2025 lapkričio

Nacionaliniame vėžio centre pradėjome Advento laikotarpį Šiandien Nacionaliniame vėžio centre (NVC) susibūrėme į jaukią ir prasmingą šventinę penkiaminutę, kurioje sulaukėme svarbių svečių – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (VUL SK) generalinio direktoriaus prof. Tomo Jovaišos, POLA direktorės Neringos Čiakienės ir asociacijos „Kraujas“ valdybos narės Gražinos Raguotienės. Akcentuodamos bendrystę ir įsiklausymą, pacientų bendrijų atstovės pasidalijo svarbiais darbais ir iniciatyvomis, kurias kartu su NVC pacientų taryba pavyko nuveikti per pirmąją tarybos kadenciją. Advento pradžioje simboliškai atsigręžėme ir į nueitą kelią: pirmuosius NVC metus apžvelgė VUL SK generalinis direktorius prof. Tomas Jovaiša bei NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas: primindami svarbiausius pasiekimus, pristatė svarbiausius šių metų įvykius ir bendruosius reikalus, kuriuos drauge pavyko įgyvendinti. Prasidedantis Adventas mums – ne tik laukimo metas, bet ir proga sustoti, įvertinti, padėkoti ir dar kartą priminti sau, kad kiekvienas žingsnis pacientų labui turi didelę prasmę. Tebūna šis laikotarpis kupinas šviesos, ramybės ir bendrystės. Informacija paskutinį kartą naujinta 2025-12-01

Į pirmąjį Mokslo kavos susitikimą susirinkusius kolegas iš  Nacionalinio vėžio instituto, Nacionalinio vėžio centro, VUL Santaros klinikų ir kitų institucijų pasveikino doc. dr Valdas  Pečelūnas: „Pavadinimas naujas, tačiau pats renginys nėra naujas, tiesiog tęsiama sena gera tradicija, kuri nuo seno egzistuoja tarp mokslo ir klinikos. Būtent šiuo aspektu norėčiau štai ką pasakyti. Mokslininkai labiau koncentruojasi į mokslo dalykus, klinicistai – į kliniką. Suintegruoti šiuos du dalykus nėra paprasta – tai tikrai sudėtingas ir ilgalaikis klausimas, reikalaujantis daug pastangų, strateginių krypčių, o bendravimo formų pasiūla nėra didelė. Tačiau aš manau, kad ji yra. Ir moksle, ir klinikoje tą skirtumą, kuris atskiria aukščiausio lygio ekspertus nuo gerų meistrų, gali sujungti bendradarbiavimas. Klinikai turėti šalia mokslininkus, fundamentinius mokslininkus, kurie turi mokslinį mentalitetą, kuris skiriasi nuo klinicistų mentaliteto, yra labai gerai. Būtent būti šalia, mokytis iš jų, daryti bendrus projektus, bendradarbiauti, kalbėtis yra puiku. Ligoninė, kuri neturi ryšio su mokslinėmis temomis, yra silpnesnė. Klinicistai į mokslą tikrai gali atnešti tą motyvaciją, kurią jie atranda dirbdami su pacientais. Matydami jų problemas, matydami mirštantį žmogų, kuriam negali tuo metu padėti, turi neabejotinai didžiulę motyvaciją ieškoti sprendimų. Taigi bendradarbiaujant ties tokiomis problemomis gali atsirasti bendras reikalas, bet tai reikia daryti, nes savaime, natūraliai tai nepasidaro. Tikrai pažadu bendrus mokslininkų ir klinicistų renginius daryti kartą per mėnesį. Šiems renginiams – jie, galbūt, tam tikrą laiką bus dirbtiniai, bet mes juos tikrai darysime – ieškosime visiems patogiausio laiko, patogiausios vietos, kur neužtruks  visiems greitai susirinkti. Ieškosime formato, kur daugiausia žmonių gali pasiekti. Svarbiausia – kad būtų ištransliuotos pagrindinės žinutės, galbūt naujienlaiškio, kuris praneštų apie tai, kas nuveikta. Tikslas – užvesti interesą, kuris savaime neatsiras. Tačiau taip būna visada – prasideda veikla, bendradarbiavimas, bendri projektai ir – atsiranda motyvacija. Nuoširdžiai kviečiu visus, kurie jaučia didžiulį norą, turi gerų idėjų dėl sisteminių sprendimų abiejose organizacijose, kurie galėtų padidinti