2026 sausio

„Siekiant gydymo sėkmės būtina viską gerai išaiškinti pacientėms ir dirbti komandoje su kolegomis“, – sako Nacionalinio vėžio centro gydytoja onkologė radioterapeutė Violeta Nevulis-Obuchovska, kalbėdama apie gimdos kaklelio vėžio gydymo naujienas. „Esame sukaupę patirties, kaip maksimaliai padėti moterims: magnetinio rezonanso vaizdais valdoma brachiterapija atliekama Lietuvoje tik Nacionaliniame vėžio centre, o planuojamas klinikinis tyrimas padės geriau suprasti lytinės funkcijos pokyčius“, – sako gydytoja onkologė radioterapeutė. Sausio mėnesio paskutinė savaitė minima kaip Europos gimdos kaklelio vėžio prevencijos savaitė. V. Nevulis-Obuchovska mano, jog didžiausia investicija į sėkmingą gydytojo ir paciento bendradarbiavimą, stabilią gydymo eigą ir simptomų valdymą yra pakankamas laiko skyrimas pirmųjų konsultacijų metu. „Kad ir kokie mes stiprūs ir emociškai atsparūs – onkologinės ligos diagnozė kiekvieną išmuša iš vėžių ir apverčia gyvenimą aukštyn kojom. Sutrikdoma ne tik pačios pacientės, bet ir jos artimųjų ramybė. Labai skatiname pacientes atvykti į konsultacijas kartu su artimaisiais, kad ir jie iš pirmų lūpų išgirstų apie numatomą gydymo taktiką, jo eigą, galimas šalutines reakcijas. Kartais matome, kad namiškiai turi daugiau klausimų nei pačios pacientės – atsiranda begalė klausimų, baimių, nerimo. Bet akistatoje su onkologine liga – tai visiškai normali reakcija“, – sako gydytoja. Lokaliai pažengusio gimdos kaklelio vėžio standartinė gydymo taktika yra chemospindulinis gydymas ir brachiterapija. Jo trukmė  – 8 savaitės. Pirmame gydymo etape pacientei taikoma 5 savaičių trukmės chemospindulinis gydymas, kuomet kasdien atliekamos išorinės spindulinės terapijos procedūros ir kassavaitiniu režimu skiriama chemoterapija Cisplatinos pagrindu. Prisideda ir brachiterapijos procedūros Jau penktos chemospindulinio gydymo savaitės eigoje arba iš karto po jo atliekamos ertminės arba intraaudininės brachiterapijos procedūros. „Tai intervencinės spindulinės terapijos metodika, atliekama bendrinėje nejautroje, 1–2 kartus per savaitę. Šių procedūrų paprastai būna keturios. Gimdos kaklelio navikui paveikti reikia skirti dideles jonizuojančios spinduliuotės dozes, todėl ir taikomas suderintas gydymas. Visos mūsų pacientės gydomos vadovaujantis naujausiomis gydymo gairėmis. Švitinimo apimtys parenkamos atsižvelgiant į onkologinės ligos išplitimo stadiją, tačiau visada paliekama erdvė gydymo individualizavimui. Noriu pabrėžti, kad magnetinio rezonanso vaizdais valdoma brachiterapija atliekama Lietuvoje tik Nacionaliniame vėžio centre, šioje srityje esame sukaupę žinių ir patirties“, – sako gydytoja onkologė radioterapeutė V. Nevulis-Obuchovska. Viso gydymo metu itin svarbus ne tik geras kontaktas su paciente, bet ir multidisciplininis medikų bendravimas. Nors vedantysis gydytojas yra onkologas radioterapeutas, jam talkina onkologas chemoterapeutas, medicinos fizikai, radiologijos technologai ir kitų sričių specialistai. Tik glaudus specialistų bendradarbiavimas gali užtikrinti sklandžią ir kokybišką gydymo eigą. Anot gydytojos radioterapeutės, agresyvi liga reikalauja agresyvaus gydymo, o agresyvus gydymas neišvengiamai sukelia šalutines reakcijas. „Kalbėdami