metu yra vienintelė gydymo įstaiga Lietuvoje, kurioje taikoma radiojodo terapija. Kokią patirtį esate sukaupę taikydami radiojodo terapiją? Nacionaliniame vėžio centre (buvusiame – Nacionaliniame vėžio institute) radiojodo terapija skydliaukės vėžiu sergantiems pacientams taikoma jau apie 50 metų. Savaime suprantama, jog sukaupta nemaža patirtis taikant šį gydymą, suburta patyrusi profesionalių medikų komanda. Vieninteliai Lietuvoje turime specialiai įrengtą poskyrį su ypatingą saugumą pacientui ir personalui užtikrinančiomis izoliuotomis, su individualiais sanitariniais mazgais palatomis. Taip pat veikia specialiai įrengta nuotekų sistema, į kurią surenkamos radioaktyvios nuotekos, taip užtikrinant apsaugą visuomenei ir aplinkai. Šios technologinės infrastruktūros pagrindu galime taikyti ne tik gydymą radiojodu, bet ir radžio-223 dichloridu (metastazėms kauluose gydyti) bei lutecio-177 PSMA (išplitusio prostatos vėžio metastazėms gydyti). Pastarąją terapiją planuojame pradėti taikyti šį rudenį. Skyriuje dirba didelė specifiniam darbui su radionuklidais paruošta specialistų komanda: patyrę gydytojai onkologai radioterapeutai, gydytojai radiologai, radiologijos technologai, bendrosios praktikos slaugytojos, pagalbinis personalas, taip pat talkina medicinos fizikai, o radiacinę saugą užtikrina radiacinės saugos specialistai.  Ką pacientas turi žinoti prieš pradedant gydymą ir kaip jam pasiruošti? Diferencijuotu skydliaukės vėžiu sergantiems pacientams po operacijos reguliariai atliekamas tiroglobulino (Tg) tyrimas bei pagal indikacijas taikoma radiojodo terapija, siekiant sunaikinti skydliaukės audinio likučius ar galimas metastazes. Pacientams, pašalinus skydliaukę ir nesant endogeninės hormonų gamybos, skiriamas gydymas Levotiroksinu siekiant kompensuoti hipotirozės klinikinius simptomus ir/ar supresinės terapijos tikslu. Tačiau prieš kiekvieną Tg tyrimą, diagnostinį skenavimą su radioaktyviu jodu ar radiojodo terapijos kursą, būtina nutraukti gydymą Levotiroksinu ne mažiau kaip 3 savaitėms. Dėl šios priežasties pacientams neišvengiamai pasireiškia hipotirozės simptomai: bendras silpnumas ir nuovargis, vangumas, šalčio netoleravimas, odos išsausėjimas, vidurių užkietėjimas, nuotaikų kaita, retas pulsas, žemas arterinis kraujo spaudimas ir kt. Pavojingiausi simptomai yra reakcijos sulėtėjimas, dėmesio ir koncentracijos sumažėjimas, dėl ko pacientai daro klaidas, pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų. Diferencijuotu skydliaukės vėžiu dažniausiai serga jauni, darbingo amžiaus žmonės, kurie hipotirozės būklėje negali tinkamai atlikti savo darbo bei tinkamai

Tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „15-oji Europos regioninė torakalinės onkologijos konferencija: dabartinės plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo tendencijos ir inovacijos“ diskutavo daugiau nei 100 dalyvių – radiologų, chirurgų, onkologų chemoterapeutų, pulmonologų, onkologų radioterapeutų, molekulinės onkologijos ir kitų sričių specialistų. Lietuvos pulmonologų draugija, Nacionalinis vėžio centras ir Vilniaus universitetas organizuodami konferenciją subūrė įvairių specialybių ekspertus lektorius iš Baltijos regiono šalių: Lenkijos, Vokietijos, Švedijos. „Plaučių vėžys yra ta tema, kuriai būtinas aukščiausias dėmesys. Už tęstinį šių renginių organizavimą dėkoju prof. Sauliui Cicėnui, doc. Rolandui Zablockiui, prof. Edvardui Danylai. Šios mokslinės praktinės konferencijos neabejotinai prisideda prie didelio progreso, kuris vyksta torakalinės onkologijos srityje. Plaučių vėžiu sergančiųjų 5-erių metų išgyvenimas padidėjo tris kartus – nuo 10 proc. iki 30 proc. Plaučių vėžio iššūkiai – tiek masto, tiek pasekmių prasme išlieka, tačiau dinamika neįtikėtinai teigiama ir visa tai vyksta dėl inovacijų atėjimo į kliniką“, – sako Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Būtina dirbti ranka rankon Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas prof. Dalius Jatužis atkreipė dėmesį, jog šiais laikais žmonės serga ne mažiau nepaisant medicinos mokslo progreso, o plaučių vėžys išlieka dažniausia mirties nuo vėžio priežastimi. „Labai prasminga, kad šioje konferencijoje susibūrė įvairių specialybių medikai ir mokslininkai: šiuolaikinė klinikinė praktika ir ypač inovatyvus mokslas vykdomas komandomis. Turime turėti bendrą požiūrį, įvairiausių specialybių gydytojai specialistai turi dirbti ranka