bendradarbiavimą, perduoti savo mintis Živilei Gudlevičienei arba tiesiog man. Viena galėčiau kitais metais pažadėti – tai „atviros durys“ atskirose struktūrose. Tarkime „atviros durys“ laboratorijoje, į kurią pakviečiame kitus mokslininkus ir klinicistus. Taip pat klinikiniame padalinyje „atviros durys“, kur pakviečiame mokslininkus ateiti, pažiūrėti, susipažinti – kokios ten yra problemos. Gal yra specialistų, kurie visiškai neturi motyvacijos eiti drauge su mokslininkais, tačiau gali padėti problemą ant stalo, o pabendravus su mokslininkais gali atsirasti noro paieškoti tos problemos sprendimo kartu. Taigi šiandien – pirmoji Mokslo kava. Kavos bus ir kitais metais. Kviečiu, jeigu turite pasiūlymų, idėjų – tikrai ieškosime būdų. kaip bendradarbiauti. Labai džiaugiamės šiandien matydami Santaros klinikų žmones. Planuojame plėsti savo komandą įtrauksime Santaros žmones, tikuosi, kad IMSo kolegos ateis. Mokslo kavos renginys bus ta vieta, kur susitinkame pakalbėti, išgerti kavos. Tikrai nemanau, jog rezultatai atsiras po mėnesio. Rezultatų lauksime po metų ar kelių.“ Nacionalinio vėžio instituto mokslinė sekretorė dr. Živilė Gudlevičienė, antrindama direktoriui, taip pat pažadėjo tęsti šiuos bendrus susiėjimus. „Ieškosime naujų būdų, naujų technologijų ir tikrai keliausime į priekį. O dabar kviečiu pirmąją laboratoriją – Biomedicininės fizikos laboratorijos vadovą prof. Vitalijų Karabanovą pristatyti savo komandą ir vykdomus mokslinius darbus“, – pasakė dr. Ž. Gudlevičienė. Vienas po kito kolegos pristatė savo vadovaujamų laboratorijų komandas ir vykdomus darbus: Klinikinių tyrimų centro vedėja dr. Edita Baltruškevičienė, Molekulinės onkologijos laboratorijos vedėjas prof. Kęstutis Sužiedėlis, Imunologijos laboratoriją pristatė dr. Neringa Dobrovolskienė, Biobanką – dr. Daiva Dabkevičienė, Genetinės diagnostikos laboratoriją – dr. Rasa Sabaliauskaitė. Bendra renginio dalyvių nuotaika, geranoriški ir draugiški pajuokavimai, seni bičiuliški santykiai ir naujos pažintys leidžia manyti, kad nauja sena tradicija – Mokslo kava turės produktyvų tęsinį. Informacija paskutinį kartą naujinta 2025-12-01

Kasmet Lietuvoje nuo plaučių vėžio miršta daugiau kaip tūkstantis žmonių – tiek, kiek gyvena Doviluose ar Butrimonyse. Pirmą kartą atsirado reali galimybė šią statistiką pakeisti. Neseniai išbandyta ankstyvosios diagnostikos programa parodė, kad plaučių vėžį ir kitas gyvybei pavojingas ligas galima aptikti dar prieš pasireiškiant simptomams, o valstybei tai kainuotų mažiau nei vėlyvas gydymas. Dabar – lemtingas momentas: nuo politikų priklauso sprendimas, ar ši gyvybes gelbstinti patikra taps prieinama visiems 50–70 metų žmonėms. Diskusija Seime: kaip Lietuvoje sustabdyti plaučių vėžį? Kaip sustabdyti plaučių vėžį ir kaip apsaugoti žmones nuo plaučiams žalą darančių veiksnių kalbėta lapkričio 24 d. Seimo nario Sauliaus Čaplinsko surengtoje spaudos konferencijoje „Kasmet 1200 gyvybių – kaip sustabdyti plaučių vėžio epidemiją Lietuvoje?“ bei po jos Seime vykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Plaučių vėžio žinomumo mėnuo: nuo vieningo tikslo – prie personalizuotų sprendimų“, kurią inicijavo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA). Sutelkta stipri diskusijos dalyvių komanda – Nacionalinio vėžio centro, VUL Santaros klinikų, LSMU ligoninės Kauno klinikų, Klaipėdos universiteto ligoninės, Šeimos gydytojų profesinės sąjungos atstovų ir pacientų organizacijų ypatingam tikslui – aptarti svarbias priemones, kurios prisidėtų prie geresnių plaučių