su paciente visuomet paaiškiname ūmines, gydymo metu pasireiškiančias reakcijas ir vėlyvąsias – galinčias išryškėti po gydymo laikotarpyje nuo 3 mėnesių iki 2 metų“, – atkreipia dėmesį į vėlyvąsias šalutines reakcijas gydytoja. Chemospindulinio gydymo metu be bendros savijautos pablogėjimo, nuovargio, silpnumo galimi ir specifiniai, su gydymu susiję nepageidaujami reiškiniai: pykinimas, vėmimas, viduriavimas, šlapimo pūslės dirglumas ar uždegimas, pilvo, dubens skausmai, kraujingos ar uždegiminės išskyros iš makšties, makšties sausumas, kraujo rodiklių pablogėjimas. Vėlesniu laikotarpiu gali pasireikšti lėtinis kraujavimas iš šlapimo pūslės ar tiesiosios žarnos, makšties fibrozė, dubens skausmai, išryškėti menopauzės simptomai. Konsultacijos „Pacienčių mokykloje“ padės įveikti intymaus gyvenimo keblumus „Konsultuodama ir gydydama gimdos kaklelio vėžiu sergančias pacientes pastebėjau, kad labiausiai moterys bijo chemoterapijos ir jos sukelto šalutinio poveikio bei  brachiterapijos ir jos metu skiriamos bendrinės nejautros. Vadinasi, labai svarbu paaiškinti joms visas gydymo reakcijas, išsklaidyti nuogastavimus, paneigti daugelį mitų apie chemoterapijos ir spindulinės terapijos poveikį. Nerimas, lydintis pacientes viso gydymo metu, nepaleidžia jų ir pabaigus procedūras. Dažnai moterys nebežino, kaip turi gyventi po gydymo, kaip maitintis, kokio poilsio, darbo režimo privalo laikytis, ar gali toliau vykdyti savo įprastą veiklą. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama pacienčių gyvenimo kokybei. Lytinė funkcija ir jos pokyčiai priešvėžinio gydymo metu ilgai buvo neliečiama tema, turbūt labiau dėl jos jautrumo, temos tabu. Dabar pacientės jau nevengia kalbėti apie lytinio gyvenimo pokyčius spindulinio gydymo metu ir po jo, joms kyla klausimų, kaip užtikrinti gyvenimo kokybę intymioje sferoje. Todėl ir kilo idėja inicijuoti klinikinį tyrimą, kurio pagrindinis tikslas nustatyti, kokie socialiniai, demografiniai, su liga ir taikomu gydymu susiję veiksniai įtakoja moterų, sergančių lokaliai pažengusiu gimdos kaklelio vėžiu, lytinę funkciją ir jos pokyčius. Tyrimo metu atsitiktinės atrankos būdu planuojama dalį pacienčių nukreipti į specialiai šiam tyrimui naujai sukurtą “Pacienčių mokyklą” ir išsiaiškinti, ar papildomos konsultacijos pagerintų moterų lytinę funkciją ir jos pokyčius, ar lengvintų simptomų valdymą. Tai bus pirmas didelės apimties mokslinis tyrimas Lietuvoje, analizuojantis lytinės funkcijos pokyčius viso gimdos kaklelio vėžio gydymo periodo metu – sužinant diagnozę ir apsiprantant su ja,  gydantis ir liekant ilgalaikei stebėsenai. Labai tikiuosi, kad gauti duomenys leis išgryninti pacienčių grupes, kurioms greičiausiai pasireikštų lytinės funkcijos pokyčiai ir kuo skubiau žengti su įvairiomis gydymo, reabilitacijos ir pagalbos galimybėmis. Manau, kad papildomos informacinės edukacinės konsultacijos, kitaip tariant “Pacienčių mokykla”, galėtų būti įtraukta į gydymo gaires“, – pasakoja V. Nevulis-Obuchovska. Chemospindulinis gimdos kaklelio vėžio gydymas – pasaulinis standartas Anot Nacionalinio vėžio centro gydytojos onkologės chemoterapeutės dr. Linos Daukantienės,  jau apie ketvirtį amžiaus pasaulinis vietiškai išplitusio gimdos