2025 birželio

Lietuvoje opioidinių analgetikų vartojimas išlieka vienas mažiausių visoje Europos Sąjungoje. Tai rodo, kad šalyje vis dar susiduriama su reikšmingais iššūkiais valdant skausmą, ypač pacientams, sergantiems sunkia onkologine liga. Nepakankamas stiprių analgetikų taikymas gali reikšti, kad pacientai ne visada gauna atitinkamą pagalbą skausmo kontrolei, o tai turi įtakos jų gyvenimo kokybei. Efektyvus skausmo valdymas yra neatsiejama visapusiškos onkologinės priežiūros dalis. Tinkamai kontroliuojamas skausmas ne tik mažina fizinį diskomfortą, bet ir gerina paciento miegą, emocinę būklę, padeda išlaikyti savarankiškumą bei užtikrina glaudesnį ryšį su artimaisiais. Tai ypač svarbu paliatyviosios pagalbos etape, kai kiekviena diena įgyja ypatingą reikšmę. Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas akcentuoja, kad pastaraisiais mėnesiais centras žengė reikšmingą žingsnį plečiant paliatyviosios pagalbos spektrą:„Nors pradėjome veiklą vos prieš pusmetį, šiandien mūsų paliatyviosios pagalbos poskyryje jau yra šešios lovos, vis didesnį pagreitį įgauna ir paliatyviosios pagalbos dienos stacionaro paslaugos, sėkmingai dirba skausmo kabinetas. Dabar pacientams siūlome ir naują – skausmo valdymo bei diagnozavimo paslaugą namuose. Visa tai – naujas kokybės standartas, kurio labai trūko Lietuvos sveikatos sistemoje,“ – sako doc. dr. V. Pečeliūnas. Anot NVC vadovo, šios paslaugos būtų neįmanomos be stiprios ir profesionalios komandos:„Didžiuojamės, kad pavyko suburti vienus geriausių specialistų šalyje. Galiu drąsiai teigti, jog šiuo metu Nacionalinis vėžio centras turi stipriausią paliatyviosios pagalbos komandą Lietuvoje – nuo slaugytojo padėjėjo iki gydytojo. Tai patvirtina ir pacientų bei jų artimųjų atsiliepimai – o būtent jų pasitenkinimas yra vienas svarbiausių mūsų veiklos rodiklių,“ – džiaugiasi doc. dr. V. Pečeliūnas. Moksliniai tyrimai rodo, kad efektyvus skausmo valdymas padeda pagerinti bendrą gydymo eigą – pacientai tampa motyvuoti laikytis gydymo plano, aktyviau įsitraukia į priežiūros procesą. Nacionalinio vėžio centro Vyriausiasis koordinatorius onkologijai ir paliatyviajai medicinai Marius Čiurlionis pabrėžia: „Skausmas – viena dažniausių onkologinių pacientų problemų. Tikime, kad paslaugos namuose reikšmingai palengvins kasdienybę tiek patiems pacientams, tiek jų artimiesiems. Džiaugiamės, kad plečiasi skausmo paslaugų spektras, o Nacionalinis vėžio centras palaipsniui tampa kompetencijų centru skausmo valdymo srityje. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad esame nacionalinė, o ne vien Vilniaus įstaiga – konsultacijas skausmo klausimais teikiame visos šalies gyventojams,“ – akcentuoja M. Čiurlionis. „Šias paslaugas teikiame tiek skausmo kabinete, tiek paliatyviosios pagalbos dienos stacionare. Aprūpiname pacientus skausmo pompomis, parenkame bei išrašome vaistus, mokome naudotis įranga ne tik pacientus, bet ir jų artimuosius. Vėliau skausmo priežiūrą namuose užtikrina vietinės paliatyviosios pagalbos komandos, o mes, Nacionalinis vėžio centras, ir toliau konsultuojame pacientus bei specialistus visoje Lietuvoje,“ – sako M. Čiurlionis. NVC slaugytoja Vestina Vaitkevičiūtė priduria: „Kasdien bendraudama su pacientais matau, kokią didelę reikšmę turi galimybė gauti pagalbą savo namuose. Ši paslauga ne tik mažina fizinį skausmą, bet ir suteikia daugiau ramybės bei orumo pacientams ir jų artimiesiems. Neabejoju, kad tai – svarbus žingsnis į žmogų orientuotos sveikatos priežiūros link. Smagu matyti, kai numalšinus žmogaus jaučiamą skausmą pašviesėja akys, o veide atsiranda šypsena,“ – mintimis dalijasi V. Vaitkevičiūtė. Nacionalinis vėžio centras pradeda teikti skausmo valdymo paslaugą pacientų namuose. Ką svarbu žinoti? Paslauga teikiama darbo dienomis, nuo pirmadienio iki penktadienio (išskyrus švenčių dienas).Dėl paslaugos galima kreiptis skausmo valdymo telefonu: +370 639 15295.