vėžio profilaktikos, diagnostikos, kontrolės, gydymo rezultatų bei geresnės vėžį išgyvenusių asmenų gyvenimo kokybės. Seime susirinko daugiau kaip 60 dalyvių, o renginį nuotoliu stebėjo dar 40. Jaunimo rūkymas ir stigmos problema Prof. S. Čaplinskas įžanginėje kalboje pažymėjo, kad plaučių vėžys kasmet nusineša 1200 gyvybių, kurios nėra vien statistika – tai 1200 šeimų, jų istorijų, kurių niekada nebeišgirsime. Deja, šios skaudžios istorijos dažnai atsitinka dėl to, kad liga nustatoma per vėlai, jau išplitusi. Šiame kontekste labai svarbu kalbėti apie tuos, kurie serga šiandien ir apie tuos, kurie gali susirgti rytoj. Itin svarbu kalbėti apie jaunimą, kuris nuo jaunų dienų linkęs pradėti rūkyti. Pasak S. Čaplinsko, ypač didelį susirūpinimą kelia drastiškai augantis elektroninių cigarečių ir kaitinamojo tabako vartojimo mastas – tai nėra „nekaltas garas“, mokslo kalba yra visiškai aiški – elektroninės cigaretės nėra saugios. Priklausomybės pinklės gresia net 12–13 metų vaikams. Todėl apie plaučių vėžį kalbėti šiandien turime ne tik kaip apie vyresnių žmonių ligą; būtina kalbėti apie prevenciją nuo pirmos klasės, didinti tėvų sąmoningumą, atkreipti dėmesį, kad tai ne mada, o pavojus. Tai, kad vėžys vis dar yra lydimas stigmatizacijos – niekam ne paslaptis, o plaučių vėžys – vienas iš labiausiai stigmatizuojamų onkologinių susirgimų. „Pastebime, kad moterys, susirgusios plaučių vėžiu, vengia apie tai pasisakyti, nes jaučiasi taip, lyg turėtų pasiaiškinti, kad gal visgi rūkė. Tačiau ketvirtadalis susirgusiųjų žmonių apskritai niekada nėra rūkę, tad tarptautinėse pacientų organizacijose vis dažniau sakoma, kad tam, jog susirgtum plaučių vėžiu, pakanka turėti plaučius. Klastingiausia, kad kai liga nustatoma jau pajutus simptomus, nuo diagnozės iki paciento mirties būna likę labai mažai laiko, žmogus labai greitai iškeliauja“, – kalbėjo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė. Pasak jos, labai svarbu į užribį nenustumti žmonių, kurie neturi rizikos veiksnių, tačiau taip pat gali susirgti. N. Čiakienė pažymėjo, kad turime didžiuotis, jog Lietuva įgyvendino pilotinį plaučių vėžio patikros modelį, pagal kurį tikrinti buvo visi žmonės – tiek rūkę, tiek ne. „Laikas kalbėti ir mažinti stigmą. Sudaryta ekspertų grupė intensyviai dirba, kad būtų sudarytas artimiausių 10 metų vėžio kontrolės planas. Mūsų tikslas – kad plane atsirastų visi svarbiausi veiksmai ir resursai jam įgyvendinti. Tai gelbsti žmonių gyvybes ir taupo finansinius resursus“, – pabrėžė N. Čiakienė. Rūkymas – pagrindinis rizikos veiksnys, bet prevencija turi prasidėti anksti Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovas gydytojas Alvydas Česas pažymėjo, kad rūkymas vis dar lieka pagrindiniu sunkią ligą sukeliančiu veiksniu. Deja, rūkančius žmones labai sunku įtikinti mesti rūkyti, arba rūkymas yra padaręs tokią didelę žalą plaučiams, kad apie profilaktiką sunku bekalbėti. Todėl didžiausias ir medikų, ir valstybės, ir visuomenės dėmesys turi būti skirtas vaikams bei jaunimui, kad jie nepradėtų rūkyti. „Turime sekti Norvegijos pavyzdžiu, kur jaunimo rūkymui bet kokiomis priemonėmis yra nulinė tolerancija“, – įsitikinęs gydytojas. Kodėl būtina ankstyva diagnostika ir kas tai leistų pasiekti? Vėžio statistika rodo, kad 50–70 metų amžiaus suserga dažniausiai. Kalbame vis apie jaunesnius pacientus, matomos tam tikros ligą sukeliančios mutacijos, sergamumas plaučių vėžiu tarp vyrų ir moterų yra antroje vietoje tarp visų onkologinių susirgimų. A. Česas išskyrė, kad didelį