rankon koja kojon diagnozuodami, vertindami, stebėdami, sekdami paciento kelią nuo pat pradžios iki tikėtinos gydymo sėkmės. Pažangus mokslas izoliacijoje šiais laikais labai sunkiai įsivaizduojamas. Siekdami daryti atradimus ir inovacijas, pirmiausiai turime turėti mokslininkų būrį, komandą. Štai tokie renginiai, kaip šiandien, yra puikiausias pavyzdys, kaip multidisciplininis požiūris ir turėtų būti realizuojamas“, – pasakė dekanas prof. Dalius Jatužis. Prof. D. Jatužis, pabrėždamas būtinybę telktis draugėn ir dirbti bendrai gydytojams specialistams ir mokslininkams, pacitavo Alberto Einšteino frazę: „Mokslas be praktikos yra beprasmis, o praktika be mokslo yra akla“. „Būtinybė susieti mokslą ir praktiką šiandien kaip niekad svarbi ir aiški, ypač kovojant su plaučių vėžiu, vis dar labai opia sveikatos problema“, – pasakė prof. D. Jatužis. Tik bendradarbiaudami pagerinsime rezultatus Pasak VUL Santaros klinikų generalinio direktoriaus prof. Tomo Jovaišos, šios konferencijos formatas atspindi šiuolaikinės medicinos filosofiją – kur mes einame? „Šiuolaikinė medicina yra iš esmės multidisciplininė. Rezultatai įmanomi tik bendradarbiaujant. Vieno genialaus mokslininko ar gydytojo era baigėsi labai seniai. Bendradarbiavimas, ypač regioninis prasideda čia pat ir yra labai arti. Kartais bendradarbiauti tarp skirtingų skyrių toje pačioje įstaigoje nėra taip paprasta, o mes, kaip įstaiga, šiais metais žengėme didžiulį žingsnį į priekį – peržengėme Kinų sieną, kuri driekėsi išilgai Santariškių gatvės. Bendradarbiavimas svarbus siekiant gerų rezultatų regione, kalbu apie naujų atvejų skaičių, laiku nustatytą diagnozę. Paslaugos prieinamos vilniečiams ir didžiųjų miestų gyventojams, o kaip yra Molėtuose, Panevėžyje? Ir vėl atsakymas tas pats – tik bendradarbiavimas su regionais gali padėti gerinant bendrą situaciją. Visi neatvažiuos pas mus, paslauga turi būti prieinama vietose. Svarbus ir platesnis kontekstas – mes save matome Baltijos regiono kontekste. Todėl labai smagu čia, konferencijoje matyti pranešėjus iš Lenkijos, Švedijos, Vokietijos. Tai platesnis kontekstas, kuriame mes veikiame, dirbame, dalijamės žiniomis, lyginamės vieni su kitais, stengiamės būti drauge geriausi, – pasakė prof. T. Jovaiša. Ankstyva diagnozė – svarbiausia intervencija į sėkmę Doc. dr. V. Pečeliūnas išvardijo plaučių vėžio srityje atėjusią pažangą. „Tai inovatyvūs chirurgijos metodai, gerėjanti radioterapija, didžiulis progresas vaistų srityje – taikinių, ląstelių terapija. Plaučių vėžys – tai viena įdomiausių, intensyviai besivystančių sričių. Kiekvieną dieną dirbdamas, kaip gydytojas hematologas, jaučiu, kad galiu daugiau nei vakar, ir žinau, kad rytoj galėsiu padėti pacientams daugiau negu šiandien. Neabejoju, jog specialistai, gydantys plaučių vėžiu sergančiuosius jaučia tą patį. Neseniai teko dalyvauti didelėje diskusijoje apie tai, kas yra pati didžiausia intervencija į sveikatą. Tai – sportas, judesys. Kai mes kalbame apie onkologiją, svarbiausia intervencija į gydymo sėkmę yra ankstyva diagnozė. Nustačius IV stadijos plaučių vėžį išgyvenamumas yra iki 10 proc., o jei nustatome anksti – 50–80 proc. Taigi, ankstyva diagnostika yra pati svarbiausia intervencija į kiekvieno paciento sėkmę“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. Inovatyvūs vaistai ir jų deriniai atitolina ligos progresavimą Prof. Saulius Cicėnas, plaučių vėžio euroregioninių konferencijų iniciatorius ir ilgametis organizatorius, sako, jog kiekvienais metais baigiami klinikiniai tyrimai, kurių rezultatai nurodo kryptis vienai ar kitai inovacijai, naujų vaistų naudojimui. “Labai svarbūs klinikinėje praktikoje genetinio ištyrimo rezultatai: parenkant gydymo taktiką būtina žinoti naviko molekulinį profilį. Personalizuotas gydymas labiau nukreiptas į ankstyvųjų stadijų plaučių vėžio gydymą. Taip pat taikome perioperacinį sisteminį medikamentinį gydymą skirdami imunochemoterapiją arba imunoterapiją, taip pat taikinių terapiją arba jos derinį su chemoterapija. Šios inovacijos skirtos neoperabiliam plaučių vėžiui gydyti. Tuomet, kai galime pradėti gydymą nuo chirurgijos, po operacijos skiriame imunoterapiją arba taikinių terapiją, arba pradedame nuo chemoterapijos ir po to skiriame imunoterapiją ir taikinių terapiją. Tokiu būdu tikimės, kad progresavimas po radikalaus ankstyvųjų stadijų plaučių vėžio chirurginio gydymo bus atitolintas“, – sako prof. S. Cicėnas.