kaklelio vėžio  gydymo standartas – chemospindulinis gydymas. „Šis gydymas  tyrimų duomenimis yra ženkliai efektyvesnis,  nei vien spindulinis. Išorinio spindulinio gydymo metu tam tikrais intervalais, dažniausiai 1 kartą per savaitę, yra atliekamos priešvėžinių medikamentų – citostatikų infuzijos,  kurių dėka naviko ląstelės tampa jautresnės spinduliniam gydymui, pasiekiami geresni gydymo rezultatai. Dažniausiai naudojamas chemoterapijos režimas – Cisplatina kassavaitiniu režimu 5 savaites iš eilės išorinės spindulinės terapijos metu. Baigus išorinę spindulinę terapiją seka 4 brachiterapijos procedūros, kuomet chemoterapija jau nebėra skiriama. Galimi ir kiti  alternatyvūs citostatikų režimai, jei minėto vaisto negalima skirti dėl netoleravimo ar pacientės sveikatos būklės, kitų ligų. Kai kuriais atvejais, atsižvelgiant į gimdos kaklelio vėžio stadiją, pacientės sveikatos būklę,  kartu su chemoterapija spindulinio gydymo metu gali būti taikoma ir imunoterapija, kuri toliau skiriama palaikomajam gydymui ir pabaigus chemospindulinį gydymą. Šiuo metu imunoterapija  chemospidulinio gydymo metu Lietuvoje dar nėra kompensuojama. Ar tokia metodika yra tinkama, kokie jos privalumai bei galimi nepageidaujami reiškiniai, gydytojas onkologas chemoterapeutas paiškina pacientei konsultacijos metu. Skirdami naujus vaistus daugiau nei du kartus didiname išgyvenamumą Skirtingai nuo kitų solidinių navikų, ilgą laiką nebuvo stebėta ženklios pažangos metastazavusio gimdos kaklelio vėžio gydyme. Tyrimų metu tarpusavyje lyginti įvairūs citostatikai, jų deriniai, ir tik pastarąjį dešimtmetį, atėjus klinikinę praktiką taikinių terapijai, imunoterapijai, pagaliau stebėtas ženklesnis teigiamas poveikis pacienčių išgyvenamumo rezultatams.

Minint Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – Nacionalinio vėžio centro bendruomenė aštuntą valandą ryto ant palangių uždegė vienybės liepsneles.  Taip NVC onkologų bendruomenė prisidėjo prie visoje Lietuvoje nuo 2008 metų vykdomos pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“. Ši iniciatyva skirta Sausio 13-osios įvykių aukoms atminti ir pagerbti. Vienybės liepsnelių akimirkos – nuotraukų galerijoje. Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-01-13

Su dideliu liūdesiu, šiluma ir pagarba prisimename netikėtai iškeliavusią Ireną Povilonienę – Nacionalinio vėžio centro gydytoją onkologę chemoterapeutę, ilgametę Lietuvos onkologijos specialistę ir vieną iš Lietuvos paliatyviosios medicinos pradininkių, kuri visą savo profesinį ir asmeninį gyvenimą skyrė pacientų gerovei ir kovai su onkologinėmis ligomis. Gydytoja Irena Povilonienė buvo žinoma ne tik dėl aukšto profesinio meistriškumo, bet ir dėl išskirtinio žmogiškumo – nuoširdaus, empatiško požiūrio į pacientus, gebėjimo suteikti pagalbą sunkiausiomis akimirkomis. Jos pacientai dažnai tapdavo gyvu įrodymu, kad atsidavimas, meilė ir tikėjimas savo darbu gali pakeisti gyvenimus. Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas šviesaus atminimo gydytoją Ireną Povilonienę prisimena kaip savo darbui nuoširdžiai atsidavusią, pacientams šviesos suteikiančią savo srities profesionalę. „Gydytoją Ireną pažinojau bene du dešimtmečius, ji buvo šviesus, išmintingas ir be galo savo profesijai atsidavęs žmogus, reta, vientisa asmenybė. Iš jos išmokau pamokų, kurių neįmanoma rasti universiteto vadovėliuose. Irena turėjo dovaną matyti pacientą pirmiausia kaip žmogų, kaip unikalią asmenybę su savo istorija ir savais iššūkiais. Ji niekada negydė tiesiog ligos – ji gydė žmogų kaip visumą. Daugiausiai dėmesio Irena skyrė tiems, kuriems pagalbos reikėjo labiausiai. Nėra atsitiktinumas, kad ji atsidavė paliatyviajai pagalbai – sričiai, kurioje medicina susitinka su žmogaus trapumu ir kurioje nebelieka vietos skubotam formalumui. Irenos, kaip gydytojos veiklą, puikiai apibūdina paliatyvios pagalbos pradininkės C. Saunders žodžiai „Tu rūpi mums todėl, kad esi tu. Tu rūpi mums iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.“ Irenos išskirtinė dvasinė stiprybė leisdavo jai ne tik suteikti profesionalią pagalbą, bet ir padėti žmogui surasti vidinę ramybę bei susitelkimą kovojant su nepagydoma liga. Irena buvo kolegė, į kurią kreipdavausi dėl savo sudėtingiausių pacientų. Labai džiaugiausi, kai Irena sutiko prisijungti prie Nacionalinio vėžio centro komandos. Jos indėlis kuriant onkologijos paliatyvios pagalbos tarnybą Nacionaliniame vėžio centre buvo kertinis – Irena buvo viena iš šios srities pradininkių ir sielų Lietuvoje. Sako, nepakeičiamų žmonių nėra, tačiau, kai kurių šviesulių pakeisti neįmanoma. Jos išėjimas yra milžiniška netektis pacientams, medicinos bendruomenei ir neapsakomai skaudus praradimas visiems, pažinojusiems ją asmeniškai,“ – mintimis dalijasi doc. dr. Valdas Pečeliūnas. Nacionalinio vėžio centro Paliatyvios onkologijos poskyrio vyriausiasis koordinatorius Marius Čiurlionis sako, kad darbas su šviesaus atminimo Irena Poviloniene jam atvėrė kitą onkologijos pusę – tą, kurioje visada yra viltis ir galimybė padėti žmogui. „Darbas su Irena buvo tikra gyvenimo mokykla, ir ne vien klinikine prasme. Per pastaruosius metus išmokau daugiau nei iš dešimčių perskaitytų mokslinės literatūros šaltinių. Irenos dėka pažinau bendravimo su pacientu ir jo artimaisiais paprastumą bei lengvumą. Nors susitikome paliatyviosios medicinos srityje, pastaruosius metus kasdieną kartu dirbome tam, kad paliatyvioji medicina Lietuvoje rastų savo vietą universiteto ligoninėje. Didžiausia pamoka, kurią išmokau iš Irenos, buvo supratimas, jog sėkmės paslaptis onkologijoje slypi gebėjime išeiti už dogmų ir tradicinio mąstymo ribų, nes atsakymų komforto zonoje dažniausiai nėra. Labai tuščia ir sunku bus tęsti darbus be jos. Savo tyru nuoširdumu ji visada spinduliavo ramybę ir saugumą. Irenos niekas niekada nepakeis, tačiau tikiu, kad jos pavyzdys įkvėps daugelį medikų, pasirinkusių ar dar pasirinksiančių onkologiją ar paliatyviąją mediciną. Mūsų Paliatyviosios onkologijos poskyris jaučiasi tarsi netekęs mamos. Nors likome be jos gerokai per anksti, esame be galo dėkingi, jog turėjome galimybę dirbti kartu. Irenos pavyzdys visada gyvens mūsų širdyse ir bus didžiulė paskata tęsti tuos kasdienius, didžius darbus, kurių labiausiai reikia pacientams. Juk Irenos klinikinė veikla visada ir buvo apie pacientus – ir tik apie juos,“ – kalba M. Čiurlionis. Nacionalinio vėžio centro paliatyviosios medicinos gydytoja Janina Buterlevičiūtė šviesaus atminimo kolegę prisimena kaip visiems atvirą, atjautos kupiną žmogų. „Irena labai mylėjo pacientus, visus žmones aplinkui, bendradarbius, kolegas –  ji turėjo labai didelę širdį.  