mirtingumą nuo plaučių vėžio lemia ligos užleistumas, nepakankamas efektyvaus gydymo prieinamumas visų tipų vėžiui gydyti, nepakankamas rūkymo žalos aiškinimas visuomenei, ypač jaunimui. Neramina moterų sergamumas ir mirtingumas nuo plaučių vėžio Lietuvoje, kuris yra didesnis negu Europoje. „Vienintelis būdas anksti aptikti plaučių vėžį – atlikti specialų tyrimą – mažų dozių krūtinės ląstos kompiuterinę tomografiją žmonėms, kurie dar nejaučia jokių plaučių ligų simptomų“, – teigė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovas prof. Edvardas Danila. Lietuvos plaučių ligų gydytojai, radiologai, šeimos gydytojai bei kiti specialistai kartu su Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos, Seimo ir Prezidentūros atstovais parengė „Broncho ir plaučio piktybinio naviko ankstyvosios diagnostikos“ programą. Jei ji būtų patvirtinta, kartą per trejus metus turėtų pasitikrinti visi 50–70 metų žmonės, nepaisant to, ar jie rūko, ar ne. Pilotinio tyrimo rezultatai: daug naudingos informacijos ir netikėtų radinių „Panašios programos daugelyje šalių veikia seniai. Tačiau jos nėra efektyvios, pasitikrinti kviečiami tūkstančiai, bet jie neateina. Pavyzdžiui, JAV programos efektyvumas – vos 5 procentai. Mes įvertinome, kodėl taip yra, ir siekėme išvengti klaidų“, – teigia prof. E. Danila. Lietuvoje įgyvendintas bandomasis tyrimas, kurio metu buvo ištirti 1014 asmenų, patvirtino, kad mūsų specialistų prognozės buvo teisingos. Tyrimo metu 1 pacientui aptiktas plaučių vėžys, dar 14 – didelės piktybiškumo rizikos židiniai plaučiuose. Pasitvirtino ir idėja tirti nerūkančius žmones, nes trečdalis susirgusių plaučių vėžiu nėra niekuomet rūkę, – iš minėtų 14 pacientų 8 nerūkė. Be to, nuspręsta, kad prasminga įvertinti ne tik plaučių būklę, bet visus organus, kurie matomi atliekant krūtinės ląstos kompiuterinę tomografiją – tarpuplautį, širdį, stambiąsias kraujagysles, kepenis, kasą, antinksčius ir kitus organus. Šitaip vienu neinvaziniu tyrimu 26 proc. tiriamiesiems buvo atrasta ligų, apie kurias jie neįtarė. Paprasta kvietimo sistema – raktas į aukštą dalyvavimo rodiklį Dalyvauti tyrime sutiko net 76 proc. kviestų pasitikrinti žmonių. Prof. E. Danilos manymu, taip yra todėl, kad buvo sukurta paprasta tvarka: kvietimas telefonu pasitikrinti, jei žmogus sutinka – užrašymas tyrimui ir jokių papildomų veiksmų. Programos rengėjai mano, jog tyrimą reikia atlikti ne kasmet, o kartą per trejus metus, nes taip

Lapkričio mėnesį, vadinamąjį Movemberį, tradiciškai daugiau dėmesio skiriame vyrų sveikatai, o prostatos vėžys yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vyrų onkologinių ligų. „Ją pastebėti patiems, neatlikus reikiamų tyrimų, yra sudėtinga. Tai lėtai progresuojanti liga, kuri ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, todėl neretai diagnozuojamos jau vėlyvųjų  stadijų prostatos vėžys“, – sako Nacionalinio vėžio centro (NVC) Onkourologijos skyriaus vedėjas dr. Alvydas Vėželis. Plėtojant personalizuotos medicinos paslaugas Nacionalinio vėžio centro Onkourologijos skyriuje šiais metais pradėta taikyti nauja metodika: atliekamos Fusion (radiologinių vaizdų suliejimo) „laisvos rankos“ prostatos biopsijos, kurios galimos ne tik bendrinėje nejautroje, bet ir vietinės nejautros sąlygomis. Ši metodika kasdieniniame urologo ir radiologo darbe palengvina prostatos vėžio diagnostiką, taip pat ir paciento priežiūrą po prostatos biopsijos. Lietuvoje ši technologija taikoma tik NVC Onkourologijos skyriuje. NVC Onkourologijos skyriaus gydytojas urologas