Nacionalinio vėžio centro įvyko pirmieji kaniterapijos užsiėmimai onkologiniams pacientams, kurie vienbalsiai pripažino patirtą realią kaniterapijos naudą, o medikų kolektyvui rytinėje penkiaminutėje prisistatė kaniterapinis šuo Argas su savo šeimininku Mindaugu Sėjūnu. „Apie tai, jog Nacionaliniame vėžio centre gera atmosfera, byloja Argo elgesys. Jau prieš pirmą susitikimą su pacientais Argas nenorėjo niekur vaikštinėti, nedelsdamas atvedė mane prie durų ir dūsaudamas reikalavo kuo greičiau jį įleisti į vidų, į susitikimą!” – sako  M. Sėjūnas. Kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų magistrantu, neseniai pasirodžiusios knygos „Didysis šuns šeimininko vadovas“ autoriumi Mindaugu Sėjūnu. Kas yra kaniterapija? Kaniterapija – tai kryptinga, tikslinga veikla, kuri atliekama naudojant gyvūno ir žmogaus bendravimą. Kaniterapijos nauda ta, jog tarp žmogaus ir gyvūno sukuriamas pozityvus ryšys, kuriuo siekiama pagerinti paciento psichologines, kognityvines, socialines, emocines ar fiziologines funkcijas, priklausomai nuo esamos situacijos. Taikant kaniterapiją dalyvauja specialiai tokiai veiklai paruoštas terapinis šuo. Taigi, kaniterapija, be šuns negalima. Taip pat būtinas ir kaniterapeutas, kuris privalo turėti licenciją. Kaniterapeutas, kartu su psichologu, psichiatru, kineziterapeutu ar kitu medicinos specialistu turi parengti kaniterapijos planą, kuris pritaikomas esamai negalios, sutrikimo, ligos ar reabilitacijos formai. Tuomet prasideda tiksliniai užsiėmimai, vyksta stebėsena, paciento būklės vertinimas. Tai pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas. Kokią reikšmę kaniterapija turi onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms? Kaniterapija turi didžiulį poveikį onkologiniams pacientams. Vėžio diagnozė, chemoterapija, invazinis bei intensyvus gydymas yra didelio streso šaltinis. Yra įrodymų, jog ambulatorinių pacientų kliniškai reikšmingo emocinio distreso rodiklis siekia 42 %. Ne paslaptis, jog onkologiniai pacientai susiduria su didžiulėmis fiziologinėmis ir psichologinėmis problemomis. Ir štai čia atsiranda šuo, kuris jaučia stresą ir padeda su juo susidoroti bei nusiraminti. Šuo užuodžia streso hormonus, kraujo spaudimo, PH pakitimus ir imasi „darbo“. Konkretizuojant, galiu paminėti atvejį, kuomet mano šuo visą dieną globojo pacientę po sudėtingos onkologinės operacijos, buvo kartu – gulėjo lovoje, šildė, nesitraukė nei per žingsnį ir laižė skaudamas vietas. Po tokio „darbo“ šuo buvo labai pavargęs. Kitais atvejais šuo gali būti naudojamas sveikatos stiprinimui judesio, motyvacijos, kraujotakos gerinimo tikslams. Turėkime omeny, jog šuo veikia ir kaip „emocinis užkratas“ – toks terminas naudojamas moksliniuose tyrimuose. Pabendravus ilgesnį laiką su šunimi, gali sumažėti kortizolio lygis, kraujo spaudimas, padidėti, vadinamųjų, laimės hormonų kiekis organizme. Šios įtakos visuma gerina psichinę asmens savijautą, imuninę sistemą, motyvaciją, norą komunikuoti bei tapti aktyviu, skatina sveikimo procesus.  