Į pacientą žiūrėjo holistiškai, ne vien medicininės pagalbos požiūriu. Ji neatsakė nei vienam, kuris klausė patarimo – dabar matome šimtus tūkstančius liūdnos žinios peržiūrų socialiniuose tinkluose. Verkiu ne tik aš, verkia ir jie… Onkologė, paliatyvios terapijos gydytoja, gydytoja onkologė chemoterapeutė – trys viename. Tokia buvo Irena Povilonienė – puiki visų šių sričių specialistė. Irena mokėsi onkologijos nuolat, nuo pat pradžių, kai tik pradėjo dirbti. Domėjosi mokslo pasiekimais, domėjosi kitų onkologijos sričių specifika. Su Irena mokėmės viename kurse, vienoje grupėje, gyvenome bendrabutyje viename kambaryje. Susitikome vėl, kai aš dirbau Vilkpėdės ligoninėje – Irena rūpinosi vienu iš pacientų. Čia ir pamatė, kiek šioje ligoninėje guli paliatyvių pacientų, kuriems reikia kitokios pagalbos – ne tik medicininės slaugos, bet ir dvasinės, psichologinės pagalbos, bendražmogiško palaikymo.  Prieš tris dešimtmečius pakvietė prisijungti prie jos buriamos paliatyviosios medicinos komandos. Irena Povilonienė – viena iš paliatyviosios medicinos pradininkų Lietuvoje. Jos pastangomis suburta ir sėkmingai dirbo paliatyvios medicinos komanda Onkologijos institute, į dabartinį Nacionalinį vėžio centrą Irena grįžo prieš metus. Pasakyti, kad mes, kolegos, liūdime ir užjaučiame šeimą – per mažai. Suvokti, kad jos nebėra – kol kas neįmanoma. Irenos mums truks, trūksta jau dabar ir sunku patikėti, kad laikas šią netektį kaip nors užgydys…“ – šviesaus atminimo kolegę prisimena J. Buterlevičiūtė. Kolegei Janinai antrina ir Nacionalinio vėžio centro gydytojas onkologas chemoterapeutas Leonid Gatijatullin. „Gerbiama daktarė Irena visa esybe  buvo įsigilinusi į paciento interesus, jo poreikius, matė jo kančias ir skausmą, o kartu kiekvienam paciente regėjo unikalią asmenybę, kaip Dievo kūrinį. Apie tai galime liudyti mes, artimi kolegos, kurie šalia jos kartu dirbome dėl paciento, žinodami jos požiūrį į žmogų ir tikėjimą Dievu. Irena buvo ir išlieka mūsų širdyse atsidavusi šeimai, žmogumi, aukšto profesionalumo gydytoja, gerbiama tarp kolegų. Daugeliui ji buvo drauge ir mokytoja, mylima savo pacientų. Gedime dėl sunkios netekties, prisimename su dėkingumu ir maldomis, “ – mintimis dalijasi L. Gatijatullin. Nacionalinis vėžio centras reiškia gilią užuojautą dr. Irenos Povilonienės artimiesiems, bičiuliams ir kolegoms. Jos atminimas amžinai išliks mūsų širdyse. Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-01-12

Nacionalinio vėžio centro komanda dalyvavo tradiciniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtame atminti ir pagerbti 1991-ųjų sausio 13-osios naktį žuvusių Laisvės gynėjų atminimą. Šis bėgimas – tai ne tik fizinis iššūkis, bet ir prasmingas būdas prisiminti tuos, kurie paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Bėgdami kartu pagerbėme žuvusiųjų atminimą, išreiškėme solidarumą ir dar kartą patvirtinome, kad laisvė, vienybė ir žmogiškumas yra vertybės, kurias saugome ir puoselėjame kasdien. Atmintis gyva tol, kol ją nešiojamės širdyse. Informacija paskutinį kartą naujinta 2026-01-12