doc. dr. Aušvydas Patašius, „laisvos rankos“ biopsijos paėmimo metodo pradininkas Lietuvoje, išvardijo naujojo metodo pranašumus. „Pirmas privalumas – „laisvos rankos“ metodas  leidžia greičiau atlikti prostatos biopsijas. Jos yra tikslesnės – tai yra svarbiausia diagnozuojant prostatos vėžį. Be to, kadangi sparčiau atliekamos, didėja ir šios paslaugos preinamumas. O šitie faktoriai yra vieni reikšmingiausių mūsų šalyje, kurioje nacionaliniu lygmeniu vykdoma prostatos vėžio prevencinė programa“, – sako doc. dr. A. Patašius. Biopsija atliekama vietinėje ar bendrinėje nejautroje, priklausomai nuo to, kiek reikia paimti bioptatų. „Prostatos magnetinio rezonaso vaizduose apribrėžiamos prostatos ir įtariamo piktybinio židinio ribos, todėl atliekant „laisvos rankos“ biopsiją galima tiksliai pataikyti į židinį, kuriame, kaip  įtariama, yra piktybiniai pakitimai. „Laisvos rankos“ technika leidžia pasiekti sunkiausiai prieinamas prostatos zonas, esančias šalia svarbių struktūrų – šlaplės, tiesiosios žarnos“, – sako doc. dr. A. Patašius. Lyginant vietinės ir bendrinės nejautros sąlygas, kyla klausimų. Kaip patogiau dirbti urologui?  Ar komfortiškai jaučiasi pacientas vietinės nejautros situacijoje? „Vienareikšmiškai gydytojui „laisvos rankos“ biopsiją patogiau atlikti bendrinėje nejautroje, nes urologas, neribojamas paciento judesių, turi laisvę atlikti biopsiją net į sunkiausiai prieinamą židinį. Tačiau šiuo metu, remdamiesi ekspertų rekomendacijomis, atliekame prostatos biopsiją tik iš židinio, matomo prostatos magnetinio rezonanso tyrimo vaizduose, ir zonose aplink jį, biopsija vietinėje nejautroje tapo saugiu būdu greitai diagnozuoti ligą“, – aiškina gydytojas urologas. Kokį biopsijos paėmimo metodą reikėtų taikyti, iš pradžių sprendžia gydantis gydytojas urologas, tačiau kiekvienas pacientas individualiai aptariamas daugiadalykėje specialistų komandoje, kur paskiriama tinkamiausia prostatos biopsijos technika. Pasak doc. dr. A. Patašiaus, „laisvos rankos“ biopsija palyginti su transrektaline biopsija yra ženkliai saugesnė galimų komplikacijų rizikos atžvilgiu. O paciento priežiūra po  „laisvos rankos“ prostatos biopsijos niekuo nesiskiria nuo standartinės transperinealinės biopsijos. Nacionalinio vėžio centro Onkourologijos skyriaus vedėjo dr. Alvydo Vėželio paklausėme, kaip vyksta Lietuvoje  prostatos vėžio profilaktika? Nuo kada vyrams rekomenduojama pasirūpinti prostatos sveikata? Nuo 2006 m. vykdoma prostatos vėžio prevencinė programa skirta vyrams nuo 50 iki 69 metų (imtinai) bei vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai anksčiau sirgo šia onkologine liga. Pasitikrinti labai paprasta ir neskausminga. Šeimos gydytojas rekomenduoja atlikti kraujo tyrimą, parodantį prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentraciją kraujyje. Jei PSA neviršija normos, daugiau tyrimų atlikti nereikia, pacientas kviečiamas dalyvauti programoje po 2 ar 5 metų, priklausomai nuo amžiaus bei PSA tyrimo rezultato.PSA tyrimas yra greitas, neskausmingas kraujo tyrimas, kuris gali atskleisti ankstyvus prostatos pakitimus, dar nesukeliančius simptomų. Jei PSA kiekis viršija normą (daugiau arba lygu 3,0 ng/ml), šeimos gydytojas siunčia pacientą urologo konsultacijai gauti, o šis atlieka rektalinį priešinės liaukos tyrimą ir biopsiją ligos diagnozei patvirtinti arba paneigti. Kaip elgtis, jei šeimoje yra / būta prostatos vėžio atvejų? Kodėl svarbu žinoti šeimos, giminės ligų istoriją? Kaip jau minėjau, jeigu šeimoje artimi giminės: tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu, reikia anksčiau pradėti tikrintis profilaktiškai. Jei vyro giminaičiui, pavyzdžiui, tėvui arba broliui, buvo diagnozuotas priešinės liaukos vėžys, jam irgi gresia didesnė rizika susirgti šia liga. Be to, jei šeimos moterims buvo nustatyta didesnė krūtų ir kiaušidžių vėžio rizika – BRCA ir (ar) BRCA2 genų mutacijos, vyrams taip pat gali būti didesnė rizika susirgti prostatos vėžiu. Jei paciento šeimoje yra buvę prostatos, krūties, gaubtinės žarnos, kiaušidžių ar kasos vėžio atvejų arba jei buvo diagnozuotas metastazavęs prostatos vėžys, pacientui gali būti pasiūlyta išsitirti dėl tam tikrų genų mutacijų. Genetiniai tyrimai svarbūs tam, kad kai kurios mutacijos  (pavyzdžiui, BRCA1 ir BRCA2 geno mutacijos) gali parodyti, kokio agresyvumo yra vėžys ir koks gydymas pacientui būtų tinkamiausias, gali būti parinkti tam tikros grupės vaistai. Vyresnis amžius yra taip pat vienas iš prostatos vėžio rizikos veiksnių. Senstant, rizika susirgti prostatos vėžiu didėja. Labai raginčiau visus vyrus atsisakyti ne tik prostatos vėžio riziką galinčių padidinti, bet ir bendrai sveikatą žalojančių veiksnių. Priminsiu, jog tai: Kaip diagnozuojamas prostatos vėžys? Nacionalinis vėžio centras yra svarbiausias prostatos vėžio diagnostikos ir gydymo centras Lietuvoje, turintis Europos urologų asociacijos (EAU) ir Europos urologų tarybos (EBU) suteiktą kompetencijos centro sertifikatą. Čia naudojama moderni diagnostikos aparatūra, atliekami genetiniai tyrimai, vykdomi moksliniai tyrimai, o kiekvieno paciento gydymo taktika nustatoma daugiadalykėje gydytojų komisijoje – bendradarbiaujant urologams, onkologams, radiologams, patologams. Tačiau, norint skirti individualų gydymą, reikalinga tikslingai diagnozuoti priešinės liaukos vėžį tiek radiologiškai, tiek ir morfologiškai, ir nustatyti  kliniškai reikšmingą prostatos vėžį. NVC Onkourologijos skyriuje daugiau nei 20 metų atliekamos priešinės liaukos sisteminės transrektalinės (per išeinamąją žarną) prostatos biopsijos, o nuo 2013 m. biopsijos buvo pradėtos atlikinėti transperinealiai (per tarpvietės odą). Jų specifiškumas diagnozuojant kliniškai reikšmingą priešinės liaukos vėžį išaugo iki 80–90 proc. Nuo 2019 m., įsigijus Fusion (radiologinių vaizdų suliejimo) technologiją, galimybės identifikuoti  kliniškai reikšmingą vėžį išaugo iki 95-99 proc. Į diagnostikos procesą yra įtrauktas ir magnetinio rezonanso tyrimas (MRT), kuris padeda tiksliau nustatyti įtariamo kliniškai reikšmingo priešinės liaukos vėžio lokalizaciją. Suliejančios technologijos pagalba procedūros metu sutapatinami MRT ir ultragarsinio tyrimo vaizdai, kai yra atliekama pritaikomoji biopsija į židinį, kai įtariamas kliniškai reikšmingas priešinės liaukos vėžys. Patvirtinus jį morfologiškai, urologui yra lengviau parinkti individualų, radikalų gydymą pacientui. Jei pacientui diagnozuojamas kliniškai nereikšmingas prostatos vėžys, tokį pacientą galima aktyviai stebėti. Aktyvus stebėjimas – tai atidi vėžio stebėsena, netaikant jokio skubaus gydymo. Aktyvaus stebėjimo tikslas – išvengti nereikalingo gydymo, kuris gali sukelti šalutinių poveikių, taip išsaugant gyvenimo kokybę. Aktyvus stebėjimas yra rekomenduojamas mažos arba tam tikros vidutinės rizikos pacientų grupei, kuriems nustatytas lokalus prostatos vėžys. Aktyvaus stebėjimo metu gydytojai pataria reguliariai tikrinti PSA, kartoti MRT ir prostatos pritaikomąsias biopsijas, esant papildomam židiniui arba didėjant esamam patologiniam židiniui priešinėje liaukoje. Jei nustatomi