Šunys, beje, naudojami ir vėžio diagnozavimui. Moksliniai tyrimai rodo, jog specialiai apmokyti šunys uosdami iškvėpto oro mėginius gali atpažinti centriniu plaučių vėžiu sergančio paciento mėginį maždaug 80 % tikslumu. Tai yra labai svarbūs skaičiai, indikuojantys ateities tyrimų ir veiklų galimybes.  Jūsų manymu, kodėl atsirado poreikis kaniterapijai ligoninėse ir dabar jau – Nacionaliniame vėžio centre? Šias veiklas sieju su progresyviais Nacionalinio vėžio centro vadovais ir kolektyvu. Mes ne kartą lankėmės NVC su šunimis, ir visuomet buvome sutikti labai pozityviai. Absoliuti dauguma medikų žino ir suvokia kaniterapijos prasmę bei naudą. Niekam nieko nereikėjo įrodinėti, matėsi geranoriškumas ir tai nuteikė nepaprastai smagiai. Vienintelis dalykas dėl kurio diskutavome – teisinis kaniterapijos paslaugos reguliavimas ir įdiegimas Nacionaliniame vėžio centre. Pacientus įvairiose gydymo įstaigose lankote su kaniterapiniu šuniu, dobermanu Argu. Kokias pacientų reakcijas stebite? Mano ir kolegų, su kuriais atliekame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto podiplominių ar magistro studijų kaniterapijos praktiką, pacientai turi autizmo spektro sutrikimus, judėjimo, klausos negalią, o vienas garbaus amžiaus ligonis yra itin sudėtingoje būklėje. Šiuo atveju stengiamės gerinti emocinę gyvenimo kokybę, džiugindami pasirodymais ir įvairiais triukais. Kitais atvejais atliekame veiklas, skirtas komunikacijai, judesiui ir smulkiajai motorikai gerinti. Pabrėšiu, jog kiekvienu atveju taikomos individualios priemonės, skirtos konkrečiam asmeniui. O pacientų reakcijos būna įvairios – nuo baimės iki empatijos ir visiškos bendrystės su šunimi. Sutikite, jog nepaprastai smagu, kai sutrikimų turintis vaikas pradeda reaguoti į aplinką, šypsotis ir net kalbėti. Tai yra didžiulė pergalė ir milžiniškas žingsnis pirmyn. Ir be abejo – kaniterapinio darbo prasmė. Pabrėšiu, jog progresas – tai ne vien tik šuns nuopelnas. Tai medikų, kaniterapeutų, asistentų grupinio darbo rezultatas. Teko girdėti apie nejuntamus bendravimo kanalus, kuriuos turi kaniterapiniai šunys. Kas tai yra ir kaip tai padeda užmegzti ryšį su pacientu? Kaip šuo „dirba“ su pacientais? Šunys, kaip žinduoliai mus suvokia ne tik per verbalinį bendravimą. Jie pasaulį mato ir jaučia intuityviai, naudodami konservatyviąsias smegenis. Mes, žmonės, vadovaujamės sąvokomis ir įgytomis žiniomis. Geras būtų klausimas, kas geriau, objektyviau suvokia aplinką – šuo ar žmogus? Kai kuriais atvejais, be abejo, šuo. Šuo, liaudiškai sakant, jaučia, moksliškai – tiria, užuodžia ir nustato sutrikimą. Nustatęs, kad žmogui kažkas ne taip, šuo ima veikti. Jis kviečia bendrauti, žaisti, asistuoja, globoja. Neverbalinių komunikacinių priemonių pagalba šuo išjudina įvairias negalias ar vystymosi sutrikimus turinčius asmenis. Dažnai žmonės pacientams, ypač vaikams nori padėti, naudodami tam tikrą, sąlyginę psichologinę prievartą: „ateik, nesėdėk vienas, netabaluok kojomis, nerėkauk, nesistumdyk, žiūrėk, kalbėk, žaisk, valgyk“. Juk panašius nurodymus gauna įvairius sutrikimus turintys asmenys, ypač vaikai. Tačiau, ką daryti, jei vaikas nenori nei žaisti, nei valgyti, nei kalbėti, nei gražiai sėdėti. Suaugusiųjų raginimai jam neįdomūs, atgrasūs, o  kai kuriais atvejais pacientą gali dar labiau užblokuoti. O šuo prisitaiko prie paciento ligos, jo dydžio, negalios. Jis ligonį myli ir toleruoja visokį. Atsiranda empatijos jausmas, kuris išjudina pacientą ir daro stebuklus. Gal galite papasakoti pavyzdžių, kai kaniterapija žmogui padeda dvasiškai ar fiziškai? Nenorėčiau girtis gausiais pavyzdžiais, nes ši PASP paslauga nauja, galima sakyti, atsirado pernai, o įsigaliojo šiemet. Tad turime būti tikslūs ir kalbėti kukliai. Kaniterapijos programa dėstoma Klaipėdos universitete ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Šiuo metu licencijuotų kaniterapeutų yra vienetai, o poreikis jau dabar yra labai didelis. Tikiuosi, jog ši paslauga pirmiausiai atsiras progresyviausiose gydymo įstaigose, tokiose, kaip NVC. Iš savo patirties galiu paminėti atvejį, kuomet mano šuo Argas išjudino vystymosi sutrikimų turintį berniuką žaidimui. Kitas, cerebriniu paralyžiumi sergantis vaikas žaidė futbolą, o dėl šuns susijaudinęs nekalbantis paauglys netikėtai prabilo. Slaugos namuose Argas laižė aklai močiutei veidą, lyg siekdamas, kad ji imtų žiūrėti. Kolegos Italijoje pasakojo apie klinikinį atvejį, kuomet šuo pakėlė iš lovos sunkia depresijos forma sergantį vyriškį ir po kelių savaičių palaikė jam kompaniją geriant kavą kavinėje. Ar sudėtinga paruošti kaniterapinį šunį? Ir taip, ir ne. Manau, tam būtinos žinios. Tiek apie gyvūną, tiek apie žmogų. Noriu pabrėžti, jog gyvūno suvokimui, matymui iš vidaus ir gebėjimui komunikuoti reikia ne tik noro, bet ir daug darbo

Prostatos vėžiu, dažniausia vyrų onkologine liga, savo gyvenime suserga kas šeštas–aštuntas vyras. „Šie piktybiniai navikai ne visada yra vienodi: dažniausiai diagnozuojama lėtai progresuojanti liga, ketvirtadaliui ar penktadaliui vyrų nustatomas agresyvus navikas, o 7–8 proc. nustatomas paveldimas prostatos vėžys“, – sako Nacionalinio vėžio centro direktoriaus pavaduotojas gydytojas urologas dr. Marius Kinčius.  „Skatinu visus Lietuvos vyrus nedelsti: sueina 50 m., keliaujame pas šeimos gydytoją ir pasitikriname. Jeigu buvę šeimoje vėžio atvejų – tikrinamės gerokai anksčiau“, – prostatos vėžio prevencijos reikšmę pabrėžė Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Tėvo dienos proga surengtoje spaudos konferencijoje gydytojai specialistai ir ligos kelią praėję vyrai dalijosi prostatos vėžio diagnostikos ir gydymo patirtimi bei įžvalgomis. Ankstyva diagnostika gelbėja gyvybes Gražios Tėvo dienos proga už kasdieninį rūpestį, ne tik  materialinę, bet ir emocinę gerovę visiems tėvams padėkojo doc. dr. V. Pečeliūnas. „Dirbdami mūsų institucijoje kasdien jaučiame labai stiprius emocinius ryšius, tėvo poziciją, vaikų ir tėvų ryšius. Kai yra kritinė situacija, būtent šeiminiai ryšiai, santykiai tarp žmonių tampa ypatingai svarbūs, netgi lemia gydymo išeitis. Pasidalinti norėčiau ir savo asmenine patirtimi. Tėvystė man asmeniškai atvėrė atsakomybės suvokimą. Tai gana universalu – daugelis tėvų tai gerai supranta. Visgi atsakomybė yra ne tik prieš visus, bet ir prieš save. Kad galėtum būti stiprus, palaikyti šeimos gerovę, turi rūpintis savimi.  Du dalykus noriu pažymėti – tai vėžio prevencija ir fizinis aktyvumas. Skatiname būti fiziškai aktyviems, nerūkyti, žiūrėti, ką valgai. Atsiminti vieną labai paprastą dalyką: būtina nueiti 8 tūkst. žingsnių per dieną. Kitas, specifiškesnis dalykas yra ankstyva diagnostika. Deja, susergame, bet anksti nustačius ligą, prognozė keičiasi. Gelbėjamos gyvybės, sveikata, išvengiama daugybės problemų, rūpesčių. Ankstyvą diagnostiką pavadinčiau laimingu loterijos bilietu. Vyrams Lietuvoje siūlomos dvi prevencinės programos – storosios žarnos ir prostatos vėžio. Labai skatinu visus Lietuvos vyrus nedelsti: sueina 50 m., keliaujame pas šeimos gydytoją ir pasitikriname. Jeigu buvę šeimoje atvejų – tikrinamės gerokai anksčiau“, – pasakė doc. dr. V. Pečeliūnas. Neagresyvų naviką galima stebėti Antano Kulakausko ligos pradžia buvo 2018 metais, kai iš šeimos gydytojos sužinojo, kad po eilinio tyrimo padidėjęs PSA rodiklis. „Išrašė siuntimą į Nacionalinį vėžio centrą, kur po pirminio patikrinimo buvo patvirtinta, kad yra prostatos vėžys. Navikas nebuvo nei didelis, nei agresyvus. Teko rinktis variantą iš kelių galimų: ar darom iš karto, t. y. operuojam nelaukdami, ar galim dar stebėti. Na, ką aš galėjau paprieštarauti keturiems garbiems gydytojams daugiadalykėje komandoje. Gavau patarimą dar ir kitos nuomonės pasiteirauti, geriausiai būtų kitoje įstaigoje. Kreipiausi į Urologijos centrą Santaros klinikose. Buvo du chirurgai, kurie sakė – darom,  ir du ne chirurgai, kurie sakė – stebim. Per metus tikrai nieko neatsitiks, palaukti galima. Taip ir prabuvau 5 metus: neoperuotas, stebimas. Per tą laiką dar ir ėmiausi uogų dietų. PSA nukrito, bet nukrito ir svoris. Gavau pastabą iš daktaro: ne su Jūsų kūno sudėjimu svorį mesti. Kai staiga 2023 m. šoko PSA rodiklis virš 10, mane operavo. Po operacijos atlikau reabilitaciją, rodikliai buvo normos ribose. Dabar esu onkologų priežiūroje, gydausi toliau“, – sako A. Kulakauskas. Šeimoje – daugiau vėžio atvejų Kai A. Kulakauskui buvo nustatyta liga, po poros mėnesių tokią pačią diagnozę išgirdo ir jo  devyneriais metais jaunesnis brolis. „Jo navikas agresyvesnis, tad brolis pasirinkimo neturėjo, greitai operavosi. Jo atveju piktybinių ląstelių buvo ir limfmazgiuose. Dabar jam viskas gerai. Po mano operacijos praėjus metams mano dukrai, 42 metų, nustatė krūties vėžį. Kadangi jauno amžiaus, tai jai atliko genetinį tyrimą ir nustatė BRCA geno mutaciją. Na, jau tada ir prasidėjo: tyrėmės mes su broliu ir visi kiti kraujo giminės. Ir pas mane, ir pas brolį rado BRCA geną. Bet mano antroji dukra šito geno neturi. Taip pat ir mūsų sesuo neturi šito geno. Kalbant apie mūsų šeimos ligų istoriją, tai tikrai būta vėžio atvejų. Mūsų mama turėjo vėžį – tyrė dėl visokių ligų ir pagaliau diagnozavo išplitusį gimdos vėžį. Mamai tada buvo 82 m.  Mamos tėvas, mano senelis sirgo prostata, užspausdavo taip, kad šlapintis negalėjo, bet mirė nuo širdies. O tėvo sesuo, mano teta,  sirgo inkstų vėžiu. Pašalinus vieną inkstą pragyveno dar 20 metų. Sulaukė 98-erių“, – savo giminės ligų istoriją papasakojo A. Kulakauskas. Kokios prostatos vėžio priežastys? Prostatos vėžys, dažniausia vyrų onkologinė liga, yra labai įvairus. Koks gali būti prostatos vėžys? Kam gali tai atsitikti? Kodėl vyrai serga? Dažniausiai taip atsitinka dėl senėjimo proceso, gyvenimo eigoje įgytų pašalinių aplinkos poveikių, taip pat dėl įvykusių mutacijų. Pasak urologo dr. M. Kinčiaus, prostatos vėžio etiopatogenezė nėra šimtu procentų žinoma, tačiau maža dalis vyrų – maždaug 7–8 proc. kai kuriose šalyse šiek tiek mažiau, apie 5 proc. – turi paveldimą vėžį. „Paveldimas prostatos vėžys yra susijęs su BRCA I, II genų mutacijomis. Šios rūšies prostatos vėžiu suserga vyrai, kurie turi pirmos eilės giminaičių, turinčių šios rūšies vėžį. Taip pat vyrai, kurių mamos, močiutės, pirmos eilės giminaitės yra sirgusios ar serga krūtų, kiaušidžių vėžiu. Šie vyrai turi BRAF genų mutacijas, be to jiems šis vėžys išsivysto šiek tiek anksčiau. Dėl to dauguma šalių, kuriose vykdomos patikros programos, vyrus, kurie turi didesnę paveldėto vėžio tikimybę, ne testuoja genetiškai, bet pradeda anksčiau tikrinti patikros programoje. PSA tyrimas rekomenduojamas paprastai nuo 50 m., o šiems vyrams – nuo 45 m. Vyrų, turinčių šių genų mutacijas, ligos eiga yra agresyvesnė“, – sako dr. Marius Kinčius. Jeigu nustatytas piktybinis prostatos navikas pradžioje yra kliniškai nereikšmingas, tai laikui bėgant jis gali transformuotis: jis mutuoja ir piktybėja, ląstelės praranda tam tikras savybes ir įgauna naujų. Viena iš jų yra BRCA geno mutacijų atsiradimas. „Būna ir taip, kad ligai progresuojant, vyrų, kurie serga nepaveldima liga, piktybinėse ląstelėse atsiranda tie patys genetiniai molekuliniai pokyčiai, kurie yra ir paveldimo vėžio navikinėse ląstelėse“, – sako dr. M. Kinčius. Į klausimą ar gali žmogus pats savo gyvenime ką nors daryti kitaip, kad neatsirastų pokyčiai ląstelėje, dr. M. Kinčius atsako trumpai: jeigu tai žinotume, niekas vėžiu nesirgtų. „Kai tik į klinikinę praktiką atėjo genetikos pasiekimai, buvo manyta, kad jau gebėsime suvaldyti ląstelėje vykstančius procesus ir įvyks perversmas onkologijoje. Deja, taip neįvyko. Taip, mes turime perversmą gydyme, turime daug specifinių vaistų, pasižyminčiu tam tikru taškiniu poveikiu. Džiaugiamės personalizuotos medicinos padarytu perversmu. Bet mes bėgam iš paskos – nesuprantam, dėl ko vėžys atsiranda. Kai buvo atrastas penicilinas, buvo galvota, jog bakterinės infekcijos išnyks.